„Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“
Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus iš saugyklos tokį praeities liudininką (net nesinori jo vadinti daiktu ar eksponatu…) norisi ne tik gėrėtis to meto moterų kruopštumu, išmone, bet ir perskaityti kaip seną rankraštį: neretai muziejininkai, dėliodami tarsi vienas su kitu nesusijusius dalykus – detales, citatas, konkretaus audeklo gabalėlį – atranda nuostabių dalykų. „Ko gero, tik muziejininkai, restauratoriai, archyvų darbuotojai, praleidžiantys gyvenimą tarp senų daiktų, iš tiesų supranta jų vertę ir mato tikrąjį grožį…“ Danutė Katkuvienė turi teisę taip sakyti, nes ji čia atėjo rugsėjį – prieš 35 metus.
Nuo pradžios – prie liaudies meno
Pateko beveik atsitiktinai: rajono laikraštyje perskaitė skelbimą, kad (tuomet dar Kapsuko) kraštotyros muziejui reikia darbuotojo. Direktorė Aldona Urmanavičienė, ilgai vadovavausi šiai kultūros įstaigai, pakalbėjusi, paklausinėjusi jauną darbuotoją priėmė, o šią, sako, labiausiai nugąsdinęs pareigų pavadinimas – „mokslinė bendradarbė“… Bet tai – tik popieriuje. O pirmasis darbas vos atėjus – tradicinės rudeninės tuomečio rajono liaudies meno parodos ruošimas. „Tos parodos būdavo didžiulės, sunešdavo, suveždavo darbų dešimtimis – ir visi autoriai norėjo, kad viskas būtų parodyta… Buvome pačios ir apipavidalintojos, dizainerės, ir kabintojos (tuomet dirbo Vyta Grudzinskienė, dabar fondų saugotoja, ir dar vienas žmogus – N. L.). Darbų būdavo įvairiausių, daug ir tekstilės, nes audėjų buvo daug. Nemažai jų dirbo mieste veikusiame Kauno meno gaminių įmonės tekstilės ceche (vadinamosios namudininkės): audė rankšluosčius, juostas, lovatieses, kitos mezgė ir gražiausius darbus eksponuodavo.“ Parodų muziejuje būdavo nuolat, jas rengdavo liaudies meno meistrai, kitos buvo dėl to, kad „reikėjo“, prie visų reikėjo pridėti ranką, bet muziejininko darbe tai – tik dalelė visos veiklos.
Eksponatų saugojimas, sisteminimas, propagavimas, naujų paieška ir rinkimas… Spartėjant gyvenimo tėkmei, keičiantis madoms, stiliams – o ir epochoms – tai tapo ypatingai svarbu ir reikšminga. Reikėjo daug ką suskubti. Tai, ką lengva ranka esame išmetę, jau tapo ne tik retu daiktu, bet ir muziejine vertybe – ypač tai liečia buities, namų apyvokos ar puošybos daiktus. „Vertinama tai, kas dingsta, nyksta: štai buvusios populiarios servetėlės – kampukai, kurias dėdavome ant lentynų, etažerėse (o ir jų beveik nebėra), dabar jau vertinamos kaip to laikmečio ženklas… Kilnodama senus daiktus dažnai pagalvoju, kad jie irgi turi savo likimą. Vieni mėtosi palėpėse ar išrūksta per kaminą, o kiti, žiūrėk, patenka į muziejų ir dar gyvena šimtą ar daugiau metų… Kilnoji kokį rūbą ir norom nenorom kyla klausimas: kas jį dėvėjo? Gal buvo siūtas kokia ypatinga proga?“
Didžiuotis tikrai yra kuo
Besisukant darbų verpete tekstilė pamažu tapo sritimi, kuri vis labiau domino ir, galima sakyti, užbūrė. Mama nebuvo audėja, bet – neprasta siuvėja, tad audeklas kaip ir kiekvienai mergaitei, buvo ir gražu, ir įdomu. Pagal pareigas priklausė rūpintis tekstilės fondu, bet ne dėl to ji ėmė traukti vis labiau. Senieji audeklai buvo tarsi paslaptis su savo įmantriais ir visai paprastučiais raštais, glotnūs it ledas, skryniose gulėję – ir apdilę, apspurę nuo ilgo naudojimo; kartais tokių keistų spalvų derinių, kad tik galėjai spėlioti, kodėl: ar tai, kuri audė, buvo tiesiog gražu, ar kuo sekė, o gal paprasčiausiai neturėjo tuo metu kitos spalvos siūlų?
Turtingoje muziejaus tekstilės kolekcijoje daug itin vertingų eksponatų surinkta Vinco Šlekio, kuris ir laikomas jo įkūrėju. Lietuvybės idėjas puoselėjęs, be kitos veiklos, susitelkęs ir į liaudies meną (rinkęs ir dainas, ir senus daiktus), surengęs parodą Kaune, paskui eksponatus padovanojo Marijampolės „Sodžiaus“ muziejui. Čia dabar yra per 8 tūkstančius tekstilės vienetų – kalbant muziejininkų terminais, vien juostų apie 400 (įskaitant ir naująsias). Ir pačius stebina gausi drobulių kolekcija – jų net trisdešimt, o Šilutės muziejus, kuriame pašnekovė neseniai lankėsi, džiaugiasi, kad turi jų bent šešetą…
Lobių užrakinę nelaiko…
Smagu, kad turtingi fondai, gausios ir vertingos kolekcijos, į kurias su pavydu žvelgia kolegos, bet muziejus nėra senų daiktų sandėlis. Jei viskas saugyklose – kam iš to nauda? „Niekada tų „skrynių“ nelaikėme uždarytų, neprieinamų. Ne tik parodas rengėme, bet ir leisdavome ieškantiems autentiškų pavyzdžių susipažinti su tuo, kas yra. Tačiau kai atsirado galimybė parengti ir išleisti katalogus, parodyti viską, tikrai buvo didelis džiaugsmas. Aišku, pirmiausia – didelis, juodas darbas.“ Pagal projektus – juos visus parengė Danutė Katkuvienė – išleistas kuklus katalogas, skirtas tapytojui Blažiejui Krivickui, 2007 metais – „Mažoji medinė Marijampolės krašto architektūra“ ir net keturi tekstilės katalogai. Rėmėjai buvo skirtingi, o lėšos – vienas didžiausių galvos skausmų. Paprastai gaunama dalimis: net jau parengus visą medžiagą dar nežinia, ar ji ir liks tik makete, ar taps leidiniu… Tokia situacija ir dabar, bet apie tai kiek vėliau.
Marijampoliečių tekstilės katalogai dažnai vadinami net albumais ar vadovėliais, nes juose ir kokybiškos eksponatų nuotraukos (fotografas Romas Linionis), ir profesionalūs apžvalginiai tekstai, tikslūs aprašai bei raštų schemos (tautinio kostiumo ekspertės Astos Vandytės nuopelnas). Danutė Katkuvienė džiaugiasi, kad būtent turtingi muziejaus tekstilės fondai suvedė su tuomečiais Dalios ir Zigmo Kalesinskų aukštesniosios liaudies amatų mokyklos Vilkijoje dėstytojais. Jie per praktiką atsiveždavo studentes susipažinti su Sūduvos tekstile. „Marijampolės krašto juostos“ dienos šviesą išvydo 2005 metais, ruošiant buvo daug nežinios, o raštų schemos buvo piešiamos ranka… Per 200 senųjų juostų bei jų raštų sugulė į leidinio puslapius, jis etnokultūros specialistų buvo įvertintas labai gerai, praėjus dešimtmečiui jau tapo retenybe. „Dažnokai mūsų klausia, ar dar turime šį katalogą, nes raštus galima naudoti ne vien audimui: išpopuliarėjus riešinėms ne viena jų mezgėja sėkmingai juos pritaiko. Jei būtų galimybių, šį katalogą tikrai reikėtų išleisti iš naujo.“
Apie tai, kiek laiko ir jėgų atiduodama tokiam leidiniui, būtų galima kalbėti atskirai. Ir net ne džiaugsmas, kad viską užbaigei, svarbiausia: „Aš kartais pagalvoju, ar Vincas Šlekys, važinėdamas po kaimus dviračiu ir rinkdamas, kaip visi sakė, „senienas“ įsivaizdavo, kas bus po daugelio metų.
Manau, tikėjo, kad tie daiktai nebus užmiršti, užmesti. Kai išleidžiame naują knygą, ne tik plačiai atveriame savo „skrynias“, bet tarsi atiduodame ir jam kažkokią skolą ar tęsiame darbą…“ Po netrumpo kruopštaus darbo (2008 m.) pasirodė katalogas „Suvalkiečių prijuostės“. Ji, sako muziejininkė, pačiai bene pati gražiausia. Be eksponatų nuotraukų, schemų ir aprašų, čia nemažai nespalvotų fotografijų, kuriose kaimo moterys su tautiniais rūbais ar kokia viena jų detale. Sako, tą pluoštelį senų nuotraukų laiku aptikę vos ne atsitiktinai, o atidžiau panagrinėjus pasirodė, kad prijuosčių nuotraukose raštai tokie patys, kaip ir kai kurių senųjų eksponatų. Prieita prie išvados, kad V. Šlekys specialiai prašęs moterų papozuoti… Tokie atradimai ar sutapimai visada džiugina, lyg suartina epochas ir skirtingus žmones.
„Suvalkiečių marškiniai“ – trečiasis muziejaus katalogas, skirtas tekstilei, išleistas 2011 metais. Čia pateikti 83 daiktų labai detalūs aprašymai, nuotraukos, siuvinėjimo ornamentų brėžiniai. Ketvirtasis – „Suvalkiečių galvos ir pečių apdangalai“ (čia aprašomos ir drobulės) pasirodė 2013-aisiais. Visus leidinius pristatant buvo surengtos fotografijų ir pačių eksponatų parodos ne tik Marijampolėje, bet ir pas kolegas, daug kur važinėta su atskiromis kolekcijomis, dalyvauta šventėse.
„Tikras daiktas lieka ilgam…“
Taip pašnekovė, sako, dažnai pagalvojanti bekilnodama jau ir šimtmetį, ir daugiau „pragyvenusius“, iš natūralaus pluošto, siūlas prie siūlo tvirtai suaustus, audeklus ar iš jų pasiūtus drabužius, juvelyriškus nėrinius papuošimui, siuvinėjimą… Ir pati labai mėgsta lino rūbus, kurie turi ir etnografinių elementų. Turi ir dėvi tautinį kostiumą – muziejaus eksponatų kopiją, jaučiasi su juo gerai. Didele audėja pati, sako, netapusi (gal dėl laiko stokos), bet juostas austi, vyti moka. O didelė atgaiva – mezgimas. Pastaraisiais metais dalyvavo ir parodose su riešinėmis (jos, sako, kaip priklausomybė: pradėjęs negali sustoti, tad vežasi mezginį ir į kelionę…), kojinėmis.
Tačiau tai – tik laisvalaikiui. O muziejuje jau senokai ruošiamas dar vienas katalogas: buvo gauta dalis finansavimo leidiniui „Moteriški ir vyriški drabužiai ir jų detalės“. Prie jo dirba vėl tas pats būrelis. „Čia bus liemenės, sijonai, pilnų komplektų dalys, diržai, petnešos, kitos smulkios detalės. Kai jį išleisime, kaip planuojame, Muziejų dienai pavasarį (vėl – jei tik gausime rėmimą leidybai, nes jau viskas paruošta), bus sukataloguoti visi drabužiai, esantys fonduose. Tačiau tai ne pabaiga. Turime apie 200 rankšluosčių, dalis jų tikrai seni – labai gražūs, su monogramomis, vienas priklausė kunigui Jonui Totoraičiui… Turime lovatiesių, kitų dalykų – visi turtai dar neiškelti. Apie juos netrukus pasakosiu konferencijoje Vilniuje.“
