Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje.
Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. Pasirinko lietuvių kalbą, mat jo mokytojas Lankininkas pasakė, kad tinkamas būti humanitaru. Universitete buvo labai gera aplinka, puikūs dėstytojai. Grįžęs į Marijampolę J. Sajauskas porą metų mokytojavo, bet šis darbas nepatiko, tad metė. „Tada išėjau dirbti į automatų gamyklą, mane paskyrė inžinieriumi technologu, nes turėjau aukštojo mokslo diplomą. Toks buvo sovietinės santvarkos „privalumas“: pavadina tave inžinieriumi, o ką tu sugebi, ką dirbi, niekam nerūpi. Mano darbas buvo visokie normavimai, lenktyniavimai – menkas, jį gali daryti ir be specialybės, – pasakoja J. Sajauskas. – Po Atgimimo automatų gamykla pairo, nuėjau dirbti į Krikščioniškosios kultūros centrą, ten dirbau direktoriaus pavaduotoju. Centro darbuotojams kilo mintis: reikia kurti bažnytinį muziejų. Taip tapau muziejininku. Beje, iki šiol aš vadovauju dar ir Vilkaviškio vyskupijos bažnytinio meno muziejui.“
Justinas Sajauskas nuo 1957 metų gyvena Marijampolėje. Žmona Jūratė visą gyvenimą dirbo Marijampolės pedagoginėje mokykloje. Ji irgi marijampolietė, abu su Justinu buvo bendraklasiai. Šeima užaugino tris vaikus: Vytautą, Naglį ir Neringą.
Išsamiausią J. Sajausko biografiją galima rasti Benjamino Kondrato leidžiamoje knygoje „Kūrėjų pėdsakais“, kur užfiksuoti visi Lietuvos rašantieji, jų biografijos. Jau išėjo 17 tomų, o Sajausko biografija yra 5-ame.
Kūryba
„Rašyti pradėjau nuo apsakymėlių apie Prūsiją maždaug 1979 metais. Lietuvoje jų niekas tada nespausdino, ėmiau siuntinėti į Punsko spaustuvę „Aušra“ (Lenkijoje), jie išspausdino“, – prisimena rašytojas.
1994 m. išleido apsakymų knygą „Prūs-ja“, 2001 m. miniatiūrų romaną „Suvalkijos geografija“, 2005 m. apybraižų knygą „Še tau, barsukai“, 2007 m. knygelę „Užkritę lapai“, 2009 m. istorinį romaną „Voverė ant vilkų tako“ ir Tauro apygardos partizanų slapyvardžių vardyną „Žinau tavo vardą“. 2012 m. kartu su broliu Stanislovu parengė ir išleido fotografijų albumą „Marijampolė: partizaninis karas“. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 2001 m.
Kaip gimė Gyvenimo knyga
Sajausko Gyvenimo knyga galima būtų vadinti miniatiūrų romaną „Neužmirštami Suvalkijos vardai“. Mat jis buvo kuriama daugybę metų nuolat papildant. Buvo įvertintas dviem literatūrinėmis premijomis: 2000 m. JAV laikraščio „Lietuvių balsas“ premija ir 2015 m. Patriotų premija.
O prasidėjo viskas taip: „Mano brolis Stanislovas, gyvenantis Kaune, po Atgimimo pasinėrė į Sąjūdžio veiklą. Jis ir paprašė mane padėti paredaguoti Aldonos Vilutienės leidžiamą knygą apie partizanus. Pasirodo, ji gyveno beveik mano kaimynystėje. Buvo surinkusi šito krašto partizanų atsiminimus. Paredagavau ir juos išleidome. Knyga vadinosi „Trečioji vėliavos spalva“, aš pats sugalvojau šitą pavadinimą. Man atrodė labai simboliška kraujo spalva pavadinti knygą apie tremtį, pokarį, kalėjimus. Beredaguodamas pamačiau, kad ten yra labai įdomių epizodų iš kovų, pasipriešinimo – tikrų, nepramanytų, tokių, kad net norėdamas nesugalvotum. Kai kuriuos sau užsirašiau atminimui, galvodamas, kad gal prireiks.“
Paskui kartu su Vilutiene išleido dar vieną knygą – partizanų vardyną „Ištark mano vardą“. „Medžiagą surinko Vilutienė, aš tik pabaigoje prisidėjau. Nors knygoje nemažai klaidų, netikslumų, per tuos keliolika metų daug kas pasipildė, atsirado naujos informacijos, bet tokios knygos 1999 metais labai reikėjo, gerai, kad ji išėjo“, – sako bendraautorius.
Amerikos lietuvių laikraščių „Draugas“ ir „Lietuvių balsas“ redakcijos 2000 metais Naujojo tūkstantmečio proga paskelbė bet kokio kūrinio apie Lietuvos istoriją konkursą. „Aš jau turėjau tuo metu miniatiūrų iš pokario nemažai užsirašęs, gerą pluoštą buvau surinkęs. Man brolis pasakė apie konkursą, buvo perskaitęs „Vorutoje“, ir paragino dalyvauti“, – prisimena Sajauskas.
Surūšiavo, sudėliojo savo miniatiūras – mato, knygai dar mažai. Tada sumanė vykti jų dar paieškoti. Savo nuosavu „Moskvič“ išmaišė Suvalkiją ir gerą kampą Dzūkijos, rinko atsiminimus kaip partizanų muziejaus atstovas. Pagal Vilutienės sudarytus sąrašus ieškojo žmonių, partizanų ar tremtinių, ir klausė, ką labiausiai jie atsimena iš tų laikų.
„Surasti žmonių, kurie papasakotų, nebuvo problema, sunkiau buvo juos prakalbinti, nes ne visi panoro kalbėti. Bijančių ne tik tada buvo, dar ir dabar yra… Dauguma kalbintų buvo geranoriški. Ėjau su diktofonu, užrašinėjau. Įdomiausia, kad dauguma atsiminimų – apie kraują ir žudynes. Knygelė tapo intriguojanti, nes buvo apie tikrus, konkrečius įvykius. Joje nuoseklaus teksto nėra, tai atskiri pasakojimai, suskirstyti pagal vietoves“, – sako autorius.
Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus, kur jau tada dirbo Sajauskas, buvo tapęs traukos centru: žmonės ateidavo vienas paskui kitą – norėjo pasipasakoti, pasikalbėti su panašaus likimo broliais. Kai kuriems buvo netikėtumas vien tai, kad gali ištarti garsiai žodį „stribai“, pamatyti eksponatų iš tų laikų (bušlatą ar samovarą, parsivežtus iš lagerio), kad iš viso kuriasi toks muziejus, užrašomi atsiminimai, jie saugomi.
Premija iš Amerikos
Visą šitą medžiagą, knygos rankraštį, Sajauskas ir pateikė konkurso komisijai Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atranka buvo rimta, nes kūriniai pristatyti anonimiškai. Autoriai pasivadino slapyvardžiais, o tikrieji vardai paaiškėjo tik po atrankos. Sajausko kūrinys laimėjo I premiją, kurią sudarė 5 tūkst. dolerių. Autorius 2001 metais nuvyko į Čikagą atsiimti laimėjimo.
Tapo Rašytojų sąjungos nariu
Kai Sajausko kūrinį įvertino Amerikoje, juo susidomėjo ir Lietuvos rašytojų sąjunga.
„Paskambino sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas, sako, atvažiuok į Rašytojų sąjungą, leidžiame tavo knygą. Jie klausė: koks čia tavo žanras? Sakau, miniatiūrų romanas. Taip, atrodo, naują žanrą būsiu sukūręs. Ši pirmoji miniatiūrų knyga gavo pavadinimą „Suvalkijos geografija“. Iš karto priėmė mane į Rašytojų sąjungą. Vos su viena knyga, nors pagal jų tvarką reikia būti bent dvi parašius, kad priimtų, bet man padarė išimtį“, – prisimena rašytojas.
Pavadinimas kitas, knyga – ta pati
Knygą išleido, bet ir toliau kaupėsi miniatiūros – žmonės vis eidavo su savo pasakojimais, jų daugėjo. Išleido papildymą – ploną knygelę pavadinimu „Užkritę lapai“.
Po trylikos metų „Suvalkijos geografija“ vėl buvo perrašyta – išrinkti geriausi epizodai, perpus sutrumpinta, papildyta naujais. Autorius mano, kad šioji knyga išėjo geresnė, dar skaitomesnė. Išsikristalizavo, ištobulėjo pačios miniatiūros forma: po atpasakoto tikro epizodo eina vienas sakinys nuo autoriaus – tarsi apibendrinimas, papildymas, paaiškinimas ar tiesiog komentaras. Nors buvo pakeistas pavadinimas, bet „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ faktiškai yra ta pati knyga. Pernai ji buvo apdovanota Patriotų premija, kurią įsteigė Krašto apsaugos ministerija, o kandidatus atrinko Lietuvių tautosakos institutas.
Šiemet „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ buvo išversta į anglų kalbą, ją vertė J. Sajausko dukra Neringa Sajauskaitė-Juknevičienė. Angliškasis leidimas papildytas nuotraukomis, o pavadinimas šiek tiek pakeistas – „Nepamirštami vardai iš Lietuvos“ (angl. „Unforgettable Names of Lithuania“).
„Aš iš esmės iki pat dabar užbaiginėju tą vieną knygą“
J. Sajauskas, be Rašytojų sąjungos, dar yra ir XXVII knygos mėgėjų draugijos narys. Šią bibliofilinę visuomeninę organizaciją 1930 metais įkūrė P. Galaunė ir J. Tumas-Vaižgantas, jos tikslas – propaguoti knygos meną. Po Atgimimo ji buvo atkurta, bet į ją pakliūti nėra lengva, nes joje gali būti tik 27 nariai…
Ši knygos snobų draugija, kaip ją apibūdino J. Sajauskas, leidžia savo metraščius. Prieš karą išleido du tomus, o po draugijos atkūrimo išleista dar trys. Beruošiant spaudai šeštą tomą buvo pasiūlyta Sajauskui publikuoti savo kūrybos. Jis išspausdino susikaupusias naujas miniatiūras – apie 60. Kad nedingtų. Vieną metraščio egzempliorių nusiuntė rašytojai Renatai Šerelytei, o ši pasiūlė miniatiūras išspausdinti Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“. Jo literatūriniame priede paskutinis pluoštelis miniatiūrų (jos išspausdintos po keliolika keliuose prieduose) buvo išspausdintas praėjusį savaitgalį.
