Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė:
Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“.
Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina taip pat akcentavo gražų solinį kompozitoriaus ir pedagogo dainavimą. Nes solo dainuojančių ne tiek daug buvo ir anuomet, ir dabar, todėl Maestro išsiskyrė iš kolegų. O ir dainuoti Jis mėgo. Nebuvo nė vieno susitikimo su Juo, nė vieno vakaro, kad paprašytas (o dažnai net to nereikėdavo), nepadainuotų. Taip, rodos, ir dabar matau: išdidžiai, toks išlakus kaip ąžuolas, atsisėda prie J. Bendoriaus rojalio, perbėga pirštais klavišais, atlošia galvą ir užtraukia „Vasara buvo,/ jūra kvatojo,/buvo saulutė,/ buvo draugai“… Šiam S. Nėries eilėraščiui, mūsų prašymu (aš vis deklamuodavau jį, kaip ir kitus šios poetės eilėraščius), sukūrė muziką ir gimė puikus romansas.
Gyvenimui esu dėkinga už žmones, kuriuos man teko laimė sutikti. Buvimas šalia kūrybingų, nuoširdžių, talentingų žmonių J. Bendoriaus namelyje man buvo viena iš tų retų likimo dovanų, kurias saugau ir branginu atminties gelmėse.
Teko sutikti Maestro ir pedagoginės mokyklos koridoriuose, ir klausytis Jo vargonavimo Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje.
Džiaugiausi, kad Jis patikėjo man savo brangiausio kūrinio, įvairių žanrų muzikos kūrinių rinkinio „Esu čia, gimtine“ tekstų redagavimą. Tada man teko lankytis Jo namuose, gėrėtis švelniu, pagarbiu santykiu su žmona – didis žmogus visais gyvenimo atvejais yra didis. Pianinas nuklotas kalnu natų, o Maestro man, kaip didžiausiam specialistui, groja, aiškina, net paklausia mano nuomonės. Dėmesys kiekvienam nežiūrint nei luomo, nei išsilavinimo buvo charakteringas K. Knoro bruožas.
Kitas atsakingas ir svarbus man prisilietimas prie Maestro buvo Jo jubiliejinio vakaro vedimas. Visada tokiais atvejais esi pilnas dvejopų jausmų: džiaugsmo, kad pastebėjo, įvertino, patikėjo, ir nerimo, kad pavyktų, kad nenuviltum ir kad žiūrovui patiktų. Vakaru buvo patenkintas, buvo laimingas, džiaugėsi; mylėjo gyvenimą, žmones ir to neslėpė.
K. Knoro dainos buvo dainuojamos ir anuomet, ir dabar; ansambliai ir solistai dainuoja „Manoji mokykla“ (daugelį metų buvo pedagoginės mokyklos ansamblio himnas), „Pasikalbėjimas su obelim“, „Esu čia, gimtine“, „Kai į sodą langą atdarai“, „Dėkoju tau, Dieve“ ir kt.
Pabaigti šį žiupsnelį prisiminimų norėčiau Jo eilėraščiu, kuris niekur nėra publikuotas, tik skaičiau to jubiliejinio vakaro metu. Šis kūrinėlis parodo gražų Maestro santykį su savo žeme ir žmonėmis.
O kaip seniai nebuvau pas jus, kalneliai, kloniai, beržynėliai!
Kodėl aš neklausiau dainų jaunimo ir duslaus ūžimo vėjo?
O kaip smagu rytais čia būdavo išginus bandą,
Žygiuot paskui akėčias, valdyti plūgą, kai jisai giliai
per žemę brenda,
O dar smagiau man būdavo, kai basas bėgdavau nuo kalno
Arba kai Bėris nešdavo be balno.
O kai užtraukdavau mokyklon einant dainą,
Rodės, visas kaimas klausyt sueina…
Ir štai aš vėl pas jus kalneliai, kloniai, šaltinėliai,
Džiaugiuos pro ašaras, kad žmogumi tapau!
Tiktai labai graudu – beržų tų jau neberadau…
Toks buvo šis žmogus, neeilinė asmenybė, kūrėjas iš Žemaitijos kūręs ir dainavęs Sūduvai, Lietuvai…
