Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Poeto vardą garbingai neša gimnazija

1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija.

Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazija pastaraisiais metais patiria daugybę permainų, prie jos vis prijungiama naujų skyrių.

Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazija pastaraisiais metais patiria daugybę permainų, prie jos vis prijungiama naujų skyrių.

Geros ugdymo sąlygos
Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose.
„Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau sudominti, motyvuoti mokinius, jie noriau mokosi, pasiekia geresnių rezultatų“, – sako direktorė.
Jai pritaria pavaduotoja Edita Miklovienė, sakydama, kad vyksta ir bendros literatūros, šokio pamokos su Liudvinavo Kazio Borutos gimnazija. Netradicinės pamokų formos patinka mokiniams, padeda paįvairinti kasdienį mokymąsi, susirasti naujų draugų, pabendrauti su kitų mokyklų kolektyvais, pasidalinti patirtimi, pasimokyti vieni iš kitų.
„Neturime jokių sunkumų išsivežti vaikus į naujas erdves, vietas, kurios padeda įsisavinti naujas žinias, įgyti naujų įgūdžių. Mokykla turi net keturis mokyklinius autobusiukus, tad dėl transporto problemų nėra. Aišku, juos išlaikyti kainuoja nepigiai, bet ir vaikų pavėžėjame daug: 130 mokinių vežama į pamokas ir iš jų, vykti tenka net penkiomis skirtingomis kryptimis. Iš viso šiuo metu turime 225 mokinius“, – pasakojo direktorė.
Ji pasidžiaugė, kad vaikai gausiai lanko tautinių šokių kolektyvą „Tryptukas“, vadovaujamą Magdalenos Venskūnienės. Krepšinio klubas „Kadis“ jau ketvirti metai mokyklos salėje rengia treniruotes mažiesiems krepšininkams. Treneris Aurimas Liuiza sugeba sudominti ir pritraukti nemažai norinčiųjų sportuoti. Vaikai vyksta į varžybas, net ir zonines, mokykla visada suteikia autobusą.

 

Sudomina gamtos mokslais
Chemijos ir biologijos mokytoja metodininkė Ilona Prajarienė sako, kad jau 30 metų mėgaujasi darbu pagal profesiją savo gimtajame kaime. Siekdama sudominti mokinius, pamokas veda ir Žuvinto rezervate, ir Kazlų Rūdos miško muziejuje, Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje, prie Yglos ežero, miške.
Jos iniciatyva mokiniai aktyviai dalyvauja įvairiuose aplinkosaugos projektuose, konkursuose. Visa mokyklos bendruomenė su dideliu užsidegimu jau porą metų dalyvauja projekte „Mąstau, rūšiuoju, gyvuoju“. Šiame Aplinkos ministerijos rengiamame konkurse pavyko užimti I vietą šalyje, laimėti susitikimą su „Žalgirio“ krepšininkais, stebėti jų varžybas.
Keletą metų mokykla dalyvauja „Žalios stotelės“ rengiamame projekte „Ekokarta“. Mokiniai sėja, augina augalus, atvyksta dizainerė, kuri pamoko daryti meno darbelius iš gamtos medžiagų.
Kiekvieną pavasarį gamtą mylintys mokiniai vyksta į Varnabūdės mišką kelti inkilų, sodinti medelių, švarinti mišką. Mokytoja skatina juos tyrinėti gamtą, rengti pranešimus, kurti filmus. Moksleiviai vyksta į gamtininkų konferencijas, dalyvavo ES jaunųjų mokslininkų konkurse.
I. Prajarienė papasakojo, kad šiuo metu jaunieji tyrėjai, bendradarbiaudami su Vytauto Didžiojo universitetu, dalyvauja tarptautiniame projekte apie samangyvius. Tai mažai Lietuvoje ištirti organizmai, matomi tik per mikroskopą. Beje, mokykla turi gerą mikroskopą su kamera, todėl puikiai galėjo stebėti samangyvius, juos nufilmuoti. Dvi rūšis samangyvių mokiniai aptiko ir Yglos ežere. Dabar jau ruošiamasi finaliniam projekto etapui, kuris vyks Lenkijoje, ten ir bus pristatomas igliaukiškių sukurtas filmukas.
Vaikai aktyviai dalyvauja Jaunųjų miško bičiulių sambūrio veik­loje: konkursuose, akcijose. Turėjo galimybė paatostogauti Karklėje, prie jūros.

Pedagogė apgailestavo, kad neliko buvusios Gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stoties, nes jos rengiamus konkursus, kitus renginius moksleiviai buvo pamėgę. Be to, stoties darbuotojai visada noriai konsultuodavo, duodavo gerų patarimų.
Mokytoja kaip savo triūso įvertinimą pamini faktą, kad dalis mokinių pasirenka gamtamokslinės krypties profesijas: miškininkų, ekologų, agronomų, chemikų, gydytojų, aplinkosaugininkų, kineziterapeutų.
Puoselėja mokyklos tradicijas
Buvusią lituanistę Petrutę Strolienę, išėjusią į pensiją, pakeitė jos mokinė Aušra Brusokienė. Ji sugrįžo dirbti į savo gimtinę, į buvusią savo mokyklą.
Antrus metus mokykloje dirbanti pedagogė stengiasi puoselėti senąsias mokyklos tradicijas, tai vadina savo misija. Taip pat ir kurti naujas.
25 metus išdirbusi su miesto mokiniais mokytoja sako, kad kaimo vaikai turi daug privalumų, o siekiai ir uždaviniai – visur tie patys. Pasak jos, kaimo vaikų vidinis pasaulis turtingesnis.
„Mano prioritetas – netradicinės pamokos ir inovatyvių technologijų naudojimas. Netradicines pamokas vedžiau V. Mykolaičio-Putino tėviškėje, ant Aušrakalnio. Apie jo kūrybą diskutavome su klebonu R. Maceina, vykome net į Kauno kunigų seminariją. Sakmes ir legendas nagrinėjome ant Yglos ežero kranto. Pažinti nuotykių skonį per knygas mums padėjo miestelio bibliotekininkės Dalia ir Gražina, kurios visada noriai bendradarbiauja su mokykla.“
Visa tai padeda ugdyti mokinių kūrybiškumą, puoselėti tradicijas, skatina pilietiškumą. Motyvaciją ir smalsumą skatina bendri renginiai, išvykos. Igliaukoje su Marijampolės „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos mokiniais buvo surengtas kino vakaras, su Prienų r. Naujosios Ūtos mokykla pernai surengtas renginys Tarmių metams pažymėti.
Planų ateičiai mokytoja taip pat turi daug. „Igliaukoje jaučiuosi labai gerai, kaip ir priklauso namuose. Stengiuosi skatinti mokinių kūrybinę saviraišką. Nors pernai nevyko „Auksinio rudenėlio“ konkursas, bet mes sukūrėme savo projektą, rinkome geriausią mokinių kūrybą. Neformalusis ugdymas gali būti labai gera priemonė paskatinti, suaktyvinti formalųjį ugdymą“, – pasakojo mokytoja.
Pradinių klasių mokytojų metodinio būrelio pirmininkė Asta Tarasevičienė papasakojo apie pradinukų veiklas. „Stengiamės dalyvauti visur, kur tik galime – ir mokyklos renginiuose, ir savivaldybės. Mūsų tradicija – mokslo metus užbaigti „Poezijos pavasarėliu“. Skatiname vaikus kurti, į susitikimus pasikviečiame poetų, rašytojų. Smagu, kad vaikai tikrai nori kurti, rašo eilėraštukus, yra aktyvūs. Projekto „Mažasis poetas“ tikslas – išrinkti nugalėtoją. Tai vaikus motyvuoja, skatina pasistengti.“
Igliaukos pradinukai – aktyvūs dailiojo rašto konkurso „Plunksnelė“, skaitovų konkurso, mažųjų matematikų konkurso „Kengūra“ dalyviai. Vaikai noriai dalyvavo velykiniuose margučių gamybos konkursuose, kūrė ir Didįjį margutį.
Visos Igliaukos pradinių klasių mokytojos – buvusios šios mokyklos mokinės, tad pažįsta savo mokinių tėvus ir net senelius. „Negalime dirbti bet kaip, abejingai, esame atsakingos prieš mokinių šeimas. Stengiamės ugdyti taip, kad vaikai nesiskirtų nuo miestiečių. O šių dienų mokiniams reikia nepaprastų pamokų, neįprastų priemonių. Dirbame ne tik klasėje, vykstame ir į biblioteką, kitur ieškome įdomių galimybių. Siekdami sudominti įtraukiame ir tėvus, senelius – kartu pynėme Velykų vainikus iš vytelių, marginome margučius“, – pasakoja mokytoja A. Tarasevičienė.
Svarbi mokinių meninė saviraiška
Technologijų mokytoja metodininkė A. Čebatorienė, pati menininkė, skatina mokinius su savo kūryba dalyvauti savivaldybės ir respublikiniuose projektuose. Tai fotografijų paroda „Visi mes – Lietuva“, fotokonkursas „Lietuva, Tavim džiaugiuosi ir didžiuojuosi“, apyrankių pynimo akcija „Lietuvai ir man“, fotoparoda „Žiema pagal N. K. Čiurlionį“. Mokykla nuolat dalyvauja Marijampolės moksleivių kūrybos centro rengiamame eglučių puošimo renginyje, taip pat konkursuose „Jurgeli meistreli“, „Sidabro vainikėlis“, meninės raiškos festivalyje „Aš viską galiu“. Mokiniai nuolat užima prizines vietas savivaldybės technologijų olimpiadoje. Firminis mokyklos renginys – fotoparoda „Aš myliu Igliauką“.
Rasa Slabodienė, muzikos vyr. mokytoja, papasakojo, kad stengiamasi puoselėti mokyklai vardą davusio poeto atminimą: vyksta dainų konkursai jo eilių tekstais, vaikai patys kuria daineles jo žodžiams, taip populiarinama poeto kūryba. Neseniai imta švęsti mokyklos vardadienį gegužės 20-ąją. Nemažai renginių perkeliama į A. Matučio muziejų-sodybą.
Daugeliui įsiminė gimnazijoje rengiamas projektas „Tau, vaikuti“, kurį rengia muzikos mokytoja. Į jį atvyksta kitų mokyklų mokiniai, susipažįsta su gimnazija ir Igliauka. Šio muzikinio festivalio baigiamasis koncertas paprastai vyksta miestelio kultūros namuose.
„Vaikai noriai dalyvauja, visi daro tai, ką geriausiai sugeba. Stengiamės, kad kiekvienas mokinys mokėtų padeklamuoti bent po vieną Matučio eilėraštį“, – sako R. Slabodienė.

Gimnazijos direktorė Janina Alesienė laiminga, kad čia dirba daug buvusių šios mokyklos mokinių. Chemijos ir biologijos mokytoja metodininkė Ilona Prajarienė džiaugiasi, kad mokykla turi geros įrangos. Asta Tarasevičienė šiemet moko trečiokus.

 

 

 

 

 

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...