Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. (Iš „Vikipedijos“)

 

Klemensas Kvainauskas prie savo koplytstulpio namų kieme.

Klemensas Kvainauskas prie savo koplytstulpio namų kieme.

„Dideliam darbui – tiktai žiemos medis…“
Klemensą Kvainauską dabar Marijampolėje ir Suvalkijoje (o ir pačiame Vilniuje) pažįsta daug kas. Mugėse ar panašiuose subuvimuose ieško meistro, kad pažiūrėtų, ką naujo šį kartą siūlo išradingas medžio drožėjas: gal patogų šeimininkei medinį šaukštą ar kitą rakandą, gal dailiai inkrustuotą dėžutę (paskui paaiškėja, kad pati gamta medieną išmargino, o tas medis – dekoratyvusis žagrenis), gal rankšluostinę… Bet tai, ką šventėse, mugėse matome – tiktai dalis jo darbų. Nors laiko ir rankų miklumo reikalaujantys, bet vis tiek, galima sakyti, mažieji.
…Nuo mažųjų prasidėjo ir ėjimas į didžiąją meistrystę. Sako, kiek save beprisimenąs, tiek drožinėjo: karves ganydamas ar šiaip valandėlę nuo kaimo darbų (vaikams jų užteko ne ką mažiau, nei suaugusiems) nugriebęs. Gal būtų buvę kitaip, bet matė pavyzdį: tėvas darė klumpes ir, matyt, neprastas, nes „iš visų kaimų aplinkui pas jį eidavo“, o senelis Ąžuolų Būdoje darė medinius kibirus…
Marijampolės savivaldybės Lapiškių kaime gyvenantis, ūkininkaujantis, o anksčiau ilgai dirbęs tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje vyras medžio darbams daug laiko negalėjo skirti. Vis dėlto susikūrus liaudies menininkų klubui „Mūza“ teko pradėjo dalyvauti parodose, iš pradžių kukliose, vietinėse, o paskui jau ir didesnėse. Bendraujant su kitais medį bešnekinančiais vyrais, besidalijant ne tik patirtimi, bet ir tobulinant įrankius augo ir meistrystė. Darė vis įvairesnių, įdomesnių smulkiųjų darbelių, tarsi savaime jie ėmė augti. Dabar jau galime sakyti, kad Klemensas Kvainauskas yra tarp žinomų Suvalkijos medžio skulptorių, o jau Marijampolės savivaldybėje tai tikrai ryškiausias. Niekas turbūt iš vietinių meistrų nėra padaręs tiek kryžių ir skulptūrų.
Pirmąjį nedidelį kryžių su mūka (Nukryžiuotuoju) apie 1980 metus pasidarė sau – ir dabar jis tebėra namuose. O lauko kryžių (apie 2,5 metro) padarė maždaug po poros metų – jis buvo pastatytas Garliavos kapinėse. Paskui išdrįso imtis didesnio: kone penkių metrų kryžius buvo skirtas Prienų partizanams ir pastatytas atmintinoje vietoje Prienų šile. Panašaus dydžio kryžių, kuriais norėta pagerbti, įamžinti kovotojus už Lietuvos laisvę, tremtinius (Plutiškėse, Šakių rajone), akcentuoti kaimų atmintį per daugybę metų Klemensas padarė ne vieną. Ir pavieniai žmonės prie savo sodybų ar kiemuose norėjo atstatyti kažkada buvusį ar pastatyti naują kryžių. Sasnavoje ir Raišupyje, Barštinėje ir Veiveriuose, Molėtų apylinkėse… Dabar jau meistras tiksliai ir neatsimena visų vietovių, ypač tolimesnių. O tuos, kurie aplinkiniuose kaimuose ar miesteliuose, mato dažnai. Štai vienas didžiųjų jo darbų Sasnavoje, prie Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios šventoriaus. Čia 2000 metais pastatytas pusšešto metro aukščio kryžius ir skulptūra „Laiminantis Kristus“.
Yra meistras sukūręs ir kop­lytstulpių, koplytėlių – bet šių darbų mažiau. O štai kiek medinių skulptūrų, įkūnijančių ir pasakų, ir sakmių, ir literatūros kūrinių personažus, dekoratyvinių akcentų įvairiose erdvėse jau tikrai vargiai suskaičiuotų. Daugiausia tai – plenerų, vasaros stovyklų rezultatas. Garsusis Tautkaičių klojimo teatro „Gegnė“ kiemas kasmet praturtėja tai naujomis skulptūromis, tai pavėsinėmis, suolais: Klemensas visada būna tarp čia besidarbuojančių skulptorių, nes čia – jo kraštas, nuo seno pažįstami žmonės. Yra dirbęs pleneruose Zomčinėje, A. Matučio gimtinėje, Ožkabaliuose, J. Basanavičiaus tėviškėje. Daug kur buvo kviestas, bet sako ne visada galintis išvažiuoti, ne vien tuo juk užsiimantis.
…Kaip žmonės suranda kryždirbį? Sako, niekada labai nesiaiškinęs: gal vienas nuo kito. Kai kas sako, kad pamatė kažkur kryžių, pasidomėjo, kas meistras, susirado… Kai kas išsako savo vizijas, norus, žino, ko norėtų, kiti labiau palieka spręsti meistrui, kartu peržiūri nuotraukas, panagrinėja albumus. Vienas būdingų Klemenso kryžių puošybos elementų – simetriškas ornamentas, primenantis gėlių lapelius. „Man taip gražu, per vidurį kyla lyg stiebas, lyg žvakė. Jei žmonės nori kitokio ornamento, darau tokį. Niekada nesu daręs kryžiaus iš kitokio medžio – tik iš ąžuolo. Ir būtinai jis turi būti žieminis, nes kitu laiku nukirsto medžio mediena reta, lyg korėta, greitai tokią paveikia drėgmė. Čia ne tik apie kryžius, apie viską kalba. Visi tikri meistrai tai žino ir taip dirba.“ Meistrą liūdina tai, kad pastaruoju metu vis dažniau pamato (ne vien savo) kryžių, kurie statyti prieš porą dešimtmečių ar vėliau, o jau atrodo bebaigią savo dienas. „Medis neamžinas, – sako K. Kvainauskas, – kryžių ar koplytstulpį, skulptūrą veikia ir drėgmė, ir karštis. Reikia prižiūrėti, perdažyti ar kitaip patvarkyti. Bet žmonių vis mažėja, aplink, žiūrėk, laukai tušti, tik tas kryžius stovi. Gal ne visada yra kam rūpintis? O gal kitiems atrodo, kad ir taip gerai…“
Kryžius ir skulptūra „Laiminantis Kristus“ prie Sasnavos bažnyčios. Įrašas „Kristus vakar, šiandien ir visada. Jubiliejus 2000. Valdo Juozo Zigmantos auka Sasnavos parapijai.“Klemensas ne kartą su savo darbo kryžiais atstovavo Marijampolės savivaldybei konkursinės parodos „Aukso vainikas“ regiono ture. Beje, nominacijos už kryždirbystę iš pradžių nebuvo, bet paaiškėjus, kad Lietuvoje yra daugybė puikių meistrų, buvo nutarta pridėti dar vieną „Aukso vainiką“. Jis neliūdi, kad nepateko į respublikines atrankas, bet sako mąstantis ateityje sukurti parodai tinkančią kolekciją (reikia penkių darbų) – tai būtų nedideli, ne laukui skirti kryžiai… O kol kas, jei ūkio darbai nespaudžia, dirbtuvėje raižo rankšluostines, taip pat, kaip pats sako, „paveikslus“ – medžio reljefus.

 

Meistras nuolat miklina ranką, tad namuose ir aplink juos nemažai gražių dalykų.

Meistras nuolat miklina ranką, tad namuose ir aplink juos nemažai gražių dalykų.

„Nė vieno savo darbo neatkartočiau idealiai“
Taip sako kalvarijietis, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys (2009 metais suteiktas meno kūrėjo statusas) Antanas Lastauskas. Šiame krašte vienas ryškiausių medžio skulptorių.
Neseniai, lapkričio pradžioje, graži žinia pasiekė iš Vilniaus: ket­virtojoje medžio drožėjų kūrybos konkursinėje parodoje „Šventieji ir piligrimai“ jam pripažinta pirma vieta už Šv. Roko skulptūrą. Autorius ne tik apdovanotas ir premijuotas: darbas papildė šios parodos organizatorių kaupiamą unikalią kolekciją. Tai, pasirodo, ne pirmas A. Lastausko darbas joje: pernykštėje parodoje jis irgi dalyvavo, o jo darbas taip pat labai patiko organizatoriams ir vertintojams, tapo kolekcijos dalimi. Rudens pradžioje A. Lastauskas dalyvavo regioninėje „Aukso vainiko“ parodoje Marijampolėje su nuostabių darbų ciklu, kurį sąlygiškai vadina „Senojo kaimo gyvenimo akimirkos“, o dabar yra pristatęs Šv. Jurgio skulptūrą Lietuvos tautodailininkų sąjungos 50-mečio proga organizuojamai parodai…
…Tų darbų – pačių įvairiausių, nuo mažyčių gyvūnėlių, paukščių (vienas mėgiamų personažų – varna…), smėlio dėžės veikėjų, jau minėtų sudėtingų kompozicijų iki pavienių, monumentalių skulptūrų, kryžių. Nors savęs nelaiko dideliu kryžių meistru, vis dėlto šio darbo svarbą ir prasmę yra pajutęs ne kartą. Meistrui, sako, čia yra kur pasireikšti, tiek patį kryžių, tiek mūkelę drožiant… Štai 2009 metais Kalvarijos bažnyčios šventoriuje pastatytas kryžius šio krašto tremtiniams. Jo apačioje – motinos, priglaudusios ir tarsi saugančios vaiką figūros, tarsi švelnių, mylinčių rankų išglostytos: su ryšulėliu rankose abu sustingo, laukdami nežinomybės…
Kitoks Jurčiūnų kaimo (Lazdijų r.) kryžius, pastatytas 2008 metais, dar kitokie statyti kitam kaimui ar žmogui atminti kapinėse… Pasvalio rajone Deglėnuose 2011-ųjų liepą buvo sumanyta įrengti išnykusių kaimų atminimo parką. Meistras iš Kalvarijos įamžino išnykusį Pagirnupių kaimą: sukūrė stogastulpį su šv. Agota…
Iš tiesų, kryždirbiais daug kas vadina būtent kryžių meistrus, tačiau plačiąja prasme, kaip pažymima ir UNESCO dokumentuose, ir mūsų specialistų tyrinėjimuose, tai yra ir stogastulpių, ir skulptūrų (mažų ir didelių) kūrimas. O kur dar Lietuvą simbolizuojantys rūpintojėliai?
Ne vieną jų yra sukūręs (nekyla ranka rašyti „padaręs“) ir Antanas Lastauskas. Atrodo, nieko čia neišgalvosi – daug kas iš tiesų dirba tarsi pagal trafaretą, tačiau Antano rankų palytėtas kiekvienas jų vis kitoks. Kaip ir šventieji: jeigu pasigilintume į atskirų meistrų kūrybą, kiek atrastume čia įvairovės, savitumo. Šventieji tarsi kiekvienas iš mūsų, o žmonių veidai sudvasinti, figūros tarsi susiliejusios su gamta. Ypatinga harmonija, plastika kur nors parodoje ar erdvėje išskiria šio drožėjo darbus iš kitų. Jeigu pamatęs gali pasakyti ar bent spėti, kad čia tas ar kitas autorius – tai jau turbūt tikra meistrystė?
Antanas Lastauskas jau seniai, prieš keliolika metų, yra sakęs, kad visą laiką mokosi, o kiekvienas pleneras – šokas. Dabar ir tokių „šokų“ būta daugybės (jei imtume vardinti, pritrūktų vietos: būta ne tik daugybėje vietų Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje), pamokų, gautų iš patyrusių meistrų, irgi daug.
Bet ir dabar jis sako, kad „kiek­viena tokia kūrybinė stovykla – kaip akademija. O kaip kitaip? Pažiūri, kaip dirba – kiekvienas juk kitaip, paklausai, kaip dideli meistrai ginčijasi su menotyrininkais…
Palygini savo ir kitų darbus. Patobulėji, o paskui dirbdamas galvoji: man patinka, gražu – gal bus gražu ir kitam? Kiekvieną kartą dirbu kitaip ir nė vieno savo darbo tiksliai neatkartočiau. O pradedant didžiuosius daug ką nulemia medžiaga, medis. Turiu pamatyti rąstą, kad žinočiau, ką daryti.
Kai būna aiškus pageidavimas, tema, pasibraižau kažką, bet dažniau pasidarau modeliuką iš liepos… Dar svarbu, kur skulptūra stovės, jos aplinka. Pastaruoju metu plenerų sumažėjo, gal visi jau visko turi, o prieš keletą metų – tik spėk suktis. Kryžių ar stogastulpių prisidaręs kieme nelaikysi – darai tada, kai yra konkretus reikalas. Darau mažesnius, sau mielus darbus, paskui sugalvoju ir parodai siūlyti. Šis laimėjimas Vilniuje lyg ir įkvėpė: manau dalyvauti Liongino Šepkos konkurse Rokiškyje.“ Tai ne pirmas kartas. Sėkmingas buvo jo debiutas 2003 metais, vėlesniuose konkursuose irgi yra pelnęs prizų: „Už etnografinę tematiką“, „Už mitologinės temos traktavimą kūryboje“, „Žiūrovų simpatijų“ prizą.
Pašnekovas niekada nepamiršta paminėti, kad dabartinei jo veiklai įtakos turėjo, į ją tiesiogine prasme pastūmėjo originalus šio krašto kūrėjas Saulius Lisauskas, deja, anksti išėjęs amžinybėn. O didysis mokytojas – Juozas Videika, buvęs kalvarijietis, dabar gyvenantis Jurbarke ir šiam kraštui atstovaujantis savo puikiais darbais.
Antano Lastausko darbų galime pamatyti dažnai: Kūlokuose – rodyklė į K. Borutos tėviškę, Basanavičynėje ir kitur Vilkaviškio rajone, Tautkaičių klojimo teatro kieme, daug kur Dzūkijoje – Lazdijuose, Veisiejuose, Alytuje…
2012 metais Kalvarijos viešoji biblioteka (su kitų institucijų pagalba) serijoje „Kalvarijos krašto kūrėjai“ išleido leidinį ir apie Antaną Lastauską. Čia yra kūrėjo biografija, tekstų apie jį, daugybė darbų fotografijų, taip pat ir kiekvienas renginys, kuriame jis dalyvavo, apdovanojimai. Dabar šis sąrašas būtų dar ilgesnis – gal kada nors dienos šviesą išvys ne tik katalogas, bet ir solidus albumas…

2009 metais ir savo kieme pasistatė koplytstulpį.Kryžius Kalvarijos krašto tremtiniams Kalvarijos bažnyčios šventoriuje.

 

 

 

 

 

 

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „CIE LT Forge“ krepšininkių startas U14 merginų čempionate

    2021-04-20
    Po ilgos pertraukos Lietuvos moksleivių krepšinio lyga pradėjo vykdyti krepšinio varžybas. Sėkmingai U14 merginų krepšinio čempionate startavo ir Marijampolės SC „CIE LT Forge“ merginų komanda, solidžia 20 taškų persvara 72:52 nugalėjusi Alytaus RSC. Antros sužaistos rungtynės nebuvo tokios sėkmingos – 28:58 pralaimėta Ukmergės SC-„Vilkmergėlės“ krepšininkėms. Pelnytų taškų ir atkovotų kamuolių lydere komandoje yra Rosita Rusovičiūtė. Pagal rezultatyvių perdavimų statistiką pirmauja Emilija Dapkūnaitė. U14 čempionato A diviziono aštuonių komandų grupėje Elos Bajorūnienės treniruojama Marijampolės SC komanda užima III vietą. „Suvalkiečio“ informacija
  • Žmonės išeina, o jų kūryba išlieka…

    2021-04-14Žmonės išeina, o jų kūryba išlieka...
    (Apie Domicelę Draugelytę-Stankevičienę) Iškeliaudami Amžinybėn, į TEN, nepaimsime nei namų, nei brangenybių, nei kitų daiktų… Seni albumai, knygos gali būti sudeginti. Pranyksta viskas laiko dulkėse. Tik ne visi turtai pradingsta: „Sode pienių galvutės – pabertas auksas…“ Tai kiekvieną gegužę kartojasi, šios gamtos dovanos – amžinos… Kaip ir žmogaus dvasinė kūryba. Ir štai lyg stebuklas prieš Kalėdas mano namus pasiekė džiugi ir brangi dovana – man ir mūsų krašto žmonėms. Iš Vilniaus Domicelės Stankevičienės dukterėčia Laima Kutkienė atsiuntė keturis storus jos poezijos sąsiuvinius – kūrybą nuo 1971 iki 1995 metų. Ji nesudegino, neišmetė, o atėjus laikui nusprendė atiduoti brangų tetos turtą saugoti Kazlų ...
  • Audrius Plioplys kviečia pasidomėti

    2021-04-14
    Naujausia iš mūsų krašto kilusio menininko ir mokslininko Audriaus Plioplio sieninė instaliacija „Laumės juosta“ tik ką pradėta eksponuoti Lietuvos dailės muziejuje Lemonte, Ilinojaus valstijoje (JAV). Autorius taip pristato kūrinį: „Joje – juodos ir baltos minties fragmentai, beveik visi su žodžių dalimis. Į fragmentus įeina mano paties MRI smegenų tyrimai, elektroencefalogramos ir ankstesnių mano meno kūrinių transformacijos. Dešimt vertikalių neuronų traktų, juostų, kaip baltosios materijos traktai, jungiantys mūsų smegenų pusrutulius, sujungia viršutinius mūsų mąstymo procesų lygius, sąmonę su apatiniais, pagrindiniais, egzistencijos lygiais. Ši instaliacija buvo atidaryta kartu su poezijos festivaliu „PoPa 2021“. Tai – „Poezijos pavasario“ santrumpa. Festivalis nepaprastai sėkmingas, poezijos knyga ...
  • 2022-ieji – ir Sūduvos metai

    2021-04-14
    Sūduvos vardą pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėjo K. Ptolemėjus apie 150-uosius metus parašytame veikale „Geografija“. Aprašydamas baltų gentis prie Baltijos jūros, jas įvardijo kaip sūduvius, galindus ir kitus. 1422 metų rugsėjo 27 dieną pasirašius Melno taikos sutartį, Sūduvos kraštas visam laikui buvo prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tad ateinančiais metais bus švenčiamas Sūduvos susigrąžinimo 600 metų jubiliejus. Siekiant pagerbti ir įprasminti Sūduvos krašto reikšmę Lietuvos valstybės formavimosi istorijoje, Seimo TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotojas Andrius Vyšniauskas ir frakcijos narė Irena Haase pasiūlė paskelbti 2022-uosius Sūduvos metais. Parlamentarai buvo kviečiami įvertinti Sūduvos reikšmę Lietuvos XIII–XIV a. valstybės formavimosi istorijoje. Pabrėžiama Sūduvos įtaka lietuvių kalbos, ...
  • Esperanto kalbos kūrėją prisimenant

    2021-04-14Esperanto kalbos kūrėją prisimenant
    Nuo balandžio 13 dienos Marijampolės kultūros centre veikia paroda „Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva“. Lenkijos institutas Vilniuje Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė parodą, atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva – Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis. Lietuvos esperantininkų sąjungai (LES) padedant ji jau buvo eksponuojama daugelyje Lietuvos vietovių. 2017-uosius UNESCO buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. 2019 metais sukako 160 metų nuo jo gimimo. Taip pat minėjome Lietuvos esperantininkų sąjungos 100-metį. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame ...
  • Elektroninę erdvę jau stebi policijos virtualus patrulis

    2021-04-14Elektroninę erdvę  jau stebi policijos virtualus patrulis
    Policijos departamentas paskelbė, kad nuo balandžio 6-osios patruliuoti elektroninėje erdvėje pradėjo virtualus patrulis. Tokios pareigybės atsiradimas susijęs su pastaruoju metu internetinėje erdvėje plintančiu smurto kurstymu, neapykantos persmelktais komentarais, patyčiomis, kitaip galvojančių persekiojimu. Nerimą kelia ir visuomenės psichinė sveikata. Stebint elektroninę erdvę matyti įvairūs pasisakymai, komentarai, tam tikros iniciatyvos, kurios dažnai prasilenkia su įstatymo raide. Interneto turinys nerimą kelia ne pirmus metus Vakaruose jau gerokai anksčiau pradėta svarstyti, kad reikėtų akyliau kontroliuoti turinį internete. Jungtinės Amerikos Valstijos savo kailiu po Prezidento rinkimų įsitikino, ką gali internete nuolat skleidžiama dezinformacija, neapykantos, maišto kurstymas. Nepatenkinto rinkimų rezultatais Donaldo Trumpo paraginti rėmėjai šturmavo ir užėmė demokratijos ...
  • Neapykanta persmelkti komentarai neduoda naudos nei juos rašančiam, nei skaitančiam

    2021-04-14Neapykanta persmelkti komentarai neduoda naudos nei juos rašančiam, nei skaitančiam
    „Suvalkietis“ apie piktėjančios visuomenės požymius, negatyvumą ir pyktį internete, apie šių tendencijų priežastis kalbasi su psichologe Vilma VĖLYVIENE. – Pastebima, kad pastaruoju metu elektroninėje erdvėje labai padaugėjo piktų, įžeidžiančių, netgi grasinančių komentarų, žinučių. Kas, Jūsų nuomone, atsitiko visuomenei, kodėl žmonės tokie pikti, dažnai su neapykanta reaguoja į paprasčiausią informaciją? – Gyvename tokioje visuomenės sandaroje, kuri yra demokratinė savo sąranga, visi mes turime teisę į savo pažiūras, nuomonę, tai aktyviai reiškiama ir socialiniuose tinkluose. O nuomonės – dažnai skirtingos, kartais priešingos. Diskusija mums padeda pamatyti reiškinius iš įvairių pusių, tačiau su plačiomis galimybėmis reikšti nuomonę nepaspartėjo mūsų vidinis vystymasis. Tolerancija, kitaip manančio priėmimas, ...
  • Pagarba žmogui, įstatymai turi veikti visur vienodai

    2021-04-14Pagarba žmogui, įstatymai turi veikti  visur vienodai
    Policijos departamentas, pristatydamas pirminę virtualaus patrulio viziją, kalbėjo, kad toks patrulis, stebėdamas elektroninę erdvę, didelį dėmesį skirs neapykantą skatinančių, įžeidinėjančių ir kitų panašių komentarų autorių žinutėms. Jie bus įspėjami. Būtent tokio virtualaus patrulio vaid-mens norėtų ir mūsų kalbinti skaitytojai, kurių klausėme, ar jie pritaria, kad viešąją erdvę stebėtų virtualus policijos patrulis ir perspėtų komentarų autorius už netinkamą turinį. Ar reikalingas virtualus policijos patrulis? Vienareikšmiškai – taip. Aišku, tai neturėtų būti žodžio laisvės, nuomonių laisvės ar demokratijos vertybių varžymas. Diskusijoje, kultūringo ginčo metu išsiaiškinama tiesa, išsakoma asmeninė pozicija ir dažnai priimamas bendras susitarimas, tinkamiausias sprendimas. Socialiniai tinklai, internetinė viešoji erdvė neretai virsta sunkiai ...
  • „Metų renovacijos projektas“: paskelbti 2021 nugalėtojai

    2021-04-14„Metų renovacijos projektas“: paskelbti 2021 nugalėtojai
    Paaiškėjo, kurie trys iš keturiolikos renovuotų daugiabučių, dalyvavusių Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) inicijuotuose rinkimuose „Metų renovacijos projektas 2021“, pripažinti geriausiais. Daugiausia simpatijų sulaukė Taikos pr. 3, Klaipėdoje, Draugystės g. 25A, Marijampolėje ir Stoties g. 14, Šiauliuose esantys daugiabučiai. „Džiaugiamės galėdami pasidalinti geriausių renovacijos projektų istorijomis. Nepaisant to, kad didžiąją praeitų metų dalį praleidome karantino sąlygomis, renovacija nesustojo ir šiemet rinkimuose netrūko gerųjų pavyzdžių. Viešo balsavimo metu buvo išrinkti trys laimėtojai, tačiau iš tikrųjų visi atsinaujinę savo daugiabučius jau yra laimėtojai ir jų apdovanojimas – geresnės gyvenimo sąlygos, kurias ypač vertiname dabar, daug laiko praleisdami namuose“, – teigia BETA direktorius Valius ...
  • Inkilas – lobio slėptuvė? Kodėl gi ne!

    2021-04-12Inkilas – lobio slėptuvė? Kodėl gi ne!
    Pavasaris – inkilų kėlimo metas, kai laukiame sugrįžtančių paukščių. Tačiau marijampoliečio Andriaus Kukio į medžius įkelti inkilai vilioja ne tik sparnuočius, bet ir lobių ieškotojus. Marija BURBIENĖ Keliaudamas aptinka gražias vietas Draugai ir bendražygiai Andrių pažįsta kaip aistringą keliautoją, orientacininką ir protmūšių dalyvį. – Protmūšiai tapo netikėta aistra, kai į juos įsitraukiau gal prieš šešerius metus. Tada su Marijampolės dviratininkais buvome žygyje, tik ką apsistoję poilsiui stovykloje. Paskambinęs draugas pasakė, kad užsiregistravo protmūšiui, o į komandą įtraukė ir mane. Dar pridūrė, kad mano dalyvavimas būtinas. Galvosūkiai man visada patiko, visgi pasiūlymas buvo netikėtas. Vėliau protmūšiai net labai įtraukė, – pasakoja Andrius. Intelektiniai žaidimai, pasak jo, ...
  • Kiek daug gerumo aplink, įvertinti leido globos namus nusiaubęs koronavirusas

    2021-04-12Kiek daug gerumo aplink, įvertinti leido globos namus nusiaubęs koronavirusas
    Globos namų darbuotojai su nerimu stebi informaciją apie didėjantį sergamumą COVID-19 liga, prognozuojamą trečią pandemijos bangą, mintyse melsdamiesi: „Dieve, neduok“. Žmonės nepamiršo, kaip buvo sunku ir baisu grumtis su įstaigą užpuolusiu koronavirusu, kai sirgo ir gyventojai, ir darbuotojai, kai nežinojai, ką rasi kitą dieną, kiek mirusių, ar bus kam dirbti, slaugyti sergančiuosius. Tad šiandien, jau po patirtų išgyvenimų, šių namų darbuotojams paglosto širdį, kai įvertinamas jų sunkus darbas, padėkojama už gerumą ir pasiaukojimą. Juolab kad išties padaryta buvo daugiau, negu žmogaus jėgos leidžia. Loreta TUMELIENĖ Kvepėjo namais Į „Suvalkiečio“ redakciją paskambinusi Kaune gyvenanti Živilė Samulionienė sakė norinti padėkoti Suvalkijos socialinės globos namų kolektyvui ...
  • Septynetas skirtingų, paliestų to paties…

    2021-04-10Septynetas skirtingų, paliestų to paties...
    …Romantikai tai gal pavadintų mūzos kepštelėjimu, įkvėpimu, realistai – darbštumu ar gebėjimu „iš nieko padaryti kažką (arba – viską)“, skeptikai veikiausiai imtų samprotauti, kad nieko čia ypatinga, nuobodos – nagrinėti, kas, kur ir kada kokių menų mokėsi, kas kokį diplomą ar kitą panašų dokumentą turi – o jei ne, tai gal ir vadintis kūrėjais negali?.. Sunkiausia su visažiniais, kurie apie kiekvieną mūsų gali papasakoti: kas, kada ir su kuo – sutarė ar pykosi, gavo kažką iš valdžios arba ne, kaip reikėjo daryti ar nedaryti, kur tas ar anas jaunystės keliais klydinėjo ir baltą ar raudoną vyną gėrė… Tačiau mes, nesiklausydami ir ...
  • Meškučių piliakalnis: kaip išsaugoti unikalumą ir palaikyti tvarką?

    2021-04-10Meškučių piliakalnis: kaip išsaugoti unikalumą ir palaikyti tvarką?
    „Suvalkiečio“ skaitytojas Valdas Kulvinskas pasiūlė atkreipti dėmesį į tai, kaip iš arti atrodo Meškučių piliakalnis. Pasak skaitytojo, piliakalnio teritorijoje stinga tvarkos. Protėvių palikimas vertas didesnės pagarbos ir priežiūros „Tolimesniame nuo miesto Karklų gatvės gale nesaugomas ir netgi niokojamas mūsų protėvių palikimas“, – rašo V. Kulvinskas. Meškučių piliakalnio apylinkėse skaitytojas pasivaikščiojo prieš pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Situacija jį nuvylė. Turbūt tiesiog „atsimušančių“ į šią problemą yra ir daugiau – šis nelengvas karantino laikas, kaip pastebi V. Kulvinskas, paskatina miesto gyventojus ieškoti ramybės ir stiprybės gamtoje. Tarsi iš naujo tenka atrasti seniai lankytas vietas. Tačiau tie atradimai kartais būna ne visai džiuginantys. Pavyzdžiui, prie ...
  • Rašydama romanus išreiškia save

    2021-04-07Rašydama romanus išreiškia save
    Apie anglų kalbos pedagogę, Marijampolės kolegijos lektorę, prodekanę Odetą Gluoksnytę rašėme maždaug prieš 10 metų, kai pristatėme jos pirmą romaną „Dark Sky“ („Apniukęs dangus“), išleistą 2012 metais. Šiandien ji pristato jau antrą savo knygą „Trečias kartas“, vėl pasirašiusi kaip Odeta Vilou (Willow). Skaitytojams oficialaus knygos pristatymo dėl karantino ribojimų tenka dar palaukti, o mes nuotoliniu būdu jau pakalbinome autorę apie jos naują kūrinį. Antras romanas „Trečias kartas“ – pirmojo tęsinys Pirmą romaną „Dark Sky“ O. Gluoksnytė sakė rašiusi maždaug metus, paskui dar tiek pat vertusi į anglų kalbą, o šis antrasis buvo kuriamas praktiškai dešimtį metų – pradėtas praėjus metams po pirmos ...
  • Kaip Vilkaviškis galėjo tapti Lietuvos sostine…

    2021-04-07
    1941 m. sausio 10 d. Maskvoje V. Molotovas ir Vokietijos pasiuntinys Maskvoje F. Šulenburgas pasirašė dar vieną slaptą protokolą, pagal kurį sutariama: 1. „Reicho Vyriausybė atsižada teisių į Lietuvos teritorijos gabalą, paminėtą slaptame pridėtiniame 1939. IX. 28 d. protokole ir atžymėtą prie jo pridėtame žemėlapyje; 2. Sovietų Sąjungos Vyriausybė yra pasiruošusi atlyginti Vokietijos Vyriausybei už šią teritoriją, sumokėdama 750000 aukso dolerių arba 31500000 markių.“ Vokiečiai pardavė teritoriją, kuri jiems nepriklausė, už aukščiausią kainą. Dr. Jonas Balys (JAV) straipsnyje „Sovietų ir nacių byla dėl Užnemunės ruožo“ iškelia įdomią versiją. Ar galėjo (ir kaip) A. Smetona pasipriešinti sovietinei Lietuvos okupacijai? Pagal 1939 m. ...