Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

Justinas Sajauskas sako, kad į Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejų užeina vis mažiau buvusių partizanų ar tremtinių. O jaunimas šiomis temomis mažai domisi.

Justinas Sajauskas sako, kad į Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejų užeina vis mažiau buvusių partizanų ar tremtinių. O jaunimas šiomis temomis mažai domisi.

Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje.
Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. Pasirinko lietuvių kalbą, mat jo mokytojas Lankininkas pasakė, kad tinkamas būti humanitaru. Universitete buvo labai gera aplinka, puikūs dėstytojai. Grįžęs į Marijampolę J. Sajauskas porą metų mokytojavo, bet šis darbas nepatiko, tad metė. „Tada išėjau dirbti į automatų gamyklą, mane paskyrė inžinieriumi technologu, nes turėjau aukštojo mokslo diplomą. Toks buvo sovietinės santvarkos „privalumas“: pavadina tave inžinieriumi, o ką tu sugebi, ką dirbi, niekam nerūpi. Mano darbas buvo visokie normavimai, lenktyniavimai – menkas, jį gali daryti ir be specialybės, – pasakoja J. Sajauskas. – Po Atgimimo automatų gamykla pairo, nuėjau dirbti į Krikščioniškosios kultūros centrą, ten dirbau direktoriaus pavaduotoju. Centro darbuotojams kilo mintis: reikia kurti bažnytinį muziejų. Taip tapau muziejininku. Beje, iki šiol aš vadovauju dar ir Vilkaviškio vyskupijos bažnytinio meno muziejui.“
Justinas Sajauskas nuo 1957 metų gyvena Marijampolėje. Žmona Jūratė visą gyvenimą dirbo Marijampolės pedagoginėje mokykloje. Ji irgi marijampolietė, abu su Justinu buvo bendraklasiai. Šeima užaugino tris vaikus: Vytautą, Naglį ir Neringą.
Išsamiausią J. Sajausko biografiją galima rasti Benjamino Kondrato leidžiamoje knygoje „Kūrėjų pėdsakais“, kur užfiksuoti visi Lietuvos rašantieji, jų biografijos. Jau išėjo 17 tomų, o Sajausko biografija yra 5-ame.
Kūryba
„Rašyti pradėjau nuo apsakymėlių apie Prūsiją maždaug 1979 metais. Lietuvoje jų niekas tada nespausdino, ėmiau siuntinėti į Punsko spaustuvę „Aušra“ (Lenkijoje), jie išspausdino“, – prisimena rašytojas.
1994 m. išleido apsakymų knygą „Prūs-ja“, 2001 m. miniatiūrų romaną „Suvalkijos geografija“, 2005 m. apybraižų knygą „Še tau, barsukai“, 2007 m. knygelę „Užkritę lapai“, 2009 m. istorinį romaną „Voverė ant vilkų tako“ ir Tauro apygardos partizanų slapyvardžių vardyną „Žinau tavo vardą“. 2012 m. kartu su broliu Stanislovu parengė ir išleido fotografijų albumą „Marijampolė: partizaninis karas“. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 2001 m.
Kaip gimė Gyvenimo knyga
Sajausko Gyvenimo knyga galima būtų vadinti miniatiūrų romaną „Neužmirštami Suvalkijos vardai“. Mat jis buvo kuriama daugybę metų nuolat papildant. Buvo įvertintas dviem literatūrinėmis premijomis: 2000 m. JAV laikraščio „Lietuvių balsas“ premija ir 2015 m. Patriotų premija.
O prasidėjo viskas taip: „Mano brolis Stanislovas, gyvenantis Kaune, po Atgimimo pasinėrė į Sąjūdžio veiklą. Jis ir paprašė mane padėti paredaguoti Aldonos Vilutienės leidžiamą knygą apie partizanus. Pasirodo, ji gyveno beveik mano kaimynystėje. Buvo surinkusi šito krašto partizanų atsiminimus. Paredagavau ir juos išleidome. Knyga vadinosi „Trečioji vėliavos spalva“, aš pats sugalvojau šitą pavadinimą. Man atrodė labai simboliška kraujo spalva pavadinti knygą apie tremtį, pokarį, kalėjimus. Beredaguodamas pamačiau, kad ten yra labai įdomių epizodų iš kovų, pasipriešinimo – tikrų, nepramanytų, tokių, kad net norėdamas nesugalvotum. Kai kuriuos sau užsirašiau atminimui, galvodamas, kad gal prireiks.“
Paskui kartu su Vilutiene išleido dar vieną knygą – partizanų vardyną „Ištark mano vardą“. „Medžiagą surinko Vilutienė, aš tik pabaigoje prisidėjau. Nors knygoje nemažai klaidų, netikslumų, per tuos keliolika metų daug kas pasipildė, atsirado naujos informacijos, bet tokios knygos 1999 metais labai reikėjo, gerai, kad ji išėjo“, – sako bendraautorius.
Amerikos lietuvių laikraščių „Draugas“ ir „Lietuvių balsas“ redakcijos 2000 metais Naujojo tūkstantmečio proga paskelbė bet kokio kūrinio apie Lietuvos istoriją konkursą. „Aš jau turėjau tuo metu miniatiūrų iš pokario nemažai užsirašęs, gerą pluoštą buvau surinkęs. Man brolis pasakė apie konkursą, buvo perskaitęs „Vorutoje“, ir paragino dalyvauti“, – prisimena Sajauskas.
Surūšiavo, sudėliojo savo miniatiūras – mato, knygai dar mažai. Tada sumanė vykti jų dar paieškoti. Savo nuosavu „Moskvič“ išmaišė Suvalkiją ir gerą kampą Dzūkijos, rinko atsiminimus kaip partizanų muziejaus atstovas. Pagal Vilutienės sudarytus sąrašus ieškojo žmonių, partizanų ar tremtinių, ir klausė, ką labiausiai jie atsimena iš tų laikų.
„Surasti žmonių, kurie papasakotų, nebuvo problema, sunkiau buvo juos prakalbinti, nes ne visi panoro kalbėti. Bijančių ne tik tada buvo, dar ir dabar yra… Dauguma kalbintų buvo geranoriški. Ėjau su diktofonu, užrašinėjau. Įdomiausia, kad dauguma atsiminimų – apie kraują ir žudynes. Knygelė tapo intriguojanti, nes buvo apie tikrus, konkrečius įvykius. Joje nuoseklaus teksto nėra, tai atskiri pasakojimai, suskirstyti pagal vietoves“, – sako autorius.
Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus, kur jau tada dirbo Sajauskas, buvo tapęs traukos centru: žmonės ateidavo vienas paskui kitą – norėjo pasipasakoti, pasikalbėti su panašaus likimo broliais. Kai kuriems buvo netikėtumas vien tai, kad gali ištarti garsiai žodį „stribai“, pamatyti eksponatų iš tų laikų (bušlatą ar samovarą, parsivežtus iš lagerio), kad iš viso kuriasi toks muziejus, užrašomi atsiminimai, jie saugomi.
Premija iš Amerikos
Visą šitą medžiagą, knygos rankraštį, Sajauskas ir pateikė konkurso komisijai Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atranka buvo rimta, nes kūriniai pristatyti anonimiškai. Autoriai pasivadino slapyvardžiais, o tikrieji vardai paaiškėjo tik po atrankos. Sajausko kūrinys laimėjo I premiją, kurią sudarė 5 tūkst. dolerių. Autorius 2001 metais nuvyko į Čikagą atsiimti laimėjimo.
Tapo Rašytojų sąjungos nariu
Kai Sajausko kūrinį įvertino Amerikoje, juo susidomėjo ir Lietuvos rašytojų sąjunga.
„Paskambino sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas, sako, atvažiuok į Rašytojų sąjungą, leidžiame tavo knygą. Jie klausė: koks čia tavo žanras? Sakau, miniatiūrų romanas. Taip, atrodo, naują žanrą būsiu sukūręs. Ši pirmoji miniatiūrų knyga gavo pavadinimą „Suvalkijos geografija“. Iš karto priėmė mane į Rašytojų sąjungą. Vos su viena knyga, nors pagal jų tvarką reikia būti bent dvi parašius, kad priimtų, bet man padarė išimtį“, – prisimena rašytojas.
Pavadinimas kitas, knyga – ta pati
Knygą išleido, bet ir toliau kaupėsi miniatiūros – žmonės vis eidavo su savo pasakojimais, jų daugėjo. Išleido papildymą – ploną knygelę pavadinimu „Užkritę lapai“.
Po trylikos metų „Suvalkijos geografija“ vėl buvo perrašyta – išrinkti geriausi epizodai, perpus sutrumpinta, papildyta naujais. Autorius mano, kad šioji knyga išėjo geresnė, dar skaitomesnė. Išsikristalizavo, ištobulėjo pačios miniatiūros forma: po atpasakoto tikro epizodo eina vienas sakinys nuo autoriaus – tarsi apibendrinimas, papildymas, paaiškinimas ar tiesiog komentaras. Nors buvo pakeistas pavadinimas, bet „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ faktiškai yra ta pati knyga. Pernai ji buvo apdovanota Patriotų premija, kurią įsteigė Krašto apsaugos ministerija, o kandidatus atrinko Lietuvių tautosakos institutas.
Šiemet „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ buvo išversta į anglų kalbą, ją vertė J. Sajausko dukra Neringa Sajauskaitė-Juknevičienė. Angliškasis leidimas papildytas nuotraukomis, o pavadinimas šiek tiek pakeistas – „Nepamirštami vardai iš Lietuvos“ (angl. „Unforgettable Names of Lithuania“).
„Aš iš esmės iki pat dabar užbaiginėju tą vieną knygą“
J. Sajauskas, be Rašytojų sąjungos, dar yra ir XXVII knygos mėgėjų draugijos narys. Šią bibliofilinę visuomeninę organizaciją 1930 metais įkūrė P. Galaunė ir J. Tumas-Vaižgantas, jos tikslas – propaguoti knygos meną. Po Atgimimo ji buvo atkurta, bet į ją pakliūti nėra lengva, nes joje gali būti tik 27 nariai…
Ši knygos snobų draugija, kaip ją apibūdino J. Sajauskas, leidžia savo metraščius. Prieš karą išleido du tomus, o po draugijos atkūrimo išleista dar trys. Beruošiant spaudai šeštą tomą buvo pasiūlyta Sajauskui publikuoti savo kūrybos. Jis išspausdino susikaupusias naujas miniatiūras – apie 60. Kad nedingtų. Vieną metraščio egzempliorių nusiuntė rašytojai Renatai Šerelytei, o ši pasiūlė miniatiūras išspausdinti Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“. Jo literatūriniame priede paskutinis pluoštelis miniatiūrų (jos išspausdintos po keliolika keliuose prieduose) buvo išspausdintas praėjusį savaitgalį.

Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus ekspozicijoje – ne tik nuotraukos ir dokumentai, yra ir kitokių eksponatų. Miniatiūrų romano 2014 metų leidimas.

 

 

 

 

 

 

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žmonės išeina, o jų kūryba išlieka…

    2021-04-14Žmonės išeina, o jų kūryba išlieka...
    (Apie Domicelę Draugelytę-Stankevičienę) Iškeliaudami Amžinybėn, į TEN, nepaimsime nei namų, nei brangenybių, nei kitų daiktų… Seni albumai, knygos gali būti sudeginti. Pranyksta viskas laiko dulkėse. Tik ne visi turtai pradingsta: „Sode pienių galvutės – pabertas auksas…“ Tai kiekvieną gegužę kartojasi, šios gamtos dovanos – amžinos… Kaip ir žmogaus dvasinė kūryba. Ir štai lyg stebuklas prieš Kalėdas mano namus pasiekė džiugi ir brangi dovana – man ir mūsų krašto žmonėms. Iš Vilniaus Domicelės Stankevičienės dukterėčia Laima Kutkienė atsiuntė keturis storus jos poezijos sąsiuvinius – kūrybą nuo 1971 iki 1995 metų. Ji nesudegino, neišmetė, o atėjus laikui nusprendė atiduoti brangų tetos turtą saugoti Kazlų ...
  • Audrius Plioplys kviečia pasidomėti

    2021-04-14
    Naujausia iš mūsų krašto kilusio menininko ir mokslininko Audriaus Plioplio sieninė instaliacija „Laumės juosta“ tik ką pradėta eksponuoti Lietuvos dailės muziejuje Lemonte, Ilinojaus valstijoje (JAV). Autorius taip pristato kūrinį: „Joje – juodos ir baltos minties fragmentai, beveik visi su žodžių dalimis. Į fragmentus įeina mano paties MRI smegenų tyrimai, elektroencefalogramos ir ankstesnių mano meno kūrinių transformacijos. Dešimt vertikalių neuronų traktų, juostų, kaip baltosios materijos traktai, jungiantys mūsų smegenų pusrutulius, sujungia viršutinius mūsų mąstymo procesų lygius, sąmonę su apatiniais, pagrindiniais, egzistencijos lygiais. Ši instaliacija buvo atidaryta kartu su poezijos festivaliu „PoPa 2021“. Tai – „Poezijos pavasario“ santrumpa. Festivalis nepaprastai sėkmingas, poezijos knyga ...
  • 2022-ieji – ir Sūduvos metai

    2021-04-14
    Sūduvos vardą pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėjo K. Ptolemėjus apie 150-uosius metus parašytame veikale „Geografija“. Aprašydamas baltų gentis prie Baltijos jūros, jas įvardijo kaip sūduvius, galindus ir kitus. 1422 metų rugsėjo 27 dieną pasirašius Melno taikos sutartį, Sūduvos kraštas visam laikui buvo prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tad ateinančiais metais bus švenčiamas Sūduvos susigrąžinimo 600 metų jubiliejus. Siekiant pagerbti ir įprasminti Sūduvos krašto reikšmę Lietuvos valstybės formavimosi istorijoje, Seimo TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotojas Andrius Vyšniauskas ir frakcijos narė Irena Haase pasiūlė paskelbti 2022-uosius Sūduvos metais. Parlamentarai buvo kviečiami įvertinti Sūduvos reikšmę Lietuvos XIII–XIV a. valstybės formavimosi istorijoje. Pabrėžiama Sūduvos įtaka lietuvių kalbos, ...
  • Esperanto kalbos kūrėją prisimenant

    2021-04-14Esperanto kalbos kūrėją prisimenant
    Nuo balandžio 13 dienos Marijampolės kultūros centre veikia paroda „Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva“. Lenkijos institutas Vilniuje Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė parodą, atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva – Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis. Lietuvos esperantininkų sąjungai (LES) padedant ji jau buvo eksponuojama daugelyje Lietuvos vietovių. 2017-uosius UNESCO buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. 2019 metais sukako 160 metų nuo jo gimimo. Taip pat minėjome Lietuvos esperantininkų sąjungos 100-metį. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame ...
  • Elektroninę erdvę jau stebi policijos virtualus patrulis

    2021-04-14Elektroninę erdvę  jau stebi policijos virtualus patrulis
    Policijos departamentas paskelbė, kad nuo balandžio 6-osios patruliuoti elektroninėje erdvėje pradėjo virtualus patrulis. Tokios pareigybės atsiradimas susijęs su pastaruoju metu internetinėje erdvėje plintančiu smurto kurstymu, neapykantos persmelktais komentarais, patyčiomis, kitaip galvojančių persekiojimu. Nerimą kelia ir visuomenės psichinė sveikata. Stebint elektroninę erdvę matyti įvairūs pasisakymai, komentarai, tam tikros iniciatyvos, kurios dažnai prasilenkia su įstatymo raide. Interneto turinys nerimą kelia ne pirmus metus Vakaruose jau gerokai anksčiau pradėta svarstyti, kad reikėtų akyliau kontroliuoti turinį internete. Jungtinės Amerikos Valstijos savo kailiu po Prezidento rinkimų įsitikino, ką gali internete nuolat skleidžiama dezinformacija, neapykantos, maišto kurstymas. Nepatenkinto rinkimų rezultatais Donaldo Trumpo paraginti rėmėjai šturmavo ir užėmė demokratijos ...
  • Neapykanta persmelkti komentarai neduoda naudos nei juos rašančiam, nei skaitančiam

    2021-04-14Neapykanta persmelkti komentarai neduoda naudos nei juos rašančiam, nei skaitančiam
    „Suvalkietis“ apie piktėjančios visuomenės požymius, negatyvumą ir pyktį internete, apie šių tendencijų priežastis kalbasi su psichologe Vilma VĖLYVIENE. – Pastebima, kad pastaruoju metu elektroninėje erdvėje labai padaugėjo piktų, įžeidžiančių, netgi grasinančių komentarų, žinučių. Kas, Jūsų nuomone, atsitiko visuomenei, kodėl žmonės tokie pikti, dažnai su neapykanta reaguoja į paprasčiausią informaciją? – Gyvename tokioje visuomenės sandaroje, kuri yra demokratinė savo sąranga, visi mes turime teisę į savo pažiūras, nuomonę, tai aktyviai reiškiama ir socialiniuose tinkluose. O nuomonės – dažnai skirtingos, kartais priešingos. Diskusija mums padeda pamatyti reiškinius iš įvairių pusių, tačiau su plačiomis galimybėmis reikšti nuomonę nepaspartėjo mūsų vidinis vystymasis. Tolerancija, kitaip manančio priėmimas, ...
  • Pagarba žmogui, įstatymai turi veikti visur vienodai

    2021-04-14Pagarba žmogui, įstatymai turi veikti  visur vienodai
    Policijos departamentas, pristatydamas pirminę virtualaus patrulio viziją, kalbėjo, kad toks patrulis, stebėdamas elektroninę erdvę, didelį dėmesį skirs neapykantą skatinančių, įžeidinėjančių ir kitų panašių komentarų autorių žinutėms. Jie bus įspėjami. Būtent tokio virtualaus patrulio vaid-mens norėtų ir mūsų kalbinti skaitytojai, kurių klausėme, ar jie pritaria, kad viešąją erdvę stebėtų virtualus policijos patrulis ir perspėtų komentarų autorius už netinkamą turinį. Ar reikalingas virtualus policijos patrulis? Vienareikšmiškai – taip. Aišku, tai neturėtų būti žodžio laisvės, nuomonių laisvės ar demokratijos vertybių varžymas. Diskusijoje, kultūringo ginčo metu išsiaiškinama tiesa, išsakoma asmeninė pozicija ir dažnai priimamas bendras susitarimas, tinkamiausias sprendimas. Socialiniai tinklai, internetinė viešoji erdvė neretai virsta sunkiai ...
  • „Metų renovacijos projektas“: paskelbti 2021 nugalėtojai

    2021-04-14„Metų renovacijos projektas“: paskelbti 2021 nugalėtojai
    Paaiškėjo, kurie trys iš keturiolikos renovuotų daugiabučių, dalyvavusių Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) inicijuotuose rinkimuose „Metų renovacijos projektas 2021“, pripažinti geriausiais. Daugiausia simpatijų sulaukė Taikos pr. 3, Klaipėdoje, Draugystės g. 25A, Marijampolėje ir Stoties g. 14, Šiauliuose esantys daugiabučiai. „Džiaugiamės galėdami pasidalinti geriausių renovacijos projektų istorijomis. Nepaisant to, kad didžiąją praeitų metų dalį praleidome karantino sąlygomis, renovacija nesustojo ir šiemet rinkimuose netrūko gerųjų pavyzdžių. Viešo balsavimo metu buvo išrinkti trys laimėtojai, tačiau iš tikrųjų visi atsinaujinę savo daugiabučius jau yra laimėtojai ir jų apdovanojimas – geresnės gyvenimo sąlygos, kurias ypač vertiname dabar, daug laiko praleisdami namuose“, – teigia BETA direktorius Valius ...
  • Inkilas – lobio slėptuvė? Kodėl gi ne!

    2021-04-12Inkilas – lobio slėptuvė? Kodėl gi ne!
    Pavasaris – inkilų kėlimo metas, kai laukiame sugrįžtančių paukščių. Tačiau marijampoliečio Andriaus Kukio į medžius įkelti inkilai vilioja ne tik sparnuočius, bet ir lobių ieškotojus. Marija BURBIENĖ Keliaudamas aptinka gražias vietas Draugai ir bendražygiai Andrių pažįsta kaip aistringą keliautoją, orientacininką ir protmūšių dalyvį. – Protmūšiai tapo netikėta aistra, kai į juos įsitraukiau gal prieš šešerius metus. Tada su Marijampolės dviratininkais buvome žygyje, tik ką apsistoję poilsiui stovykloje. Paskambinęs draugas pasakė, kad užsiregistravo protmūšiui, o į komandą įtraukė ir mane. Dar pridūrė, kad mano dalyvavimas būtinas. Galvosūkiai man visada patiko, visgi pasiūlymas buvo netikėtas. Vėliau protmūšiai net labai įtraukė, – pasakoja Andrius. Intelektiniai žaidimai, pasak jo, ...
  • Kiek daug gerumo aplink, įvertinti leido globos namus nusiaubęs koronavirusas

    2021-04-12Kiek daug gerumo aplink, įvertinti leido globos namus nusiaubęs koronavirusas
    Globos namų darbuotojai su nerimu stebi informaciją apie didėjantį sergamumą COVID-19 liga, prognozuojamą trečią pandemijos bangą, mintyse melsdamiesi: „Dieve, neduok“. Žmonės nepamiršo, kaip buvo sunku ir baisu grumtis su įstaigą užpuolusiu koronavirusu, kai sirgo ir gyventojai, ir darbuotojai, kai nežinojai, ką rasi kitą dieną, kiek mirusių, ar bus kam dirbti, slaugyti sergančiuosius. Tad šiandien, jau po patirtų išgyvenimų, šių namų darbuotojams paglosto širdį, kai įvertinamas jų sunkus darbas, padėkojama už gerumą ir pasiaukojimą. Juolab kad išties padaryta buvo daugiau, negu žmogaus jėgos leidžia. Loreta TUMELIENĖ Kvepėjo namais Į „Suvalkiečio“ redakciją paskambinusi Kaune gyvenanti Živilė Samulionienė sakė norinti padėkoti Suvalkijos socialinės globos namų kolektyvui ...
  • Septynetas skirtingų, paliestų to paties…

    2021-04-10Septynetas skirtingų, paliestų to paties...
    …Romantikai tai gal pavadintų mūzos kepštelėjimu, įkvėpimu, realistai – darbštumu ar gebėjimu „iš nieko padaryti kažką (arba – viską)“, skeptikai veikiausiai imtų samprotauti, kad nieko čia ypatinga, nuobodos – nagrinėti, kas, kur ir kada kokių menų mokėsi, kas kokį diplomą ar kitą panašų dokumentą turi – o jei ne, tai gal ir vadintis kūrėjais negali?.. Sunkiausia su visažiniais, kurie apie kiekvieną mūsų gali papasakoti: kas, kada ir su kuo – sutarė ar pykosi, gavo kažką iš valdžios arba ne, kaip reikėjo daryti ar nedaryti, kur tas ar anas jaunystės keliais klydinėjo ir baltą ar raudoną vyną gėrė… Tačiau mes, nesiklausydami ir ...
  • Meškučių piliakalnis: kaip išsaugoti unikalumą ir palaikyti tvarką?

    2021-04-10Meškučių piliakalnis: kaip išsaugoti unikalumą ir palaikyti tvarką?
    „Suvalkiečio“ skaitytojas Valdas Kulvinskas pasiūlė atkreipti dėmesį į tai, kaip iš arti atrodo Meškučių piliakalnis. Pasak skaitytojo, piliakalnio teritorijoje stinga tvarkos. Protėvių palikimas vertas didesnės pagarbos ir priežiūros „Tolimesniame nuo miesto Karklų gatvės gale nesaugomas ir netgi niokojamas mūsų protėvių palikimas“, – rašo V. Kulvinskas. Meškučių piliakalnio apylinkėse skaitytojas pasivaikščiojo prieš pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Situacija jį nuvylė. Turbūt tiesiog „atsimušančių“ į šią problemą yra ir daugiau – šis nelengvas karantino laikas, kaip pastebi V. Kulvinskas, paskatina miesto gyventojus ieškoti ramybės ir stiprybės gamtoje. Tarsi iš naujo tenka atrasti seniai lankytas vietas. Tačiau tie atradimai kartais būna ne visai džiuginantys. Pavyzdžiui, prie ...
  • Rašydama romanus išreiškia save

    2021-04-07Rašydama romanus išreiškia save
    Apie anglų kalbos pedagogę, Marijampolės kolegijos lektorę, prodekanę Odetą Gluoksnytę rašėme maždaug prieš 10 metų, kai pristatėme jos pirmą romaną „Dark Sky“ („Apniukęs dangus“), išleistą 2012 metais. Šiandien ji pristato jau antrą savo knygą „Trečias kartas“, vėl pasirašiusi kaip Odeta Vilou (Willow). Skaitytojams oficialaus knygos pristatymo dėl karantino ribojimų tenka dar palaukti, o mes nuotoliniu būdu jau pakalbinome autorę apie jos naują kūrinį. Antras romanas „Trečias kartas“ – pirmojo tęsinys Pirmą romaną „Dark Sky“ O. Gluoksnytė sakė rašiusi maždaug metus, paskui dar tiek pat vertusi į anglų kalbą, o šis antrasis buvo kuriamas praktiškai dešimtį metų – pradėtas praėjus metams po pirmos ...
  • Kaip Vilkaviškis galėjo tapti Lietuvos sostine…

    2021-04-07
    1941 m. sausio 10 d. Maskvoje V. Molotovas ir Vokietijos pasiuntinys Maskvoje F. Šulenburgas pasirašė dar vieną slaptą protokolą, pagal kurį sutariama: 1. „Reicho Vyriausybė atsižada teisių į Lietuvos teritorijos gabalą, paminėtą slaptame pridėtiniame 1939. IX. 28 d. protokole ir atžymėtą prie jo pridėtame žemėlapyje; 2. Sovietų Sąjungos Vyriausybė yra pasiruošusi atlyginti Vokietijos Vyriausybei už šią teritoriją, sumokėdama 750000 aukso dolerių arba 31500000 markių.“ Vokiečiai pardavė teritoriją, kuri jiems nepriklausė, už aukščiausią kainą. Dr. Jonas Balys (JAV) straipsnyje „Sovietų ir nacių byla dėl Užnemunės ruožo“ iškelia įdomią versiją. Ar galėjo (ir kaip) A. Smetona pasipriešinti sovietinei Lietuvos okupacijai? Pagal 1939 m. ...
  • Abejones sklaidė savo pavyzdžiu

    2021-04-07Abejones sklaidė savo pavyzdžiu
    Nepaisydamas prieštaringų nuomonių ir socialiniuose tinkluose bei žiniasklaidoje sklandančios neigiamos informacijos apie „AstraZeneca“ vakciną, Seimo narys Giedrius Surplys, išrinktas Sūduvos šiaurinėje apygardoje, vos tik gavo progą, pasiskiepijo būtent šia vakcina. Tikėdamasis išsklaidyti žmonių abejones britų farmacininkų produktu, Seimo narys įspūdžiais ir informacija apie savo savijautą po skiepo dalijosi socialiniame tinkle „Facebook“. Galvas galėjo susukti melai „Šiandien pasiskiepijau „AstraZeneca“. Jaučiuosi puikiai. (…) Antra diena po „AstraZeneca“. Naktį temperatūra pakilo iki 37 laipsnių, truputį krėtė šaltis. Vadinasi, skiepas veikia. Šiandien – geriau. Esu darbe. Medikai sako, kad paskiepytas žmogus kitų negali užkrėsti“, – socialiniame tinkle įspūdžiais dalijosi politikas. „Suvalkiečio“ paklaustas, kodėl nusprendė viešai kalbėti apie ...