Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su atgimimu, Lietuvos nepriklausomybe atėjo ir tikrasis kryždirbystės atgimimas. Visi buvome liudininkai, kai kryžiai buvo atstatomi, statomi nauji prie sodybų, kaimų (taip pat ir sunaikintų) ribų, o ten, kur vyko mūšiai už laisvę, partizanų žūties vietose atsirado ir nedideli atminimo parkai, kryžių kalvelės…
Kalbant apie bet kokią liaudies meno šaką akcentuojama tradicija, jos tęstinumas, vieno ar kito regiono išskirtinumas, atpažįstamas iš meistrų darbų. Džiaugdamiesi atgimusia kryždirbyste specialistai vis dėlto akcentavo, kad naujieji kryžiai šį savitumą iš dalies prarado. Per Lietuvą plačiai pasklido puošnūs, su keliaaukštėmis koplytėlėmis aukštaitiški kryžiai – ir ne tik jie.
Žmonės norėjo to, kas jiems atrodo gražiau, o ir meistrai dirbo ne vienoje kurioje parapijoje kaip anksčiau, bet keliavo po visą šalį – kur kviečiami… Kalbėdami apie Suvalkiją specialistai ir tyrinėtojai pažymi, kad medžiagos, ypač vaizdinės, apie šio krašto kryžius ir jų autorius mažai. Gal dėl ypatingai susiklosčiusių istorinių aplinkybių? Daug kryžių buvę kuklūs, menkai papuošti, tačiau randama faktų, kad buvę ir puošnių, su subtiliai pagamintomis detalėmis, dailiais ornamentais (manoma, kad staliai patirties įgijo tuomet Marijampolėje veikusiose marijonų vienuolyno dirbtuvėse).
Aptariant laikotarpį po 1990 metų, kai kur pažymima, kad Suvalkijoje pastatyta daug kryžių, koplytstulpių ir stogastulpių, tačiau „kai kurie paminklai eklektiški, jų puošybos detalės, motyvai dažnai surinkti iš atskirų leidinių ar iliustracijų.“ Tai būtų atskira plati tema: ne kartą apie tai kalbėta ir įvairiose konferencijose, vertinant leidinius.
…O kalbant apie senuosius meistrus verta prisiminti vieną kitą istoriją. Štai Tamošius Dulska (gim. apie 1829 m.), kilęs iš Kūlokų kaimo (Liudvinavo sen.), buvo tas žmogus, kuris „galėjo padaryti bet ką“. Jo kryžių ir kryželių žmonės dar tebeturi, darbų yra Simno bažnyčioje. Buvęs jis ir muzikantas, o labiausiai jį išgarsino kraštietis rašytojas Kazys Boruta, pasirinkęs romano „Mediniai stebuklai“ pagrindiniu herojumi ir pavadinęs Vincu Dovine.
Andrius Bairiūnas, Simonas Staniulis, Petras Tamašauskas… Tai bene ir visi labiau žinomi senieji meistrai iš Suvalkijos. Panašiai kaip ir dabar retas jų tegalėjo išgyventi iš dievdirbystės, tad dauguma buvo geri staliai, dailidės, kai kas ūkininkavo.
…Kiekvienas, įvažiuojantis į Marijampolę nuo Prienų, dešinėje pusėje daug metų mato koplytėlę. Ji 1925 metais pastatyta Trakiškių kaimo pavasarininkų kuopelės iniciatyva, viduje – Šv. Aloyzo (žmonės nuo seno sakė Aloyzijaus) skulptūra. Bebuvo likę tik pamatai, 1990 metais atstatyta tokia, kaip buvusi, šio kaimo gyventojų Deltuvų iniciatyva. Autentišką Šv. Aloyzo skulptūrą išsaugojo Ramoškienė.
