Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Suvalkų koridorius

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

2009 m. pavasarį Kazlų Rūdoje pristatytas vienas „Kazlų Rūdos šnektos žodyno“ tomas.

2009 m. pavasarį Kazlų Rūdoje pristatytas vienas „Kazlų Rūdos šnektos žodyno“ tomas.

Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.

 

– Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti…
– Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie kitų darbų beveik nelikdavo laisvų minučių.
– Palikote kalbos švarinimo darbus kitiems?
– Bet tai nebuvo tik kalbos švarinimas. Radijuje ir televizijoje stengėmės daugiau mokyti, ne švarinti, o šviesti kalbos klausimais, nes mąstydavome, kad žmonės patys iš tų laidų turėtų susivokti, kokia kalba gera, graži, kokia nešvari, netaisyklinga. Juk ne švarumas sudaro geros kalbos esmę – tai gebėjimas laisvai reikšti mintis, mokėjimas naudotis kalbos ištekliais, tinkamai sieti sakinius, gražiai intonuoti, taisyklingai kirčiuoti ir t. t. Gražaus kalbėjimo menas tai kaip gerai atliekama muzika ar puikiai nutapytas paveikslas. Apie tokį kultūringą kalbėjimą galima tikėtis daugiau išgirsti ateinančiais Naujais metais, paskelbtais Kalbos kultūros metais.
Ir dabar per radiją ir televiziją yra kalbos laidelių. Jos irgi duoda naudos klausytojams ir žiūrovams, bet galėtų būti įvairesnės, įtaigesnės. Manau, reikėtų daugiau atsižvelgti į pakitusį kalbos vartojimo būvį – šiais laikais jis daug kuo skiriasi nuo anų priespaudos metų, kai reikėjo tiesiog gintis, kovoti už teisę laisvai vartoti savo kalbą, ne kartą girdėti vietinius rusus reikalaujant kalbėti „čeloviečeskim jazykom“, t. y. žmonių, kitaip sakant, jų, rusų, kalba.
– Be radijo ir televizijos, dėstėte Vilniaus universitete, buvo ir knygų bei straipsnių, nors sakėte, kad mažai likdavo laisvesnių minučių kitiems darbams.
– Tai buvo jaunystės metai, pilni entuziazmo ir į galvą plūstančių idėjų. Padėjo ir kolegų energija, ypač tada, kai bendromis jėgomis sumanėme gelbėtis nuo gimtosios kalbos nuopuolio, vartosenos išklibimo, pradėjusio šiepti dantis dviejų kalbų kryžminimo. Atėjus vadinamajam chruščioviniam atlydžiui, ryžomės atkurti prieš karą dirbusią Lietuvių kalbos draugiją, bet Maskva neleido (rusai gi savo tokios neturėjo). Tada sugalvojome steigti kalbos brangintojų sambūrį ir mėginti prisišlieti prie kurios nors visuomeninės organizacijos. Šitaip tapome Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos padaliniu, kuriame viena iš komisijų (pačioje pradžioje – vilniečių sekcija) buvo Respublikinė kalbos komisija. Vilniečių sekcijos pavyzdžiu kūrėsi tokie sambūriai visoje Lietuvoje ir greitai jie pradėjo tikrą lietuvių kalbos sąjūdį. Svarbu pabrėžti, kad tame darbe aktyvūs buvo ne tik kalbininkai ir redaktoriai bei lietuvių kalbos mokytojai, bet reiškėsi ir daug kitų profesijų žmonių: žurnalistų, aktorių, medikų, net geologų, matematikų, inžinierių… Kai kur dirbta ypač energingai, pavyzdžiui, Marijampolėje (tada vadinosi Kapsukas), Kaune, Šakiuose, Šiauliuose, Joniškyje, Vilkaviškyje ir daug kur kitur. Ne visos sekcijos darbavosi taip išradingai, bet vis tiek jos paliko pėdsakus žmonių sąmonėje: daugelį paskatino labiau rūpintis savo pačių ir artimiausios aplinkos kalba, įsitraukti į kalbos paveldo rinkimo talką (nuosekliai buvo užrašinėti Lietuvos vietovardžiai, kiti kalbos turtai). Tų darbų buvo įvairiausių. Pavyzdžiui, daug kur laikraščiuose ir žurnaluose atsirado kalbos skyrelių (kampelių, skiltelių), kur populiariai aiškinti kalbos dalykai, taisytos kalbos klaidos, mokyta gero stiliaus. Rūpintasi savo miestų ir miestelių viešaisiais užrašais ir skelbimais (prekių etiketėmis, reklamos dalykais), stengtasi padėti tinkamai rašyti dalykinius raštus ir t. t. Gražios būdavo rajonuose rengiamos Gimtosios kalbos dienos, kur, be pranešimų apie gimtosios kalbos grožį ir turtingumą, jos kultūrą ir puoselėjimą, skambėdavo geriausių Lietuvos folkloro ansamblių muzika. Tarp visų darbų buvo ir periodinis leidinys (žurnalas) „Mūsų kalba“, ir daugumai žmonių gerai žinomi „Kalbos praktikos patarimai“, ir kita.
– Apie „Kalbos praktikos patarimus“ neseniai pasakojote žiniasklaidoje, mat knygai sukanka 40 metų. Iš mūsų pokalbių supratau, kad tą darbą Jūs pats labai vertinate ir esate pasiryžęs rengti naujus jo leidimus.
– Ta knyga buvo žymus proveržis visoje sekcijų veikloje, pačios bendrinės kalbos vartosenoje. Pavyzdžių iš prieškario laikų turėjome nedaug, be to, buvo pasikeitusios kalbos vartojimo aplinkybės, tad teko daug naujai dirbti: ne tik svarstyti teorinius kalbos norminimo klausimus, bet ir atlikti daug kūrybinio ir techninio darbo. Patarimų tada išėjo du leidimai: 1976 ir 1985 m. Jau šiame tūkstantmetyje pradėjome rengti trečiąjį, jis leistas kiek kitokiu pavadinimu („Kalbos patarimai“), jų išėjo 5 knygelės. Parašius dar 2–3 knygeles tikėtasi parengti atskiras knygas „Leksikos patarimai“ ir „Gramatikos patarimai“, bet darbas prieš 12 metų buvo nutrauktas ir iki šiol stovėjo niekieno nedirbamas. Tik dabar vėl susizgribta grįžti, bet tai, kas liko nepadaryta, užims nemaža laiko. Norėtume, kad šitie Patarimai būtų gerai suderinti su rengiamo „Bendrinės kalbos žodyno“ normomis ir mokyklinių kalbos reikalavimų bei vertinimo nuostatomis.

A. Pupkis nemėgsta, kai prie pavardės rašomi kokie titulai, jis nori būti minimas tiesiog kaip kalbininkas.

A. Pupkis nemėgsta, kai prie pavardės rašomi kokie titulai, jis nori būti minimas tiesiog kaip kalbininkas.

– Rengiantis šiam pokalbiui užsiminėte, kad apie „Kalbos praktikos patarimų“ pirmuosius du leidimus plačiau pasakojate naujausioje savo knygoje, kuri turėtų išeiti netrukus. Kokio žanro tai knyga, ar tai atsiminimai?
– Anaiptol, tai monografija iš lietuvių kalbotyros istorijos apie kalbos sekcijų sąjūdį 1968–1988 m. Joje pasakojama apie Vilniaus miesto lietuvių kalbos sekcijos, kitų miestų ir rajonų sekcijų darbus, minėtus leidinius, kalbos ekspedicijas, šventes, apie kalbos sekcijų atliktą norminamąjį darbą, stilistikos plėtrą, ideologiją, santykius su tuometinės valdžios institucijomis.
Jūsų laikraščio skaitytojams galbūt bus įdomu prisiminti, kad tais laikais labai veikli buvo marijampoliečių kalbos sekcija. Ji susikūrė vienu metu su Vilniaus kalbos sekcija, o jos kūrėjas buvo legendinis mokytojas Jonas Kvederaitis. Jo pėdsakai Marijampolėje ne tik švietimo, bet ir kalbos sekcijos baruose, manau, niekada nebus užmiršti. Kai 1972 m. Mokytojas išvažiavo dirbti į Kauną, sekcijos veikla kiek apsilpo, bet netrukus į darbą įsitraukė buvę Pedagoginės mokyklos lituanistai Kazimieras Akelis ir Alfonsas Tiešis. Su jais daug susirašinėjau, bendravau su Akelių šeima, tebeturiu Alfonso Tiešio laiškų, rankraštinį jo sudarytą taisyklingų prekių pavadinimų sąrašą. Prisimenu dvi gražias kalbos šventes gimtojoje Kazlų Rūdoje, kur lankėmės su žinomu J. Kvederaičio mokiniu, žymiu lituanistu akademiku Algirdu Sabaliausku (1929–2016), kitą kartą šventėme vaikų darželyje su Jauniaus Vyliaus folkloro ansambliu.
– Kada knyga turėtų išeiti iš spaudos? Tai turbūt ne vienintelis Jūsų darbas iš lietuvių kalbotyros istorijos?
– Manau, po Naujųjų metų netrukus ir turėtų pasirodyti. Šia proga galėčiau pakviesti į knygos pristatymą Vilniaus knygų mugėje vasario 27 d.
O lietuvių kalbotyros istorijos klausimai domina nuo pat studijų pradžios. Atsimenu, pirmą rimtesnį mokslo darbą parašiau 1962 m. Tai buvo straipsnis apie Jono Jablonskio rankraštinį palikimą. Bet daugiau koncentruotis prie tos kalbotyros krypties teko gerokai vėliau. Pirmiausia tai susiję su žymaus kalbininko, didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ redaktoriaus, profesoriaus Juozo Balčikonio darbų palikimu. 1978 ir 1982 m. iš spaudos išėjo mano parengti rinktiniai Balčikonio raštai (2 tomai), 2013 m. išleidau monografiją „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. Neseniai paskelbti straipsniai apie Balčikonio bendradarbiavimą su žymiu lenkų lituanistu Janu Otrembskiu ir Balčikonio bei Būgos redaguotų žodynų santykius. Tik ką išėjo graži Panevėžio kolegijos parengta knyga apie savo mokymo įstaigos – buvusios Mokytojų seminarijos istoriją. Joje irgi yra mano straipsnis – kaip Balčikonis dirbo tos seminarijos direktoriumi. Ypač pastarieji darbai man pačiam yra labai brangūs.
Kitas pamėgtas kalbininkas (taip pat pedagogas, publicistas) – Andrius Ašmantas (1906–1941). Esu išleidęs keturias jo palikimui skirtas knygas ir monografiją „Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba“ (2010). Įvairiuose mokslo rinkiniuose esu paskelbęs straipsnių apie daugelio kitų kalbininkų darbus.
– Tarp visų darbų įsiterpia du „Kazlų Rūdos šnektos žodyno“ tomai (2008 ir 2009 m.).
– Tai grįžimas prie savo šaknų. Ypač vyresnio amžiaus žmones traukia prisiminti jaunystėje matytus žmones, girdėti jų žodžius, o kai daugiau įsikalbi, atsiveria tokie kalbos lobiai, kad kalbininkui telieka imtis plunksnos. Žinau, kad gimtojo miesto ir jo apylinkių žmonėms tas žodynas patinka, kitur esu girdėjęs net pavydo žodžių, kodėl jie neturintys savo tarmės žodyno…
Dabar, mano amžiuje, sąlytis su tėviške yra įgijęs naują, kone sakralinę prasmę. Net mintis apie vaikystės vietas atgaivina, suteikia jėgų ir dirbti, ir svajoti. O kad ir trumpas apsilankymas Kazluos išaugina tokius sparnus, kad net negalėjai įsivaizduoti.
– Ačiū už pokalbį.

Ne vienas miestas ar miestelis gali pavydėti Kazlų Rūdai tokio žodyno. 1976 m. pasirodė „Kalbos praktikos patarimai“. Tai antrojo leidimo viršelis. Mūsų skaitytojai pirmi gali pamatyti, kaip atrodys tuojau pasirodysianti knyga, nes nuotrauka skelbiama pirmą kartą. Viršelio dailininkas – Alfonsas Žvilius.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės

    2017-02-15Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės
    Jaunuolius suvienijo aistra motociklams 1990–1991 metai: Sąjūdis, Lietuvos nepriklausomybės atgavimas ir Marijampolės baikerių klubo „Siena“ istorijos pradžia. – Klubas gimė paskui, pradžioje mes buvome tiesiog draugų kompanija, – sako klubo įkūrėjas Heraldas Kalesevičius. – Lakstėme motocik­lais, grojome gitaromis, buvome metalistai įkūrę grupę „Garrote“. Bet Lietuva kėlėsi naujam gyvenimui, tad ir mes degėme noru kažką daryti kitaip. Klubo branduolys ir jam prijaučiantieji formavome veik­lą, ieškojome idėjų. Taip gimė Marijampolės rokerių klubas, sukūrėme savo herbą. Mus, dvidešimtmečius, vienijo bendra aistra motociklams, tranki „metalinė“ muzika, vienodos emblemos ant dermantininių striukių, o pagrindinis išskirtinumas – perdaryti pagal tuometes madas ir poreikius čekoslovakiški ir rusiški motociklai, kuriuos ...
  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.