Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

 

Vincas Šlekys Suvalkijos ir visos Lietuvos labui nuveikė daug prasmingų darbų. „Sietyno“ draugijos įkūrimas, žurnalisto karjera ir kraštotyros puoselėjimas – vieni svarbiausių.

Vincas Šlekys Suvalkijos ir visos Lietuvos labui nuveikė daug prasmingų darbų. „Sietyno“ draugijos įkūrimas, žurnalisto karjera ir kraštotyros puoselėjimas – vieni svarbiausių.


Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.

 

Lietuvybės pagrindus davė tėvai
Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. sukilimo buvo įvestas ir spaudos draudimas, uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis. Tiesa, tuo pačiu metu pradėjo ryškėti ir pirmieji lietuvių tautinio atgimimo ženklai, o Simonas Daukantas suformavo naują tautiškumo supratimą ir kaip esminį tautos egzistavimo požymį išskyrė kalbą. Bent šiek tiek išsilavinę ir raštingi lietuviai puikiai suprato, kad tokia filosofija teisinga, ir jei nebus išsaugota kalba, lietuvių tautos apskritai nebeliks. Tad suaugusieji, kurie mokėjo rašyti, vaikus lietuviško rašto slapčia mokydavo namuose. Vienas tokių vaikų, namuose paslapčia susipažinusių su lietuvišku žodžiu, raštu, buvo ir Vincas Šlekys. Pasak Jauniaus Vyliaus surinktos ir 1995 metais užrašytos Vinco Šlekio biografijos, supratimą apie lietuvybę, tautiškumo vertę ir svarbą, lietuvių kalbos reikšmę V. Šlekys gavo augdamas būtent tėvų namuose. Anot J. Vyliaus, reikia dėkoti likimui, kad Vinco tėtis buvo raštingas ir sūnų išmokė kalbėti bei rašyti lietuviškai, nes jei ne jis, Vinco Šlekio gyvenimas galėjo susiklostyti ir kitaip.

Nuolat supo lietuviai
Tėvų dėka V. Šlekys nuėjo teisingu keliu ir mokslus tęsė valdiškoje pradžios mokykloje, o vėliau ir Marijampolės gimnazijoje. Tiesa, abiejose mokyklose buvo dėstoma rusų kalba, tačiau mokydamasis nuo lietuvybės V. Šlekys nenutolo, nes ir vienoje, ir kitoje mokykloje dirbo lietuviai mokytojai, o gimnazijoje daugumą sudarė lietuviai mokiniai. J. Vyliaus cituojamas M. Gustaitis teigia, kad „1880–1885 m. Marijampolės gimnazija pasiekė savo apogėjų: mokinių daugumą, 80 proc., sudarė lietuviai, iš mokytojų – 6 lietuviai. Vadinasi, visų lietuviškiausia gimnazija“. Taigi, V. Šlekiui likimas čia ir vėl šypsojosi – spaudos draudimo laikotarpiu jam pavyko patekti į vieną lietuviškiausių mokyklų. J. Vylius teigia, kad „čia, gimnazijoje, besimokant V. Šlekio bręstanti, besiformuojanti pasaulėžiūra įgijo tinkamus ir tvirtus pamatus“. Pasirodo, mokydamasis paskutinėse gimnazijos klasėse V. Šlekys ir pats pradėjo reikštis kaip lietuvybės skleidėjas. J. Vyliaus cituotoje Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ teigiama, kad mokydamasis Marijampolės gimnazijoje V. Šlekys „dalyvavo slaptame liet. ratelyje ir platino draudžiamą spaudą“. Tačiau dėl tėvų valios nevykdymo lietuvybės populiarinimo veiklą vos tik ją pradėjęs V. Šlekys turėjo nutraukti.
Norėjo, kad taptų kunigu
Tėvai Vincą mokytis į gimnaziją išleido su sąlygą, kad šis vėliau stos į kunigų seminariją. Deja, tikėjimas ir religija jaunuoliui nebuvo tiek artima, kad visą gyvenimą jis būtų galėjęs pašvęsti Dievo tarnystei. Tad atėjus lemiamam metui stoti į kunigų seminariją, V. Šlekys pasipriešino ir tėvų valią vykdyti atsisakė. Kadangi šie sūnaus toliau neberėmė, mokslus gimnazijoje teko sustabdyti. Kol nesimokė, Vincas atliko tėvų paskirtą bausmę jų ūkyje, kartu su samdomu bernu, avėdamas savo paties drožtomis klumpėmis, dirbo visus ūkio darbus. Jauniaus Vyliaus surinktoje V. Šlekio gyvenimo ir veiklos apžvalgoje teigiama, kad tokia tėvų bausmė jaunuolio persigalvoti neprivertė ir į seminariją jis taip ir neįstojo. Tiesa, kada ir kaip pavyko V. Šlekiui baigti gimnaziją, nėra žinoma, tačiau spėjama, kad tai galėjo įvykti tik atlikus dvejus metus trukusią bausmę tėvų ūkyje, apie 1890 metus.

Užrašinėjo dainas
Tėvų ūkyje Vincas laiko tuščiai neleido. Pasak J. Vyliaus surinktos V. Šlekio gyvenimo ir veiklos apžvalgos, „kai Vincas nevažiavo į kunigų seminariją ir daraktoriavo, tada įsitaisė dviratį. Tame kaime pats pirmasis. Ir važinėdavo juo, rinko dainas ir visokius senus daiktus“. Taigi čia pasireiškė V. Šlekio, kaip kraštotyrininko ir tautosakos rinkėjo bruožai. Anot J. Vyliaus, tuomet V. Šlekys savo gimtajame kaime užrašė 41 liaudies dainą, tačiau tik būdamas Amerikoje išleido nedidelį šių dainų rinkinį. J. Vylius teigia, kad tuomet rinkti ir užrašyti lietuvių liaudies dainas jauną Vincuką paskatino dr. Jono Basanavičiaus ir kitų to meto švietėjų raginimai „Aušroje“ ir „Varpe“ rinkti ir saugoti lietuvybės ženklus. Visgi ties dainuojamosios tautosakos rinkimu V. Šlekys ilgai neužsibuvo. Matyt, turėjo didesnių tikslų.

Mokė kaimo vaikus
Nors ir netapo kunigu, baigęs gimnaziją V. Šlekys pasirinko lietuvybės skleidėjo ir švietėjo kelią. O prasidėjo jis nuo daraktoriavimo, slapto kaimo vaikų mokymo. V. Šlekys vaikus mokė ne tik skaityti, rašyti, bet ir skaičiuoti, supažindindavo juos su Lietuvos istorija. Tai, žinoma, labai svarbus ir reikšmingas darbas lietuvybės išsaugojimo kontekste, tačiau tai buvo tik tramplinas į kitus švietėjiškus V. Šlekio darbus. 1890–1896 metais V. Šlekys ėmė bendradarbiauti su lietuviškais laikraščiais „Vienybė lietuvninkų“, „Varpas“, „Viltis“, „Garsas Amerikos lietuvių“. Pasak J. Vyliaus surinktos medžiagos, nuo tada prasidėjo jo, kaip žurnalisto karjera. Dirbdamas su minėtais laikraščiais jis pradėjo siuntinėti įvairias žinutes į slaptus lietuviškus laikraščius, o po to netrukus pasirodė ir pirmieji jo vertimai iš lenkų kalbos.

Įkūrė slaptą spaudos platintojų draugiją
Reikia paminėti, kad šiuo laikotarpiu prasidėjo ir V .Šlekio kaip knygnešio bei slaptos spaudos platintojo karjera. Kadangi spaudos draudimo metais nuolat ir periodiškai gauti lietuvišką spaudą buvo sunku, ėmė kurtis slaptos lietuvybę puoselėjančios draugijos. Bene labiausiai išgarsėjusi tokia slaptoji draugija buvo suvalkiečių „Sietynas“. Mintis įkurti draugiją, kuri padėtų nuolat gauti lietuviškos spaudos, tautiškai budinti ir šviesti žmones, kilo būtent Vincui Šlekiui. Pradėjęs dalintis mintimis apie tai, V. Šlekys sulaukė nemažai jo idėją palaikančių bendraminčių. Vieni tokių – Jonas Čėsna ir Vincas Bielskus. Visi jie, suradę žmonių, kurie buvo neabejingi lietuvybės, lietuviško žodžio ir rašto sklaidos idėjai, 1894 metų balandį surengė steigiamąjį „Sietyno“ draugijos susirinkimą. Buvo priimta J. Šlekio paruošta konstitucija, nustatanti draugijos tikslus: užsisakyti slaptosios spaudos, steigti savišvietos knygyną, pratinti žmones prie skaitymo. Draugija greitai plėtėsi ir 1896 metais turėjo jau aštuonias kuopeles su beveik 70 narių. Centrinė buvo apie Marijampolę, prie kurios gyveno V. Šlekys. Iš tiesų „Sietynas“ buvo ne šiaip kokia eilinė bendraminčių kuopa, o labai griežta organizacija. Paprastas jos narys pažinojo tik tris kitus – savo viršininką, tą, kuris jam paduoda knygas, ir tą, kuriam jis pats turi paduoti perskaitytus raštus. Visų sietyniečių vardus ir slapyvardžius žinojo tik jų pirmininkas V. Šlekys. Ir nors draugija veikė itin atsargiai, 1897 m. vasario–kovo mėnesį įkliuvo ją aptarnavę knygnešiai. Pas P. Lietuvninkienę, „Sietyno“ draugijai gabenusią lietuvišką spaudą, žandarai surado knygų platinimo sąskaitas, spaudos rėmėjų sąrašus. Po to sekė kratos ir areštai, suėmimai ir apie 1897 m. pabaigą draugija nustojo egzistuoti.

Redaktoriaus karjera
Kratos, persekiojimai nesibaigė. Žandarams Vincas Šlekys dar ilgai buvo įdomus dėl „Sietyno“ veiklos. Tuo metu gavęs pasiūlymą redaguoti laikraštį „Garsas Amerikos lietuvių“ ir supratęs, kad vieną dieną gali būti vis dėlto sučiuptas, pasiūlymą ilgai nedvejojęs priėmė. Išvykęs į JAV, V. Šlekys į praeitį nesižvalgė ir nutrūkusių darbų, veik­lų negailėjo. Priešingai, pasinėrė į naujus darbus, naujas veiklas, ne tik redagavo laikraštį, bet ir pradėjo dalyvauti visuomeninėje veikloje. Buvo išrinktas Amerikos lietuvių susivienijimo sekretoriumi, parašė apsakymą „Rinkimas vaito“, išvertė H. Senkevičiaus „Duonos ieškotojus“, įstojo į „Tėvynės mylėtojų draugiją“. Kiek vėliau kartu su J. Montvila pradėjo leisti ir redaguoti „Viltį“. Šiek tiek vėliau persikėlęs gyventi iš Pensilvanijos į Bostoną pradėjo daugiau bendrauti su tautiečiais ir apsigyveno kartu su Miku Petrausku, mokėsi jo konservatorijoje.

Sugrįžo į Lietuvą
Nors V. Šlekys JAV buvo įsitvirtinęs, Lietuvai 1918 metais paskelbus nepriklausomybę, sugrįžo gimtinėn. Sugrįžti nebuvo lengva. Ne tik nebebuvo jam lietuvybės ir tautiškumo pamatus kadaise pastačiusio tėvo, bet ir senosios sodybos, kurioje augo, o netrukus mirė ir motina. Tiesa, liūdėti jis nebuvo nusiteikęs, priešingai, norėjo dar būti naudingas Lietuvai, todėl kibo į darbus. Įsidarbino V. Kudirkos bibliotekoje Kaune, „Lietuvos“ laikraščio redakcijoje, bet ilgą laiką dirbus redaktoriumi, pasak J. Vyliaus, būti žurnalistu buvo sunku, todėl vienas pats pradėjo leisti naują žurnalą „Žinių ir literatūros aruodas“. Deja, žurnalas ilgai negyvavo, lietuviai jo nesuprato, nepriėmė ir neskaitė.
Išėjęs į pensiją grįžo į Mokolų kaimą, apsigyveno brolio ūkyje ir, anot J. Vyliaus, atsidavė tam, kam manė esąs reikalingas: užrašinėjo liaudies dainas, rinko senienas, sodino medžius, daug rašė, skaitė.

Ir vėl pradėjo rinkti dainas
Šis V. Šlekio gyvenimo periodas be galo svarbus Lietuvos tautosakos istorijai. Jis – bene vienintelis to meto žmogus užrašinėjęs dainuojamąją suvalkiečių, tiksliau – kapsų, tautosaką. Pasirodo, kituose Lietuvos kraštuose dainuojamosios tautosakos rinkėjų būta daugiau. Tuo tarpu Suvalkijoje supratusių, kad liaudies dainos yra tautos turtas, istorija ir paveldas, buvo nedaug. Kad dainuojamoji tautosaka yra viena iš tautiškumo sudedamųjų dalių ir kad ji yra be galo svarbi tautos, jos kalbos egzistencijos dalis, V. Šlekys suprato dar būdamas jaunuolis, kai sustabdęs mokslus gimnazijoje dirbo tėvų ūkyje ir kartu užrašinėjo liaudies dainas. Kad tuomet darbo iki galo neužbaigė, suprato sugrįžęs iš Amerikos. Tad po nesėkmių su žurnalo leidyba Lietuvoje, nusprendė pasitarnauti tėvynei ir pratęsti dainuojamosios tautosakos rinkimą. Tiesa, pirmąsias dainas būdamas jaunas V. Šlekys rašė be melodijos, tik žodžius, tuo tarpu grįžęs iš Amerikos jau rašė su melodija, nes gyvendamas užsienyje baigė M. Petrausko konservatoriją ir įgijo muzikinį išsilavinimą. Iš viso V. Šlekys užrašė daugiau kaip 300 liaudies dainų, o rinktas grįžęs iš Amerikos suguldė į rinkinį „Kapsų dainos“. Dėkui Dievui, kad muzikologai Stasys Šimkus ir Kazimieras Banaitis suprato V. Šlekio surinktų dainų vertę ir rankraštinį „Kapsų dainų“ variantą perdavė saugoti Lietuvos literatūros ir tautosakos institutui, kur daug metų rankraštis taip ir pragulėjo. Pavienes dainas buvo galima rasti tam tikruose leidiniuose, tačiau vienos vietos, kurioje būtų galima susipažinti su visomis V. Šlekio surinktomis dainomis, nebuvo.

Išleido dainų rinkinį
Pernai, 2015-aisiais, dienos šviesą išvydo Vinco Šlekio Marijampolės apskrityje užrašytų dainų rinkinys „Kapsų dainos“, kurį sudarė Jaunius Vylius – kraštotyrininkas, etnografas, dainuojamosios tautosakos rinkėjas, ilgametis ansamblio „Sūduonia“ vadovas. Anot jo, į vieną vietą surinkti ir sudėti V. Šlekio dainas jį paskatino supratimas, kad tos dainos – neeilinės ir kad tai labai vertinga suvalkiečių, taip pat visos lietuvių tautos istorija. „Vadovaujant „Sūduoniai“ dažnai tekdavo su ansambliu atlikti V. Šlekio užrašytas dainas. Jos būdavo sudėtingos, tačiau be galo prasmingos, melodingos ir subtilios. Negana to, jos reprezentavo kapsų kraštą, o „Sūduonia“ kaip tik ir atstovavo kapsams. Norėjosi susipažinti, išgirsti ir sudainuoti daugiau V. Šlekio surinktų dainų, todėl leidausi į jo užrašytų dainų paieškas“, – sakė J. Vylius. Anot jo, daugiausia vienoje vietoje surašytų dainų pavyko rasti institute saugomame rankraštyje. Visas kitas, ilgai paieškojus – pavieniuose dokumentuose. Kruopštaus ir atkaklaus Jauniaus Vyliaus darbo dėka nuo šiol kapsai turi itin vertingą, daugiau nei 200 metų dainų, kurias kadaise užrašė Vincas Šlekys, rinktinę „Kapsų dainos“. Anot surinkėjo, ši knyga yra labai svarbus suvalkiečių tautosakos dokumentas, nes dainos yra senos, autentiškos ir turinčios gilią prasmę.

Vinco Šlekio tėviškę žymi paminklinis akmuo. Taip atrodė ilgai Lietuvos literatūros ir tautosakos institute gulėjusios „Kapsų dainos“, kol Jaunius Vylius jų nesurinko į vieną vietą ir neišleido.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja

    2021-07-24Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja
    Šiomis dienomis Marijampolės centre, šalia kino teatro „Spindulys“, praeivių dėmesį atkreipė keista dėžė ant ilgų kojų su nedideliu langeliu, pro kurį galima pažiūrėti. Tai iš Vilniaus atkeliavusi instaliacija „Projektorinė“, skirta prisiminti kadaise veikusius, o dabar savo paskirtį pakeitusius kino teatrus. Paprastai projektorinė suprantama kaip ankšta, žiūrovams neprieinama, techninė kino teatro erdvė, bet šįkart viskas apsiverčia aukštyn kojomis – žiūrovai pro siaurą plyšį gali pažvelgti į kino teatrus. Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ 9 minučių filmuke siūlo apžiūrėti 16 šalies regionuose esančių kino teatrų. Iš jų šiandien tik trys teberodo kino filmus – tai mūsų „Spindulys“, taip pat „Dainava“ Alytuje ...
  • Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų

    2021-07-24Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų
    Saugo rašytojo atminimą Dažniausiai link sostinės pravažiuojame neužsukę čia, o labai vertėtų. Senoji sodyba-muziejus saugo rašytojo dvasią, seklyčioje atkurta rašytojo vaikystės aplinka, eksponuojami šeimos baldai, nuotraukos, knygos. Vasarai įpusėjus sodyba skęsta gėlėse, o visai netoliese – ir Putino „Altorių šešėly“ aprašytas Aušrakalnis su ant jo augančiomis kačpėdėlėmis. Ir taip – jau 50 metų, nes praėjusį šeštadienį paminėtas šio muziejaus įkūrimo pusšimčio metų jubiliejus. Pilotiškės – nedidelis kaimas, vos keliolika ūkių ir gyventojų skaičius toli gražu pusšimčio nesiekia. Tarp jų – ir Mykolaičiai, poeto giminaičiai, visus tuos dešimtmečius gyvenę rašytojo gimtinėje ir saugoję jo atminimą. Prieš 50 metų, 1971-ųjų vasarą, čia buvo atidarytas ...
  • Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis

    2021-07-24Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis
    Antradienio popietę Marijampolės kultūros centras pakvietė į labai neįprastą renginį – programą „Pažinti meną pojūčiais“, kurią parengė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga kartu su Lietuvos dailės muziejaus Nacionaline dailės galerija. Šis renginys – jau gerą pusmetį vykdomo projekto ,,Kultūra visur“, finansuojamo Europos solidarumo korpuso, programos dalis. Programos vadovė Lina Puodžiūnienė pasidžiaugė, kad Lietuva sparčiai keičiasi į gerą pusę, kad labiau atsigręžiame į silpnesniuosius, neįgaliuosius ir ieškome būdų juos integruoti į visuomenę. Vienas tokių būdų yra menas. Atrodo, sunku įsivaizduoti, kaip silpnaregis ar aklasis gali gėrėtis dailės darbais, tačiau, be regos meną galima priimti kitais pojūčiais – yra dar garsas, kvapas, ...
  • Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms

    2021-07-21Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms
    Praėjusį sekmadienį Antanave paminėta 10 metų sukaktis nuo tos datos, kai buvo atnaujinta ir atšventinta unikali medinė šešiakampė vietos koplyčia. Daug amžių, daug savininkų mačiusi, klestėjusi, griuvusi ir vėl atstatyta koplyčia šiandien tarnauja žmonėms, čia aukojamos šv. Mišios, krikštijami vaikai, vyksta santuokų ceremonijos, rengiamos parodos, organizuojami koncertai. Algis VAŠKEVIČIUS Dar XVIII amžiaus pabaigoje pastatyta originali tašytų rąstų šešiakampio plano, dviejų zakristijų koplyčia su giliais rūsiais XIX amžiuje koplyčia buvo suremontuota, išpuošta nežinomų italų dailininkų tapyba. Koplyčios kriptoje amžinojo poilsio atsigulė paskutiniai Antanavo dvaro šeimininkai Šabunevičiai – 1860 metais koplyčioje palaidotas dvaro savininkas Stanislovas Šabunevičius (vietinių vadintas Šabanu), 1922 m. – jo sūnus ...
  • Bartninkuose – ir pats Oneginas…

    2021-07-21Bartninkuose – ir pats Oneginas...
    Mylintiems muziką bei geidžiantiems ko nors išskirtinio jau ne vienerius metus žodžiai „koncertas Bartninkuose“ nuskamba kaip slaptažodis bei kvietimas. Su kokiu jauduliu idėjos (surengti koncertą paslaptinguose Bartninkų bažnyčios griuvėsiuose) autorė, Vilkaviškio kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Aksana Laskevičienė beveik prieš dešimtmetį laukė pirmojo koncerto! Kaip tai tuomet buvo nauja ir netikėta – ne tik pas mus, bet ir apskritai Lietuvoje. Ir tai, kad „kažkur kaime“, ir tai, kad griuvėsiuose tikrąja prasme, ir tai, kad ne liaudiška muzika, o džiazas ar klasika, šiuolaikinė moderni muzika ten turėjo skambėti. Kas eis, važiuos, ar norės? Jau į pirmąjį koncertą žmonių prisirinko tiek, kad net ...
  • Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?

    2021-07-21Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?
    Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) kasmet atlieka renovuotų daugiabučių energinį auditą ir įgyvendintų priemonių ekspertizę. Šiemet vykdyto audito metu ekspertai išskyrė tokias priemones kaip vėdinimo sistema ir vidinės balkono sienos apšiltinimas. Vykdant energetinį auditą specia-listai tyrė įvairias pastato apšiltinimo priemones. Anot daugiabučių auditą atlikusios pastatų energetikos konsultacijų bendrovės Pastatų energetikos skyriaus vadovo Gedimino Šilansko, tyrimo metu paaiškėjo, kad vidinės balkono sienos apšiltinimą atlikti yra būtina. Kuomet patalpos yra prastai vėdinamos, bute sukyla santykinė drėgmė. Tuomet ant šalčiausių paviršių susidaro ilginis šiluminis tiltelis. Dažniausiai jis atsiranda tarp neapšiltintos balkono sienos ir išorinės sienos sandūros. Pelėsis tokį paviršių „mėgsta“, todėl rizika jį čia išvysti ...
  • „Kas laukia persirgus koronavirusu?“

    2021-07-21„Kas laukia persirgus koronavirusu?“
    Pasaulinė pandemija paliko žymę daugelio gyvenime nepaisant amžiaus, lyties ar gyvenimo būdo, tačiau specialistai įspėja – koronaviruso liekamuosius reiškinius galime jausti dar pusę metų.Šiandien kalbinami skirtingų šalies rajonų gyventojai sako nenorintys grįžti į ligos laikotarpį ir džiaugiasi galintys vėl mėgautis gyvenimu. „Grįžo karantino atimti malonumai“ Raseinių rajone gyvenantis Gintaras į koronaviruso gniaužtus pateko dar šių metų pradžioje. „Viso karantino metu atsakingai saugojausi ir visomis įmanomomis priemonėmis vengiau kontaktų su pašaliniais žmonėmis, tačiau sausio mėnesio pabaigoje turėjau kontaktą su koronavirusu sergančiu žmogumi. Kad užsikrėčiau ir aš, supratau tik pajutęs pirmuosius simptomus – galvos ir gerklės skausmas, sloga – kurie nebuvo itin skausmingi ir ...
  • Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau

    2021-07-21Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau
    Tik tinkamai prižiūrimas miškas turės aukštą ekonominę vertę. Pasak miškininkų, auginti kokybišką mišką stipriai padeda Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) parama. Iki rugpjūčio 31 d. priimamos paraiškos pagal KPP priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ veiklą „Jaunuolynų (iki 20 m. amžiaus) ugdymas“. Šių metų naujovė – pareiškėjams nebereiks pateikti projekto finansavimo šaltinius pagrindžiančių dokumentų. Jaunuolynams ugdyti – didesnė kompensacija Iki šiol pareiškėjai, teikdami paraiškas, turėdavo užtikrinti tinkamą projekto finansavimo šaltinį – skolintas lėšas, paramos lėšas, nuosavas lėšas, nurodytas ir pagrįstas paramos paraiškoje. Skolintos lėšos būdavo ...
  • Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas…

    2021-07-17Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas...
    Taip buvo ypatingos dienos – liepos 6-osios – popietę: po vasariškos liūties Poezijos parke skambant dainoms ir muzikai, švytint tautinių rūbų spalvoms, akmenims pražydus stebuklingais margų juostų vingiais… Susirinkusieji žinojo, kad visa, ką bedarė, skirta vienai ypatingai Sūduvos krašto moteriai prisiminti bei pagerbti. Čia buvo įsikūręs visas liaudies menų miestelis. Šiemet sukanka šimtas metų, kai gimė Konstancija Bočienė – viena ryškiausių iki šiol šio krašto audėjų, savo mokėjimą ir žinojimą atsinešusi ne tik iš praėjusio amžiaus pirmosios pusės, bet ir iš dar seniau: juk mokėsi iš tų, kurios buvo gimusios, gyvenimo ir amato tradicijas perėmusios dar iš XIX amžiaus moterų. Šį ...
  • Vytinės juostos… iš dilgėlių siūlų

    2021-07-17Vytinės juostos... iš dilgėlių siūlų
    Susitikome (septynios moterys iš Kauno, Marijampolės, Kalvarijos) sodyboje prie Igliaukos mokytis austi, naudojant istorinio ir tautinio paveldo įrankius, technikas ir medžiagas – korteles (dar vadinamas burtukėmis) ir dilgėlių pluošto siūlus – taip skatiname kūrybingą tradicijų puoselėjimą. Nebuvo lengva su mums neįprastais siūlais. Stebino plonutis dilgėlių pluoštas, puikiai paruoštas, tad lengvas, minkštas ir švelnus bei pakankamai tvirtas. Dilgėlių pluošto tinkamumas tekstilės gamybai, kaip žinia, nėra naujiena. Šios žaliavos gaminius žmonės naudojo nuo seno. Archeologų radiniai patvirtina, jog Danijoje dar ankstyvajame bronzos amžiuje iš dilgėlių gamino audeklus ir virves, dilgėlių pluošto panaudojimo pėdsakai Didžiojoje Britanijoje siekia neolito laikus. Iki XVII a. labai ...
  • Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose

    2021-07-17Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose
    Smagi ir nuotaikinga paroda šiomis dienomis atidaryta Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Ji pavadinta „Ech, ko tik nebuvo!“ ir perkelia mus į 1925–1928 metų Marijampolę. Ta kelionė beveik šimtmečiu atgal leidžia susipažinti, koks tada buvo miestas, kokie dalykai rūpėjo marijampoliečiams, kuo jie džiaugėsi ir dėl ko reiškė nepasitenkinimą. Algis VAŠKEVIČIUS Parodos idėja išties originali – mūsų kraštietis, iš Kybartų kilęs gerai žinomas šalies karikatūristas bei stiklo menininkas Edmundas Unguraitis dviejose dešimtyse popieriaus lakštų pieštuko judesiu, lengvu potėpiu ir su didele doze humoro įamžino tai, apie ką buvo rašoma 1925–1928 metais Marijampolėje leistame laikraštyje „Šešupės bangos“. Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Bepirštienė pasakojo, ...
  • Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?

    2021-07-16Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?
    Avarinis spynų atidarymas – tai tokia paslauga, kurią galima rasti praktiškai kiekviename mieste. Šios įmonės yra pasirengusios padėti visiems, kuriems sugedo durų spyna, prarado ar sugadino raktą. Tokius meistrus labai paprasta rasti internete, tiesiog į paieškos svetainę reikia įvesti „spynų atidarymas“, tuomet išsirenkamas, kuris patinka. Žinoma, spynų atidarymas galimas ir savomis rankomis, juk visada galima spyną ir išlaužti. Tačiau neturint tam įgūdžių bei žinių, užtruksite gerokai ilgiau, o vėliau gali kainuoti brangiau bandant ištaisyti kilusias problemas. Tačiau be įgūdžių ir žinių tai padaryti užtruks ilgiau, o tada bandymas ištaisyti problemą gali kainuoti daugiau. Kai įvyksta tokio pobūdžio nelaimė, svarbu išlikti ramiam ...
  • Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?

    2021-07-15Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?
    Atostogos vasarnamyje toli nuo miesto yra tikra atgaiva kūnui ir sielai. Tyla, ramybė ir grynas oras – tai, ko mes visi ilgimės. Vis dėlto, šią laimę kartais temdo įprasto komforto stoka, o karšto dušo ilgesys ne retai paskatina gana greitai grįžti į miestą. Taigi, kaip mėgautis gamtos malonumais apsistojant vasarnamyje ir be didelių pastangų sukurti patogią aplinką? Kaip užtikrinti, kad vasarnamiai būtų ne mažiau patogūs nei nuolatinis gyvenamasis būstas? Įprasto dušo alternatyvos Pagalvojus apie karštą dušą, iškart matome estetišką, švarią patalpą, kurioje karštas vanduo teka vos pasukus dušo rankeną. Tačiau, keliantis už miesto ribų ir į vasarnamį gamtoje, ši patalpa gali atrodyti ...
  • BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS

    2021-07-14BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS
    Liepos 15-16 dienomis b‘ART projektas sugrįš su 3 stebuklingais renginiais. Tradicine tapusi vieta – Bartninkų bažnyčios griuvėsiai, po kelių metų pertraukos vienam iš koncertų atvers ir savo vidų. Opera, sumodernintos barokinės muzikos skambesiai, atmosferinė ambient stiliaus elektronika, šviesų dailė, fotografijos paroda – visa tai tilps dviejuose potyrių pilnuose liepos vakaruose. Renginių ciklas prasidės liepos 15 d. 21:30 val. Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsių viduje kartu su „Late junctions“ netikėtomis muzikinėmis jungtimis. Nuo 23:30 val. kultūros pilna naktis tęsis su nemokamu Mantauto Krukausko ir Francisco Roberto Becerra Bravo elektroninės muzikos pasirodymu. Liepos 16 d. vainikuos 21:30 val. prasidėsiantis premjerinis ...
  • Ar verta keliauti per pandemiją?

    2021-07-14Ar verta keliauti per pandemiją?
    Pasaulyje išplitus koronavirusui, tūkstančiai žmonių buvo įstrigę atostogų lokacijose ir negalėjo grįžti namo. Sustojo judėjimas ne tik ant žemės, bet ir oro erdvėje, tačiau dabar, pasibaigus karantinui, vieni naudojasi suteiktomis galimybėmis ir vyksta į užsienį atostogauti, o kiti vis dar bijo rizikuoti. Savo nuomone apie keliones pandemijos metu dalijasi piliečiai iš įvairių šalies rajonų. Jautė psichologinį nuovargį Alytaus miesto gyventojas Vytautas teigia praėjusių metų pradžioje nepalaikęs kelionių idėjos, tačiau viskas pasikeitė pagerėjus epidemiologinei situacijai šalyje ir pasaulyje, kai sumažėjus atvejų skaičiui buvo sušvelnintas karantinas ir atsirado taisyklės, kurių atsakingai laikantis buvo galima išvykti iš šalies. „Susigyvenęs su situacija, kuri bėgant laikui tapo daug aiškesnė, ...