Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas.
– Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose.
Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš plastilino, paskui stebėdama keramiko vyro darbą pabandė perprasti ir molį.
– Oi, nelengva buvo! Ypač pradžiamokslis, kai mokiausi tik rutuliukus susukti. Niekaip nepavykdavo kiekvienos rankos pirštais po kelis iškart padaryti. Paskui gavau užduotį prigaminti paršelių, tų metų simbolių.
Tokių gražių kelias dešimtis prilipdžiau, bet mano griežtasis mokytojas beveik visus išbrokavo… Tada tik didesnių darbų detales lipdžiau. Tačiau nebuvo man prie širdies tokie darbai, norėjosi ko nors gražaus, savito. Viskas apsivertė, kai pas mamą kaime pamačiau ant tvoros statinių užmautą ąsotį – nors ir suskilusį, bet tokį gražų, raštais išmargintą, atrodo, jį dariusio žmogaus šilumą vis dar skleidžiantį. Supratau – štai ko man reikia! Pradėjau vyro žiestus, išdegtus ąsočius, puodynes, puodelius dengti glazūra ir piešti ornamentus.
Keramikos dekoravimui minčių Angelė ir vėl iš gamtos sėmėsi – medžiai, šakos ir būtinai paukščiai. Daugiausia darbus puošia gyvybės medžiais. Labai mėgsta šermukšnį, kuris simbolizuoja šeimos laimę ir darną. Dirba A. Česonienė su lietuvišku moliu. Pagrindą sudaro bespalvė masė, kartais įvedamas koks spalvotas motyvas ar panaudojamas baltasis molis.
– Kiekvienas ąsotis, kiaušinis, varpelis, lauknešėlis mano rankomis sušildytas. Ir darbai daugiau pavasarį, gyvybę simbolizuoja. Dirbant net kvėpavimą sulaikyti reikia, kad ranka nesuvirpėtų. Kiekvienas piešinys vis kitoks, ranka daromas, todėl ir skiriasi. Tik paukšteliai, kad vienodi abiejuose ąsočio šonuose būtų, piešiami pagal trafaretą, o paskui visą darbą darau kaip tęstinį. Nenoriu kopijuoti to, kas buvo senovėje, bet tradicijos savaime išlieka. Kartais raštai pasipila kaip iš gausybės rago. Kompozicijose ir slyvų, ir riešutų kekės, ir gilės, kankorėžiai, grybai, ir saulėgrąžos, kuriomis ąsočius marginti pradėjau šiemet, paveikta nuostabaus jų žydėjimo. Dar būtinai pabandysiu į piešinį įkomponuoti drugelius – jų lengvumas, spalvingumas seniai mane užbūręs, dažnai juos siuvinėju drobėje, bet keramikos dekoravime jų kol kas nebuvo.
Rugsėjį keramikė Angelė Česonienė kartu su medžio drožėju Klemensu Kvainausku savo darbus eksponavo Seime, kur Marijampolės tautodailininkų darbai sulaukė didžiulio susidomėjimo ir pagyrų. Paroda „Po paukščio sparnu“, kurią suorganizavo marijampolietis Seimo narys Albinas Mitrulevičius, – tik viena iš daugelio, kuriose A. Česonienė dalyvavo. Nesuskaičiuojamos kelionės į muges, šventes, kuriose meniškai dekoruoti keramikos darbai nelieka nepastebėti, kaip ir pati kūrėja, pritraukianti žmones ir vertinanti jų susidomėjimą kūryba.
