Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.
– Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti…
– Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie kitų darbų beveik nelikdavo laisvų minučių.
– Palikote kalbos švarinimo darbus kitiems?
– Bet tai nebuvo tik kalbos švarinimas. Radijuje ir televizijoje stengėmės daugiau mokyti, ne švarinti, o šviesti kalbos klausimais, nes mąstydavome, kad žmonės patys iš tų laidų turėtų susivokti, kokia kalba gera, graži, kokia nešvari, netaisyklinga. Juk ne švarumas sudaro geros kalbos esmę – tai gebėjimas laisvai reikšti mintis, mokėjimas naudotis kalbos ištekliais, tinkamai sieti sakinius, gražiai intonuoti, taisyklingai kirčiuoti ir t. t. Gražaus kalbėjimo menas tai kaip gerai atliekama muzika ar puikiai nutapytas paveikslas. Apie tokį kultūringą kalbėjimą galima tikėtis daugiau išgirsti ateinančiais Naujais metais, paskelbtais Kalbos kultūros metais.
Ir dabar per radiją ir televiziją yra kalbos laidelių. Jos irgi duoda naudos klausytojams ir žiūrovams, bet galėtų būti įvairesnės, įtaigesnės. Manau, reikėtų daugiau atsižvelgti į pakitusį kalbos vartojimo būvį – šiais laikais jis daug kuo skiriasi nuo anų priespaudos metų, kai reikėjo tiesiog gintis, kovoti už teisę laisvai vartoti savo kalbą, ne kartą girdėti vietinius rusus reikalaujant kalbėti „čeloviečeskim jazykom“, t. y. žmonių, kitaip sakant, jų, rusų, kalba.
– Be radijo ir televizijos, dėstėte Vilniaus universitete, buvo ir knygų bei straipsnių, nors sakėte, kad mažai likdavo laisvesnių minučių kitiems darbams.
– Tai buvo jaunystės metai, pilni entuziazmo ir į galvą plūstančių idėjų. Padėjo ir kolegų energija, ypač tada, kai bendromis jėgomis sumanėme gelbėtis nuo gimtosios kalbos nuopuolio, vartosenos išklibimo, pradėjusio šiepti dantis dviejų kalbų kryžminimo. Atėjus vadinamajam chruščioviniam atlydžiui, ryžomės atkurti prieš karą dirbusią Lietuvių kalbos draugiją, bet Maskva neleido (rusai gi savo tokios neturėjo). Tada sugalvojome steigti kalbos brangintojų sambūrį ir mėginti prisišlieti prie kurios nors visuomeninės organizacijos. Šitaip tapome Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos padaliniu, kuriame viena iš komisijų (pačioje pradžioje – vilniečių sekcija) buvo Respublikinė kalbos komisija. Vilniečių sekcijos pavyzdžiu kūrėsi tokie sambūriai visoje Lietuvoje ir greitai jie pradėjo tikrą lietuvių kalbos sąjūdį. Svarbu pabrėžti, kad tame darbe aktyvūs buvo ne tik kalbininkai ir redaktoriai bei lietuvių kalbos mokytojai, bet reiškėsi ir daug kitų profesijų žmonių: žurnalistų, aktorių, medikų, net geologų, matematikų, inžinierių… Kai kur dirbta ypač energingai, pavyzdžiui, Marijampolėje (tada vadinosi Kapsukas), Kaune, Šakiuose, Šiauliuose, Joniškyje, Vilkaviškyje ir daug kur kitur. Ne visos sekcijos darbavosi taip išradingai, bet vis tiek jos paliko pėdsakus žmonių sąmonėje: daugelį paskatino labiau rūpintis savo pačių ir artimiausios aplinkos kalba, įsitraukti į kalbos paveldo rinkimo talką (nuosekliai buvo užrašinėti Lietuvos vietovardžiai, kiti kalbos turtai). Tų darbų buvo įvairiausių. Pavyzdžiui, daug kur laikraščiuose ir žurnaluose atsirado kalbos skyrelių (kampelių, skiltelių), kur populiariai aiškinti kalbos dalykai, taisytos kalbos klaidos, mokyta gero stiliaus. Rūpintasi savo miestų ir miestelių viešaisiais užrašais ir skelbimais (prekių etiketėmis, reklamos dalykais), stengtasi padėti tinkamai rašyti dalykinius raštus ir t. t. Gražios būdavo rajonuose rengiamos Gimtosios kalbos dienos, kur, be pranešimų apie gimtosios kalbos grožį ir turtingumą, jos kultūrą ir puoselėjimą, skambėdavo geriausių Lietuvos folkloro ansamblių muzika. Tarp visų darbų buvo ir periodinis leidinys (žurnalas) „Mūsų kalba“, ir daugumai žmonių gerai žinomi „Kalbos praktikos patarimai“, ir kita.
– Apie „Kalbos praktikos patarimus“ neseniai pasakojote žiniasklaidoje, mat knygai sukanka 40 metų. Iš mūsų pokalbių supratau, kad tą darbą Jūs pats labai vertinate ir esate pasiryžęs rengti naujus jo leidimus.
– Ta knyga buvo žymus proveržis visoje sekcijų veikloje, pačios bendrinės kalbos vartosenoje. Pavyzdžių iš prieškario laikų turėjome nedaug, be to, buvo pasikeitusios kalbos vartojimo aplinkybės, tad teko daug naujai dirbti: ne tik svarstyti teorinius kalbos norminimo klausimus, bet ir atlikti daug kūrybinio ir techninio darbo. Patarimų tada išėjo du leidimai: 1976 ir 1985 m. Jau šiame tūkstantmetyje pradėjome rengti trečiąjį, jis leistas kiek kitokiu pavadinimu („Kalbos patarimai“), jų išėjo 5 knygelės. Parašius dar 2–3 knygeles tikėtasi parengti atskiras knygas „Leksikos patarimai“ ir „Gramatikos patarimai“, bet darbas prieš 12 metų buvo nutrauktas ir iki šiol stovėjo niekieno nedirbamas. Tik dabar vėl susizgribta grįžti, bet tai, kas liko nepadaryta, užims nemaža laiko. Norėtume, kad šitie Patarimai būtų gerai suderinti su rengiamo „Bendrinės kalbos žodyno“ normomis ir mokyklinių kalbos reikalavimų bei vertinimo nuostatomis.
– Rengiantis šiam pokalbiui užsiminėte, kad apie „Kalbos praktikos patarimų“ pirmuosius du leidimus plačiau pasakojate naujausioje savo knygoje, kuri turėtų išeiti netrukus. Kokio žanro tai knyga, ar tai atsiminimai?
– Anaiptol, tai monografija iš lietuvių kalbotyros istorijos apie kalbos sekcijų sąjūdį 1968–1988 m. Joje pasakojama apie Vilniaus miesto lietuvių kalbos sekcijos, kitų miestų ir rajonų sekcijų darbus, minėtus leidinius, kalbos ekspedicijas, šventes, apie kalbos sekcijų atliktą norminamąjį darbą, stilistikos plėtrą, ideologiją, santykius su tuometinės valdžios institucijomis.
Jūsų laikraščio skaitytojams galbūt bus įdomu prisiminti, kad tais laikais labai veikli buvo marijampoliečių kalbos sekcija. Ji susikūrė vienu metu su Vilniaus kalbos sekcija, o jos kūrėjas buvo legendinis mokytojas Jonas Kvederaitis. Jo pėdsakai Marijampolėje ne tik švietimo, bet ir kalbos sekcijos baruose, manau, niekada nebus užmiršti. Kai 1972 m. Mokytojas išvažiavo dirbti į Kauną, sekcijos veikla kiek apsilpo, bet netrukus į darbą įsitraukė buvę Pedagoginės mokyklos lituanistai Kazimieras Akelis ir Alfonsas Tiešis. Su jais daug susirašinėjau, bendravau su Akelių šeima, tebeturiu Alfonso Tiešio laiškų, rankraštinį jo sudarytą taisyklingų prekių pavadinimų sąrašą. Prisimenu dvi gražias kalbos šventes gimtojoje Kazlų Rūdoje, kur lankėmės su žinomu J. Kvederaičio mokiniu, žymiu lituanistu akademiku Algirdu Sabaliausku (1929–2016), kitą kartą šventėme vaikų darželyje su Jauniaus Vyliaus folkloro ansambliu.
– Kada knyga turėtų išeiti iš spaudos? Tai turbūt ne vienintelis Jūsų darbas iš lietuvių kalbotyros istorijos?
– Manau, po Naujųjų metų netrukus ir turėtų pasirodyti. Šia proga galėčiau pakviesti į knygos pristatymą Vilniaus knygų mugėje vasario 27 d.
O lietuvių kalbotyros istorijos klausimai domina nuo pat studijų pradžios. Atsimenu, pirmą rimtesnį mokslo darbą parašiau 1962 m. Tai buvo straipsnis apie Jono Jablonskio rankraštinį palikimą. Bet daugiau koncentruotis prie tos kalbotyros krypties teko gerokai vėliau. Pirmiausia tai susiję su žymaus kalbininko, didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ redaktoriaus, profesoriaus Juozo Balčikonio darbų palikimu. 1978 ir 1982 m. iš spaudos išėjo mano parengti rinktiniai Balčikonio raštai (2 tomai), 2013 m. išleidau monografiją „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. Neseniai paskelbti straipsniai apie Balčikonio bendradarbiavimą su žymiu lenkų lituanistu Janu Otrembskiu ir Balčikonio bei Būgos redaguotų žodynų santykius. Tik ką išėjo graži Panevėžio kolegijos parengta knyga apie savo mokymo įstaigos – buvusios Mokytojų seminarijos istoriją. Joje irgi yra mano straipsnis – kaip Balčikonis dirbo tos seminarijos direktoriumi. Ypač pastarieji darbai man pačiam yra labai brangūs.
Kitas pamėgtas kalbininkas (taip pat pedagogas, publicistas) – Andrius Ašmantas (1906–1941). Esu išleidęs keturias jo palikimui skirtas knygas ir monografiją „Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba“ (2010). Įvairiuose mokslo rinkiniuose esu paskelbęs straipsnių apie daugelio kitų kalbininkų darbus.
– Tarp visų darbų įsiterpia du „Kazlų Rūdos šnektos žodyno“ tomai (2008 ir 2009 m.).
– Tai grįžimas prie savo šaknų. Ypač vyresnio amžiaus žmones traukia prisiminti jaunystėje matytus žmones, girdėti jų žodžius, o kai daugiau įsikalbi, atsiveria tokie kalbos lobiai, kad kalbininkui telieka imtis plunksnos. Žinau, kad gimtojo miesto ir jo apylinkių žmonėms tas žodynas patinka, kitur esu girdėjęs net pavydo žodžių, kodėl jie neturintys savo tarmės žodyno…
Dabar, mano amžiuje, sąlytis su tėviške yra įgijęs naują, kone sakralinę prasmę. Net mintis apie vaikystės vietas atgaivina, suteikia jėgų ir dirbti, ir svajoti. O kad ir trumpas apsilankymas Kazluos išaugina tokius sparnus, kad net negalėjai įsivaizduoti.
– Ačiū už pokalbį.
