Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos

Aleksandra ir Lionginas Šepkai – du lituanistai, kurie pusę amžiaus dirbo pedagoginėje mokykloje – pradžioje Kapsuko, paskui Marijampolės. Aleksandra dėstė lietuvių kalbos dalykus (dirbo iki 1994 m., 50 metų stažas), o Lionginas (dirbo iki 1996 m., 52 m. stažas) dėstė literatūrą, vaikų literatūrą, pedagoginę praktiką ir kt.

 

Garbaus amžiaus sulaukę Aleksandra ir Lionginas Šepkai dažnai matomi miesto kultūros renginiuose.

Garbaus amžiaus sulaukę Aleksandra ir Lionginas Šepkai dažnai matomi miesto kultūros renginiuose.

„Normalioje laisvoje valstybėje, kuriai niekas negrasina, nereikia įrodinėti savo tautinių ir valstybingumo teisių, todėl patriotizmo (išorinio, matomo) nedaug. Tie patriotiniai šūkiai suskamba, kai atsiranda priešų“, – tai L. Šepkaus mintis.
A. Šepkienė prisimena: „Kai čia pradėjau dirbti, buvo bendra dvasia, aš tik įsiliejau. Nejutau jokios įtampos, tvyrojo draugiškumas, meilė mokiniams, ryšys su jais, bendras rūpestis. Dabar manau, kad daugiausia tai buvo Vytauto Viliūno nuopelnas. Jis buvo tas kertinis akmuo – lietuviškumo dvasios, draugiškumo, humaniškumo atmosferos. Jis tai darė tarsi nežymiai, nesiafišuodamas, ypač vėliau, kai tapo direktoriaus pavaduotoju. Kaip vadovas suteikė mokyklai tokią dvasią. Ir kiti, aišku, prisidėjo. Beje, Viliūnas vėliau labai aktyvus buvo ir mieste, ir Sąjūdyje.“
Sirgo dėl lietuvių kalbos
Karštas kalbos patriotas, geras lituanistas buvo pavaduotojas Alfonsas Tiešis. Jis siekė ne tik kalbos taisyklingumo, bet ir vaizdingumo, ne tik taisyti klaidas, bet ir ieškoti naujos žodžių vartosenos.
Tikras mokyklos korifėjus buvo ir mokytojas Kazimieras Akelis. Irgi lietuvių kalbos patriotas, dieną naktį galėjo apie ją mąstyti, ieškoti taisyklingiausio varianto. Kovojo dėl kalbos ir už mokyklos ribų. Parduotuvėje, jei pamatys netaisyk­lingai parašyta, tuoj eidavo pas jos direktorių ir sakydavo: „Negalima taip rašyti, žmonės mato, tuojau ištaisykite“. Niekada nepraeidavo abejingai. K. Akeliui visas miestas rūpėjo, ne tik mokykla.
A. Tiešis varė šitą kalbos tobulinimo vagą ir per spaudą, susirašinėjo su kalbine spauda, jį vertino ir žinojo visa Lietuva. Jis buvo ūmesnio būdo, ginčininkas smarkuolis, o Akelis – ramus ir santūrus, sakydavo: „Taip negalima, jei netaisysite, kreipsiuosi ten ir ten“. Jis irgi daug padarydavo kalbos labui ir labai džiaugdavosi geru straipsniu apie kalbą ar pamokoje kokį retesnį atvejį išgirdęs.
A. Tiešis ir K. Akelis išvertė į lietuvių kalbą garsiuosius Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“.

Kovoti sąžiningu darbu
L. Šepkus: „Buvo kitokia dėstytojų pažiūra į savo darbą. Jiems svarbiausia buvo išmokyti. Vedi konsultacijas po pamokų, visus mokai, kas tik ateina, sėdi su mokiniais iki vėlumos. Būdavo, kad paskui pats lydėdavai mokinį namo, nes baisu būdavo tamsoje jį išleisti…“
Į klausimą, kokiais gi būdais galėjai priešintis okupacinei valdžiai, nutautinimui, Lionginas atsako taip: „Pirmiausia – sąžiningu darbu (ne dėl didesnio pinigo), nes tai kirtosi su oficialia linija. Juk daugelis galvojo, kad valdišką galima vogti, galima elgtis nesąžiningai, dirbti tik dėl pinigų. Mokytojai demonstravo sąžiningumą, kurį perimdavo ir mokiniai: imdami kitaip žiūrėti į santvarką ir kas aplink vyksta. Čia – idėjinis auklėjimas. Nieko prieš oficialią mokymo programą nepasakysi, bet tokiu būdu vyko sąžiningumo mokymas. Tik akis į akį pasakydavai daugiau, tai, ko visiems girdint nesakytum.“
Per literatūros pamokas pateiki apie autorių faktus, bet nagrinėjant tekstus galima lengvai pakreipti į tai, kas tau labiau rūpi: kilmės ir aplinkos lietuviškumą, kūrinio, veikėjo moralinius aspektus, keblius, ginčijamus dalykus. Bediskutuojant pamažu nusikreipdavo į tiesą ar bent arčiau jos.
„Pirmas dėsnis – kad būtų daugiau tiesos: dėstydavai medžiagą, o agitacijos ir politinio auklėjimo stengdavaisi vengti“, – prisimena L. Šepkus. Tada tikrintojai, vadinamieji vizitatoriai, užrašydavo apie Liongino pamokas: „Prisotintos dalykine medžiaga, o politinių momentų trūksta“. Sąžiningumas, neatsižvelgiant į spaudimą iš aukščiau, savotiškai virto kova už lietuvybę. Mokytojo šioks toks ginklas kovoti prieš santvarką ir tebuvo tas sąžiningumas – pastangos kuo geriau išmokyti.
Dar labai svarbu – mokslo tiesa: išmokyti, duoti sistemingas, nepainias dalyko žinias. „Kai išsiaiškiname sąvokas, jiems jau nereikia kalti taisyklės aklai, jie ją supranta ir išmoksta taikyti. Tada vaikai nustemba: „Kodėl mums anksčiau taip nesakė?“ Nudžiunga, kad suprato: „Jau dabar galiu išmokti“. Mūsų mokyklos mokiniai buvo gerai paruošti gramatikos srityje, gerai išlaikydavo stojamuosius į Šiaulių pedagoginį institutą. Tenai net liepdavo jiems naudotis mūsų padiktuotais užrašais“, – prisimena A. Šepkienė.
Abu pedagogai sako, kad tekdavo įterpti ir kokį sakinį apie komunistų partiją ar pan., bet mokiniai suprasdavo, kad tai dirbtina, primesta. „Atviro politikavimo vengdavome. Jautėme, kad vaikai suprasdavo tarp eilučių, susivokdavo, kas teisinga“, – pasakoja Aleksandra.
Net 30 buvusių Šepkų mokinių vėliau atėjo dirbti į tą pačią Marijampolės pedagoginę mokyklą.

Buvo ir tiesioginio priešinimosi
Vienas iš būdų – ir humaniškumo dvasia santykiuose su mokiniais, mokykla, savo darbu ir gyvenimu. Kuo daugiau lygybės su mokiniu, jokių priešiškų santykių, mokinio supratimas, šelpimas – tai pagrindiniai principai. Tokiuose santykiuose politika pranykdavo. Vaikai nemokomi suprasdavo: štai kas dedasi iš tikrųjų, bet reikia būti geram. Juk matė, kad viešumoje kalbama viena, o vyksta kas kita.
L. Šepkus prisimena, kad buvo ir tiesioginio priešinimosi nutautinimo, pavergimo praktikai, kuri eidavo iš Maskvos. „Į Lietuvą kreivai žiūrėta, kad čia buvo daug kas lietuviškai dėstoma, net rusų kalba ir literatūra. Kažkas pasiūlė pedagoginėse mokyk­lose nedėstyti lietuvių kalbos, esą, jau turi mokėti. A. Tiešis ministerijoje sukėlė tokį triukšmą, apipylė juos argumentais ir nuginčijo tą reikalą. Maskva siūlė ir pedagogiką dėstyti rusų kalba, nuolat vyko neregima kova dėl tų dalykų.“
L. Šepkus buvo parašęs straipsnį apie literatūros dėstymą, kuriame siūlė rusų literatūrą dėstyti lietuvių kalba, nes kitaip ji netenka estetinio poveikio, jegu nedėstoma mokinių gimtąja kalba. Su šiuo pranešimu buvo nusiųstas į konferenciją Rygoje. Planuota straipsnį išspausdinti, bet tam reikėjo, kad autorius parašytų, jog tai tik jo asmeninė nuomonė. L. Šepkus nesutiko.
Mokyklos vadovybei tekdavo manevruoti siekiant išvengti peršamo ateistinio auklėjimo. „Turėjome dėstytoją Pangonį, kuris ruošė disertaciją apie ateistinį auklėjimą, juo ir prisidengdavome. Pangonio du broliai buvo miške tuo laiku, taigi jam nebuvo kur dėtis, turėjo įtikti valdžiai. Supratome jį ir gailėjome. Apie savo pažiūras jei ką pasakydavai, tai tik akis į akį, bet mokytojų kambary atvirai nešnekėdavome“, – prisimena Aleksandra.

Mokiniai pasklido po visą šalį
Visą pedagoginį darbą vainikuodavo praktika: čia pat pamatai, ką nuveikei, ko išmokei. Tuo mokykla skyrėsi nuo kitų. „Mes pamokoms mokinę paruošdavome, planus, konspektus kartu tobulindavome. Labai stebėdavausi, kai tos jaunos mergaitės mokinuko galvą glosto. Iš kur jos žino, kad šitaip reikia su mokiniu elgtis?“ Aleksandrai labiausiai patikusi darbo dalis ir buvo praktika, apie ją geriausi prisiminimai. Nuostabu būdavo stebėti, kaip atsiskleidžia mokinės darbe su vaikais.
Dar jai įsiminė ir dėstymas mokytojų vasaros tobulinimosi kursuose. „Visoje šalyje skaičiau kalbos mokymo metodikos paskaitas. Ir visur sutikdavau mūsų pedagoginės mokinių. Būdavo labai malonu, kad jiems rūpi mokykla, kad mus prisimena.“ Lionginas irgi skaitė paskaitas apie skaitymo svarbą, apie tai, kaip pradinukus paskatinti skaityti. Abu kartu važinėdavo po šalį su paskaitomis.
Jau naujais nepriklausomais laikais pedagoginių mokyklų mokiniai ieškodavo pinigingesnių darbo vietų, bet pedagoginė mokykla buvo tiek juos prisipratinusi, įteigusi poreikį dirbti šį darbą, kad retas kuris nueidavo kita kryptimi.
Buvę mokiniai iki šiol rengia susitikimus metinių progomis. Visada kviečia savo dėstytojus. Nepaprastai draugiški išliko ir santykiai tarp pačių dėstytojų, o to negalėtų būti, jeigu nebūtų nuoširdaus tarpusavio pasitikėjimo.

Kodėl tapo mokytojais?
Abudu Šepkai kaimiečiai: ji iš didesnio ūkio, jis iš mažesnio. O kaime tuo laiku, kai augo, kitokio inteligento nebuvo, tik mokytojas.
Lionginas: „Negalvojau apie būsimą darbą, kai mokiausi. Nuo mažens baisiai daug skaičiau. Knygų rijikas buvau, net mokslą apleidau, o gimnazijos bibliotekoje pirmas skaitytojas – daugiausiai perskaitęs. Knyga man buvo viskas. Grožinė literatūra mane savotiškai ir nukreipė į mokytojo kelią. 1942 m. įstojau į Vilniaus universitetą. Buvo sunkūs karo metai, universitetą uždarė. Grėsė būti pašauktam į rusų armiją, nuo to galėjo išgelbėti tik mokytojo darbas. Taigi įsidarbinau ne dėl pašaukimo, bet iš bėdos ir dėl aplinkybių. Vėliau įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, ten susipažinau su Aleksandra, ir štai jau 67 metus mes kartu.“
Aleksandra: „Kaime visi juodnugariai buvo, o aš vaizdavausi, kad mokytojas – idealas. Baigiau 6 klases, tėvui mokytojas liepė leisti mokytis toliau. Visada sakydavau, kad būsiu mokytoja. Turėjau polinkį ir įgimtų gabumų matematikai. Uždaviniai man būdavo aiškūs kone iškart. Mokytojas po vidurinės liepė studijuoti matematiką, bet nuvežusi dokumentus į Vilniaus pedagoginį institutą pasekiau paskui draugę ir įstojau į istoriją. Po stojamųjų einu koridoriumi, sutinku dėstytoją, kuris buvo per lietuvių kalbos egzaminą. Jis sako, kad turiu stoti į lietuvių, aš ir sutikau. Literatūra man atrodė daug įdomiau už kitus dalykus. Dabar man atrodo, kad su matematika tikrai galėjau pasiekti daugiau, moksliniu keliu nueiti, o lituanistė buvau kaip ir visi.“
Lionginas baigė institutą raudonu diplomu. Įstojo į aspirantūrą, bet ten sužinota, kad jis rašė vokiečių okupacijos laikais į spaudą (apsakymus, antitarybinius straipsnius), todėl buvo išmestas be teisės bet kur dirbti… Chruščiovo laikais jį grąžino į aspirantūrą. Dirbo ten metus, parašė dalį disertacijos apie Salomėją Nėrį, bet sušlubavo sveikata, todėl nebaigė disertacijos, nors aspirantūrą užbaigti pavyko. Prisipažįsta, kad buvo į mokslą labiau linkęs, ne į pedagogiką…

Darbai ir pomėgiai
L. Šepkaus bibliografija: su V. Viliūnu sudarė vaikų literatūros chrestomatiją, pats paruošė dvi skaitinių knygas „Knygų pasaulis“ („Labai troškau, kad vaikai pajaustų skaitymo malonumą“. Išleista 60 tūkst. tiražu), parašė lietuvių literatūros vadovėlį XI klasei (už jį gavo valstybinę premiją, išleisti du leidimai), sudarė „Lietuvių literatūros mokslo ir kritikos chrestomatiją“, literatūros pradžiamokslį „Vaikų literatūros pagrindai“, išvertė iš vokiečių kalbos du romanus. Paskutinė išleista knyga – jo eilėraščių. Dabar nieko nerašo, tik skaito…
A. Šepkienė buvo komiteto prie Švietimo ministerijos, kuris vertino pradinių klasių vadovėlius, narė. Jai atsiųsdavo rankraščius, turėjo daryti vadovėlių analizę, posėdžiauti. Ten pasižymėjo, nes buvo praktikė, kaip pati sako „iš vaikelių daug išmokusi“. A. Šepkienė du kartus laimėjo respublikinį pedagogų raiškiojo skaitymo konkursą. Prizai buvo turistiniai kelialapiai – maršrutu „Aukso žiedas“ ir į Altajaus kraštą.
Lionginas visą gyvenimą mėgo fotografuoti. Šeima turi daugybę kelionių nuotraukų, juk abu kartu išvažinėjo visą Sovietų sąjungą, nebuvo jos europinėje dalyje šalies, kur nesilankę.
Abu garbaus amžiaus Šepkus neretai galima sutikti miesto kultūros renginiuose. Kultūra ir literatūra jiems išliko svarbios iki šiol.

Lionginas Šepkus (iš kairės) su savo bendrakursiais Vilniaus pedagoginiame institute 1949 m.

1984 m. pedagogų skaitovų konkurso laureatai Vilniuje (Aleksandra – su balta skara).

Su studentais ir bendradarbiais apie 1975 metus.

Knygos, parengtos, išverstos, parašytos Liongino Šepkaus.

 

 

 

 

 

 

Būdai išvengti propagandinio melo
Lionginas Šepkus: „Mokytojo padėtis – lengviausiai išprievartaujamo žmogaus, nes jo veikla – žodis, kuris visų girdimas. Tikimasi, kad būsi agitatorius, propagandininkas. Turi nuolat save kontroliuoti, mokėti kalbėti puse lūpų. Belieka tik dvasinė nepriklausomybė, vidinis nepasidavimas, žinojimas, kas sava ir kas priešiška, vengtina.“
L. Šepkus išvardijo šiuos būdus išvengti propagandinio melo, politinio auklėjimo ir ugdyti tikrą Lietuvos patriotą (jais sovietiniais laikais abu pedagogai vadovavosi):
1. Mokslo tiesa. Kalbos mokyme svarbiausia – tvirtos, sistemingos, nepainios žinios, literatūroje – moralinio, etnografinio momento pabrėžimas, keblių situacijų (pvz. klasių kovos pokariu) diskutavimas, pakreipiant teisingo požiūrio link.
2. Humaniškumo dvasia santykiuose su mokiniais, mokykla, humaniškumo liudijimas savo darbu ir gyvenimu. Reikia stengtis mokinius suprasti, pagelbėti jiems.
3. Sąžiningumo darbe, asmeniniame elgesyje skiepijimas, melo vengimas, nuteikimas prieš jį.
4. Tiesioginis priešinimasis pavergimo, nutautinimo praktikai.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms

    2021-07-21Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms
    Praėjusį sekmadienį Antanave paminėta 10 metų sukaktis nuo tos datos, kai buvo atnaujinta ir atšventinta unikali medinė šešiakampė vietos koplyčia. Daug amžių, daug savininkų mačiusi, klestėjusi, griuvusi ir vėl atstatyta koplyčia šiandien tarnauja žmonėms, čia aukojamos šv. Mišios, krikštijami vaikai, vyksta santuokų ceremonijos, rengiamos parodos, organizuojami koncertai. Algis VAŠKEVIČIUS Dar XVIII amžiaus pabaigoje pastatyta originali tašytų rąstų šešiakampio plano, dviejų zakristijų koplyčia su giliais rūsiais XIX amžiuje koplyčia buvo suremontuota, išpuošta nežinomų italų dailininkų tapyba. Koplyčios kriptoje amžinojo poilsio atsigulė paskutiniai Antanavo dvaro šeimininkai Šabunevičiai – 1860 metais koplyčioje palaidotas dvaro savininkas Stanislovas Šabunevičius (vietinių vadintas Šabanu), 1922 m. – jo sūnus ...
  • Bartninkuose – ir pats Oneginas…

    2021-07-21Bartninkuose – ir pats Oneginas...
    Mylintiems muziką bei geidžiantiems ko nors išskirtinio jau ne vienerius metus žodžiai „koncertas Bartninkuose“ nuskamba kaip slaptažodis bei kvietimas. Su kokiu jauduliu idėjos (surengti koncertą paslaptinguose Bartninkų bažnyčios griuvėsiuose) autorė, Vilkaviškio kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Aksana Laskevičienė beveik prieš dešimtmetį laukė pirmojo koncerto! Kaip tai tuomet buvo nauja ir netikėta – ne tik pas mus, bet ir apskritai Lietuvoje. Ir tai, kad „kažkur kaime“, ir tai, kad griuvėsiuose tikrąja prasme, ir tai, kad ne liaudiška muzika, o džiazas ar klasika, šiuolaikinė moderni muzika ten turėjo skambėti. Kas eis, važiuos, ar norės? Jau į pirmąjį koncertą žmonių prisirinko tiek, kad net ...
  • Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?

    2021-07-21Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?
    Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) kasmet atlieka renovuotų daugiabučių energinį auditą ir įgyvendintų priemonių ekspertizę. Šiemet vykdyto audito metu ekspertai išskyrė tokias priemones kaip vėdinimo sistema ir vidinės balkono sienos apšiltinimas. Vykdant energetinį auditą specia-listai tyrė įvairias pastato apšiltinimo priemones. Anot daugiabučių auditą atlikusios pastatų energetikos konsultacijų bendrovės Pastatų energetikos skyriaus vadovo Gedimino Šilansko, tyrimo metu paaiškėjo, kad vidinės balkono sienos apšiltinimą atlikti yra būtina. Kuomet patalpos yra prastai vėdinamos, bute sukyla santykinė drėgmė. Tuomet ant šalčiausių paviršių susidaro ilginis šiluminis tiltelis. Dažniausiai jis atsiranda tarp neapšiltintos balkono sienos ir išorinės sienos sandūros. Pelėsis tokį paviršių „mėgsta“, todėl rizika jį čia išvysti ...
  • „Kas laukia persirgus koronavirusu?“

    2021-07-21„Kas laukia persirgus koronavirusu?“
    Pasaulinė pandemija paliko žymę daugelio gyvenime nepaisant amžiaus, lyties ar gyvenimo būdo, tačiau specialistai įspėja – koronaviruso liekamuosius reiškinius galime jausti dar pusę metų.Šiandien kalbinami skirtingų šalies rajonų gyventojai sako nenorintys grįžti į ligos laikotarpį ir džiaugiasi galintys vėl mėgautis gyvenimu. „Grįžo karantino atimti malonumai“ Raseinių rajone gyvenantis Gintaras į koronaviruso gniaužtus pateko dar šių metų pradžioje. „Viso karantino metu atsakingai saugojausi ir visomis įmanomomis priemonėmis vengiau kontaktų su pašaliniais žmonėmis, tačiau sausio mėnesio pabaigoje turėjau kontaktą su koronavirusu sergančiu žmogumi. Kad užsikrėčiau ir aš, supratau tik pajutęs pirmuosius simptomus – galvos ir gerklės skausmas, sloga – kurie nebuvo itin skausmingi ir ...
  • Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau

    2021-07-21Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau
    Tik tinkamai prižiūrimas miškas turės aukštą ekonominę vertę. Pasak miškininkų, auginti kokybišką mišką stipriai padeda Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) parama. Iki rugpjūčio 31 d. priimamos paraiškos pagal KPP priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ veiklą „Jaunuolynų (iki 20 m. amžiaus) ugdymas“. Šių metų naujovė – pareiškėjams nebereiks pateikti projekto finansavimo šaltinius pagrindžiančių dokumentų. Jaunuolynams ugdyti – didesnė kompensacija Iki šiol pareiškėjai, teikdami paraiškas, turėdavo užtikrinti tinkamą projekto finansavimo šaltinį – skolintas lėšas, paramos lėšas, nuosavas lėšas, nurodytas ir pagrįstas paramos paraiškoje. Skolintos lėšos būdavo ...
  • Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas…

    2021-07-17Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas...
    Taip buvo ypatingos dienos – liepos 6-osios – popietę: po vasariškos liūties Poezijos parke skambant dainoms ir muzikai, švytint tautinių rūbų spalvoms, akmenims pražydus stebuklingais margų juostų vingiais… Susirinkusieji žinojo, kad visa, ką bedarė, skirta vienai ypatingai Sūduvos krašto moteriai prisiminti bei pagerbti. Čia buvo įsikūręs visas liaudies menų miestelis. Šiemet sukanka šimtas metų, kai gimė Konstancija Bočienė – viena ryškiausių iki šiol šio krašto audėjų, savo mokėjimą ir žinojimą atsinešusi ne tik iš praėjusio amžiaus pirmosios pusės, bet ir iš dar seniau: juk mokėsi iš tų, kurios buvo gimusios, gyvenimo ir amato tradicijas perėmusios dar iš XIX amžiaus moterų. Šį ...
  • Vytinės juostos… iš dilgėlių siūlų

    2021-07-17Vytinės juostos... iš dilgėlių siūlų
    Susitikome (septynios moterys iš Kauno, Marijampolės, Kalvarijos) sodyboje prie Igliaukos mokytis austi, naudojant istorinio ir tautinio paveldo įrankius, technikas ir medžiagas – korteles (dar vadinamas burtukėmis) ir dilgėlių pluošto siūlus – taip skatiname kūrybingą tradicijų puoselėjimą. Nebuvo lengva su mums neįprastais siūlais. Stebino plonutis dilgėlių pluoštas, puikiai paruoštas, tad lengvas, minkštas ir švelnus bei pakankamai tvirtas. Dilgėlių pluošto tinkamumas tekstilės gamybai, kaip žinia, nėra naujiena. Šios žaliavos gaminius žmonės naudojo nuo seno. Archeologų radiniai patvirtina, jog Danijoje dar ankstyvajame bronzos amžiuje iš dilgėlių gamino audeklus ir virves, dilgėlių pluošto panaudojimo pėdsakai Didžiojoje Britanijoje siekia neolito laikus. Iki XVII a. labai ...
  • Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose

    2021-07-17Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose
    Smagi ir nuotaikinga paroda šiomis dienomis atidaryta Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Ji pavadinta „Ech, ko tik nebuvo!“ ir perkelia mus į 1925–1928 metų Marijampolę. Ta kelionė beveik šimtmečiu atgal leidžia susipažinti, koks tada buvo miestas, kokie dalykai rūpėjo marijampoliečiams, kuo jie džiaugėsi ir dėl ko reiškė nepasitenkinimą. Algis VAŠKEVIČIUS Parodos idėja išties originali – mūsų kraštietis, iš Kybartų kilęs gerai žinomas šalies karikatūristas bei stiklo menininkas Edmundas Unguraitis dviejose dešimtyse popieriaus lakštų pieštuko judesiu, lengvu potėpiu ir su didele doze humoro įamžino tai, apie ką buvo rašoma 1925–1928 metais Marijampolėje leistame laikraštyje „Šešupės bangos“. Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Bepirštienė pasakojo, ...
  • Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?

    2021-07-16Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?
    Avarinis spynų atidarymas – tai tokia paslauga, kurią galima rasti praktiškai kiekviename mieste. Šios įmonės yra pasirengusios padėti visiems, kuriems sugedo durų spyna, prarado ar sugadino raktą. Tokius meistrus labai paprasta rasti internete, tiesiog į paieškos svetainę reikia įvesti „spynų atidarymas“, tuomet išsirenkamas, kuris patinka. Žinoma, spynų atidarymas galimas ir savomis rankomis, juk visada galima spyną ir išlaužti. Tačiau neturint tam įgūdžių bei žinių, užtruksite gerokai ilgiau, o vėliau gali kainuoti brangiau bandant ištaisyti kilusias problemas. Tačiau be įgūdžių ir žinių tai padaryti užtruks ilgiau, o tada bandymas ištaisyti problemą gali kainuoti daugiau. Kai įvyksta tokio pobūdžio nelaimė, svarbu išlikti ramiam ...
  • Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?

    2021-07-15Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?
    Atostogos vasarnamyje toli nuo miesto yra tikra atgaiva kūnui ir sielai. Tyla, ramybė ir grynas oras – tai, ko mes visi ilgimės. Vis dėlto, šią laimę kartais temdo įprasto komforto stoka, o karšto dušo ilgesys ne retai paskatina gana greitai grįžti į miestą. Taigi, kaip mėgautis gamtos malonumais apsistojant vasarnamyje ir be didelių pastangų sukurti patogią aplinką? Kaip užtikrinti, kad vasarnamiai būtų ne mažiau patogūs nei nuolatinis gyvenamasis būstas? Įprasto dušo alternatyvos Pagalvojus apie karštą dušą, iškart matome estetišką, švarią patalpą, kurioje karštas vanduo teka vos pasukus dušo rankeną. Tačiau, keliantis už miesto ribų ir į vasarnamį gamtoje, ši patalpa gali atrodyti ...
  • BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS

    2021-07-14BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS
    Liepos 15-16 dienomis b‘ART projektas sugrįš su 3 stebuklingais renginiais. Tradicine tapusi vieta – Bartninkų bažnyčios griuvėsiai, po kelių metų pertraukos vienam iš koncertų atvers ir savo vidų. Opera, sumodernintos barokinės muzikos skambesiai, atmosferinė ambient stiliaus elektronika, šviesų dailė, fotografijos paroda – visa tai tilps dviejuose potyrių pilnuose liepos vakaruose. Renginių ciklas prasidės liepos 15 d. 21:30 val. Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsių viduje kartu su „Late junctions“ netikėtomis muzikinėmis jungtimis. Nuo 23:30 val. kultūros pilna naktis tęsis su nemokamu Mantauto Krukausko ir Francisco Roberto Becerra Bravo elektroninės muzikos pasirodymu. Liepos 16 d. vainikuos 21:30 val. prasidėsiantis premjerinis ...
  • Ar verta keliauti per pandemiją?

    2021-07-14Ar verta keliauti per pandemiją?
    Pasaulyje išplitus koronavirusui, tūkstančiai žmonių buvo įstrigę atostogų lokacijose ir negalėjo grįžti namo. Sustojo judėjimas ne tik ant žemės, bet ir oro erdvėje, tačiau dabar, pasibaigus karantinui, vieni naudojasi suteiktomis galimybėmis ir vyksta į užsienį atostogauti, o kiti vis dar bijo rizikuoti. Savo nuomone apie keliones pandemijos metu dalijasi piliečiai iš įvairių šalies rajonų. Jautė psichologinį nuovargį Alytaus miesto gyventojas Vytautas teigia praėjusių metų pradžioje nepalaikęs kelionių idėjos, tačiau viskas pasikeitė pagerėjus epidemiologinei situacijai šalyje ir pasaulyje, kai sumažėjus atvejų skaičiui buvo sušvelnintas karantinas ir atsirado taisyklės, kurių atsakingai laikantis buvo galima išvykti iš šalies. „Susigyvenęs su situacija, kuri bėgant laikui tapo daug aiškesnė, ...
  • 15 metų Amerikoje. Kas toliau?

    2021-07-1015 metų Amerikoje. Kas toliau?
    Sėdime jau kiek pravėsusią pavakarę su Renata ir Linu Natkevičiais. Prieš porą savaičių iš Floridos (JAV) atostogų į Lietuvą sugrįžusi pora tarsteli: čia taip smagu – jaučiamės kaip žiemą Floridoje! Tokia ten žiema – apie 23–25 laipsniai šilumos. Mums atrodytų – tobula lietuviška vasara, kai norisi, kad ji nesibaigtų! Tačiau ne apie orą kalbėjomės su šiais dviem šauniais žmonėmis, kurie, laimėję žaliąją kortą, 2006 metų rudenį išvyko į JAV. Jau Amerikoje gimė trečias šeimos vaikas – Urtė, kuriai dabar 11 metų. Daiva KLIMAVIČIENĖ – Tik atvykę apsistojote Floridoje, po metų darbo paieškos nuvedė į Naująjį Džersį, dabar – vėl Floridoje… – Taip, pirma ...
  • Žemaičių Kalvarija – ir maldininkams, ir poezijos mėgėjams

    2021-07-10Žemaičių Kalvarija – ir maldininkams,  ir poezijos mėgėjams
    Liepa – mėnuo, kai Lietuvoje galima pamatyti būrius piligrimų. Būtent šį mėnesį Marijampolėje vyksta palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaidų oktava – šiemet minime 150-ąsias palaimintojo gimimo metines, o Žemaitijoje, Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.), taip pat rengiami didieji atlaidai, į kuriuos suplūsta daugybė piligrimų. Žemaitijos Kalvarijos apylinkės saugo ir poeto Vytauto Mačernio atminimą. Algis VAŠKEVIČIUS Žemaičių Kalvarijos stebuklai Turbūt kiekvienam lietuviui bent kartą vertėtų apsilankyti Žemaičių Kalvarijoje ir prisiliesti prie tikėjimo tradicijų. Tikintieji šią vietą jau seniai atradę, ji lyginama ir su Šiluva bei ten vykstančiais atlaidais. Žemaičių Kalvarijoje atlaidai išsiskiria Kančios kelio stočių lankymu, turinčiu gilias tradicijas. Žemaičių Kalvarija, kuri anksčiau vadinosi Gardais, rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart ...
  • Poezijos šventėje – dviejų kaimyninių šalių poetų eilės

    2021-07-10Poezijos šventėje – dviejų kaimyninių šalių poetų eilės
    Liepos 2 d. Marijampolėje, prie Kristijono Donelaičio paminklo, esančio prie evangelikų liuteronų bažnyčios, ir Kaliningrado (Karaliaučiaus) krašte, Čistyje Prūdy kaime (Tolminkiemyje), vienu metu vyko renginys, kurio metu buvo pristatytas suremontuotas ir atnaujintas K. Donelaičio memorialinis muziejus. Vasaros liūtys renginio scenarijus koregavo – Marijampolėje teko persikelti į pačią bažnyčios parapijos salę, po to lietus pasiekė ir Tolminkiemį, tad ten taip pat teko ieškoti pastogės. Algis VAŠKEVIČIUS Šis renginys – vienas iš paskutinių, įgyvendinant bendrą Lietuvos ir Rusijos Federacijos Karaliaučiaus srities bendradarbiavimo projektą. Jo metu vyko daug įvairių priemonių, o pačios svarbiausios iš jų – Šakių rajone esančio Kidulių dvaro svirno sutvarkymas ir pritaikymas ...