Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką.
Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio dirbinių, bet išlaikyti simetriją sunku“.
Vienodų piešinių nėra ir A. Matulevičiaus kūryboje.
– Vieną pusę kūrinio darau šiltą, kitą – šešėlinę – kitokią, šaltesnę. Vienoje pusėje gyvybės medis su paukšteliais, simbolizuojantis pavasarį, vasarą, kitoje – žiema su eglės šakelėmis. Man taip gražu, be to, nusibosta vis tą patį piešti. Kartais žinau iš karto, kaip dekoruosiu, o kitą kartą tiesiog improvizuoju. Išeina lyg ir nesąmonė, bet ją pirmiausia ir nuperka, – sako Arūnas.
– Ne taip ir paprasta nužiesti taisyklingą formą. Vienas netikslus rankos judesys – ir „nuvažiuoja“ molis į viršų, – apie savo bandymus žiesti atvirauja Asta.
Tėvelio pamokyti keramikos subtilybes stengiasi perprasti Matulevičių vaikai, Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos mokiniai Ainė ir Klemensas. Mergaitės darbeliai, pagaminti senoviniu žiedimo būdu, tapo Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis“ prizininkais. Sūnus savo patirtimi jau dalijasi su bendraamžiais – klasėje draugams parodė, kaip paprastomis staklėmis žiedžiamas puodas, leido ir jiems pabandyti, mokė, kaip tai daryti taisyklingai.
– Vaikų susidomėjimas keramika didelis, nes rezultatas būna greitesnis, negu, pavyzdžiui, audžiant. Dažnai net nejaukiai pasijuntu, kai per edukacines valandėles ar kur šventėse prie manęs būna būrys smalsuolių, o prie kitų meistrų – vos vienas kitas, – sako Arūnas.
Savo gaminius – puodynes, ąsočius, dubenėlius, puodelius – A. Matulevičius puošia spalvoto molio dekoru, išmargina Suvalkijos krašto ornamentais – laukinėmis lelijomis, saulutėmis, gyvybės medžiais.
Nužiestą daiktą, kol molis dar ne visai išdžiūvęs, minkštas (taip dekoras geriau prilimpa) meistras dekoruoja žalios, lietuvių mėgstamiausios, spalvos moliu ir apie penkias valandas kepa krosnyje. Dar maždaug po šešių valandų, kai išgaruoja drėgmė, ištrauktą gaminį merkia į glazūrą, tonuoja.
Arūno keramikos darbai tik ką eksponuoti Marijampolės kultūros centre organizuotoje zoninėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“. Ir nors vertinimo komisija į respublikinį turą jo darbų neatrinko, bet pagyrų sulaukta nemažai.
Tautodailininkų sąjungos ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ nariai Asta ir Arūnas Matulevičiai, su savo keramikos darbais dalyvaujantys įvairiuose pleneruose, miestų, kaimų šventėse, mugėse, su edukacinėmis programomis važinėjantys į mokyklas, neslepia, kad geriausias darbų vertintojas – pirkėjas.
Spalvotu moliu dekoruota Arūno keramika traukia dėmesį, žmonės pastebi kitokius jo darbus. Į renginius Arūnas visada vežasi žiedimo stakles, demonstruoja, kaip molis virsta meno kūriniu. Beje, dažnai tėtį pavaduoja Klemensas – jis noriai bendrauja, rodo, moko kitus.
Prieš kiek laiko tarsi Arūno vizitinė kortelė buvo varpai – dideli ir maži, išmarginti raštais. Dekoruoti suvenyriniai varpeliai, komponuojami su medžio šakomis ar į verbas – vieni iš mėgstamiausių Astos darbų. Abiejų kūryboje – pasagos su arklių galvomis, įvairios skulptūros ir skulptūrėlės. Meniški dirbiniai puošia ne tik namų interjerus, bet ir aplinką – ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Arūno darbų yra ir gimtajame Liudvinave (prie užtvankos į viršų kaklus ištiesusios gervės), ir Marijampolėje (viename banke sieną puošiantis įspūdingas keraminis pano).
Pastaruoju metu ypač populiarūs ir paklausūs indai – ne tik gražiai dekoruoti, spalvingi, bet ir tinkami naudoti: lėkštės su krašteliu, kad būtų patogu paimti, dubenėliai su ąselėmis (žmonių vadinami „rundeliukais“), karščiui atsparūs puodai.
Didžiausias darbymetis Matulevičiams prasideda prieš Kaziuko mugę. „Reikėtų dirbti nuolat, bet prie darbų prisėdame, kai pagauna įkvėpimas. Kiti mugei ruošiasi visus metus, o mes prieš mėnesį pradedame, todėl ir paskutinę naktį tenka paplušėti“, – sako A. Matulevičienė ir pasidžiaugia, kad žmonės juos žino ir laukia atvažiuojančių. Šiemet iš Vilniaus Kaziuko mugės keramikai grįžo tuščiomis – visi darbai buvo parduoti.
