„Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“.
Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblioteka turi arba pats Gaulia.“
V. Gaulia buvo laikraščio iniciatorius
Kaip prisimena marijampolietis 84 metų inžinierius mechanikas Vytautas Gaulia, daugelis idėjų gimė Kapsuko automatų gamykloje, kur jis dirbo. Joje nuo 1985 metų pradėjo dirbti ir J. Sajauskas. Pasak Gaulios, automatų gamykla suteikė Justinui sparnus, kaip ir ne vienam kitam marijampoliečiui.
„Mes abu buvome nepartiniai, o tokie žmonės tada gamykloje stengėsi vienytis. Tiesiog nebijojome vienas kito, pasitikėjome, žinojome, kad vienas kito neįduosime, galėjome kalbėti atvirai. Tautinis judėjimas gamykloje vyko dar prieš Atgimimą ir vyravo lietuvių kalba, nors iš Maskvos stengtasi visur prakišti rusų kalbą. Beje, pas mus tuo tikslu buvo net įdarbinamos rusų karininkų žmonos“, – prisimena V. Gaulia.
Į gamyklą buvo pasikviečiama rimtų, apsišvietusių žmonių iš sostinės, tokių kaip poetas Kęstutis Genys ir kiti. Vykdavo pokalbiai, diskusijos apie kultūrą, šalies ateitį.
„J. Sajauskas buvo vienintelis filologas tarp inžinierių, į jį pirmiausia ir nukrypo žvilgsnis, kai kilo idėja leisti laikraštį. Pakviečiau jį tapti redaktoriumi, jis sutiko. Bet pirmiau atsirado ne laikraštis, o bendrija. Prasidėjus Atgimimui, drąsūs, patriotiški žmonės telkėsi į grupes, taip susibūrė Marijampoliečių bendrija. Viena iš pagrindinių bendrijos idėjų generatorių buvo mokytoja Genovaitė Jarumbavičiūtė. Laikraštis turėjo tapti šios bendrijos tribūna, skleisti mūsų idėjas“, – pasakojo V. Gaulia, buvęs bendrijos pirmininkas.
Marijampoliečių bendrija įsisteigė 1990 m. gegužės 26 dieną, kai buvo sušauktas suvažiavimas. Jis vyko Marijampolės dramos teatro patalpose, pradžioje buvo skelbta, kad tai bus mokslinė konferencija sąlyginiu pavadinimu „Marijampolė. Miestas ir žmonės Lietuvos istorijoje“. Susirinko apie 180 žmonių, buvo svečių iš užsienio. Čia ir įkurta Marijampoliečių bendrija, priimta jos programa, nuostatai, išrinkta valdyba. Po kiek laiko bendrijos skyriai įsisteigė Klaipėdoje, Vilniuje, Druskininkuose ir kitur, kur gyveno marijampoliečių.
Pavadinimą sugalvojo J. Sajauskas
Marijampoliečių bendrijos laikraštis pradėtas leisti po pusmečio, pirmas numeris datuojamas 1991 m. sausio mėnesiu. Leidėju dėl formalumų pradžioje buvo ne bendrija, o Marijampolės miesto savivaldybė. Spausdino Marijampolės spaustuvė. Pavadinimą „Sugrįžimai“ sugalvojo laikraščio redaktoriumi tapęs J. Sajauskas.
Pirmo numerio „Žodyje skaitytojams“ teigiama, kad „Sugrįžimai“ – tai kvietimas sugrįžti ir paraginimas susigrąžinti tai, kad prarasta. O reikia, kad daug kas sugrįžtų. Kad sugrįžtų mūsų pačių istorija ir tradicijų supratimas. Kad sugrįžtų kultūra ir dvasingumas. Kad sugrįžtų pasididžiavimas savo gimtuoju miestu ir tikėjimas jo išskirtinumu. Kad sugrįžtų skolos savo gimtinei supratimas…“
Šioje pratarmėje taip pat aiškinama, kodėl reikalingas naujas periodinis leidinys, ypač tuo laiku, kai šalyje buvo blokada, stigo popieriaus, o miestiečiai jau turėjo du laikraščius. Rašoma taip: „Manome, kad toks leidinys būtinas. Jis nesiruošia konkuruoti su „Naujuoju keliu“ ar „Sūduva“, o ketina gyvuoti greta jų ir gvildenti tokius klausimus, kuriems jau leidžiami Marijampolės laikraščiai negali skirti pakankamai dėmesio.“
Popieriaus vyko į Rusiją
V. Gaulia prisiminė, kad popieriaus naujam laikraščiui pats vyko parsivežti iš Rusijos gilumos, net iš Petrozavodsko… Už spausdinimą jis mokėdavo savo lėšomis, iš atlyginimo, vėliau kartais paremdavo vietos verslininkai. Pradžioje leista dideliu tiražu – net 5 tūkstančių. Laikraštis platintas nemokamai. Pradžioje jis buvo leidžiamas net neturint reikiamo leidimo. Nuo trečio numerio leidėjas jau buvo Marijampoliečių bendrija. Planuota leisti kas dvi savaites, bet vėliau paaiškėjo, kad tai padaryti per sunku. Tada imti leisti proginiai numeriai, tiražas mažėjo iki kelių šimtų.
Paskutinis naujausias numeris išėjo pernai gegužės mėnesį Marijampoliečių bendrijos 25-mečio proga. Jame apžvelgta bendrijos veikla nuo pirmų metų, įdėtas alternatyvus Suvalkijos herbas, kurį sukūrė A. Kaminskas ir A. Kurtinaitis. Taip pat yra prisiminimų apie pirmą kraštiečių susitikimą, sudėtos nuotraukos paminklų, kurie Marijampolėje atsirado per tuos 25 metus. Taip pat aprašytos svarbiausios asmenybės, kurios darė ar tebedaro didžiausią įtaką bendrijos veiklai. Tai Stasys Danila, Stanislovas ir Justinas Sajauskai, Viktoras Kemeraitis, Kęstutis Subačius, Genovaitė Jarumbavičiūtė, Vida Mickuvienė, Paulius Uleckas (dabartinis pirmininkas), Danutė Vidrinskienė ir daugelis kitų marijampoliečių. Rubrikoje „Pažinkime Sūduvą ir jos ąžuolus“ minimos tokios asmenybės kaip Mykolas Žilinskas, Mykolas Krupavičius, Antanas Gustaitis ir Nikalojus Milenskis.
Įkurtas fondas
Vytautas Gaulia daug galėtų papasakoti apie Marijampoliečių bendrijos veiklą. Itin stiprus buvo Vilniaus skyrius, kuriam vadovavo dr. Gintautas Čėsnys, išjudinęs Vilniuje V. Kudirkos paminklo pastatymo reikalus.
1992 metais buvo įsteigtas „Sugrįžimų“ fondas, kuris rėmė, finansavo knygų leidybą. Šis fondas išleido ir J. Sajausko romaną „Prūs-ja“. „Mes niekada neprašėme paramos iš Europos Sąjungos fondų. Sunku yra prašyti, o mes ne tie, kurie prašinėja“, – tvirtina V. Gaulia.
Vytautas Gaulia sako, kad šiandien ne vienam jau sunku suprasti tokį idealizmą, pasiaukojimą, koks buvo, kai kūrėsi bendrija ir gimė „Sugrįžimai“. Šiandieniai žmonės eina ne idealizmo keliu, ieško naudos, greito pelno, pamiršdami ne tik tradicijas, bet ir tėvus, tėviškę.
