Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

2009 m. pavasarį Kazlų Rūdoje pristatytas vienas „Kazlų Rūdos šnektos žodyno“ tomas.

2009 m. pavasarį Kazlų Rūdoje pristatytas vienas „Kazlų Rūdos šnektos žodyno“ tomas.

Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.

 

– Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti…
– Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie kitų darbų beveik nelikdavo laisvų minučių.
– Palikote kalbos švarinimo darbus kitiems?
– Bet tai nebuvo tik kalbos švarinimas. Radijuje ir televizijoje stengėmės daugiau mokyti, ne švarinti, o šviesti kalbos klausimais, nes mąstydavome, kad žmonės patys iš tų laidų turėtų susivokti, kokia kalba gera, graži, kokia nešvari, netaisyklinga. Juk ne švarumas sudaro geros kalbos esmę – tai gebėjimas laisvai reikšti mintis, mokėjimas naudotis kalbos ištekliais, tinkamai sieti sakinius, gražiai intonuoti, taisyklingai kirčiuoti ir t. t. Gražaus kalbėjimo menas tai kaip gerai atliekama muzika ar puikiai nutapytas paveikslas. Apie tokį kultūringą kalbėjimą galima tikėtis daugiau išgirsti ateinančiais Naujais metais, paskelbtais Kalbos kultūros metais.
Ir dabar per radiją ir televiziją yra kalbos laidelių. Jos irgi duoda naudos klausytojams ir žiūrovams, bet galėtų būti įvairesnės, įtaigesnės. Manau, reikėtų daugiau atsižvelgti į pakitusį kalbos vartojimo būvį – šiais laikais jis daug kuo skiriasi nuo anų priespaudos metų, kai reikėjo tiesiog gintis, kovoti už teisę laisvai vartoti savo kalbą, ne kartą girdėti vietinius rusus reikalaujant kalbėti „čeloviečeskim jazykom“, t. y. žmonių, kitaip sakant, jų, rusų, kalba.
– Be radijo ir televizijos, dėstėte Vilniaus universitete, buvo ir knygų bei straipsnių, nors sakėte, kad mažai likdavo laisvesnių minučių kitiems darbams.
– Tai buvo jaunystės metai, pilni entuziazmo ir į galvą plūstančių idėjų. Padėjo ir kolegų energija, ypač tada, kai bendromis jėgomis sumanėme gelbėtis nuo gimtosios kalbos nuopuolio, vartosenos išklibimo, pradėjusio šiepti dantis dviejų kalbų kryžminimo. Atėjus vadinamajam chruščioviniam atlydžiui, ryžomės atkurti prieš karą dirbusią Lietuvių kalbos draugiją, bet Maskva neleido (rusai gi savo tokios neturėjo). Tada sugalvojome steigti kalbos brangintojų sambūrį ir mėginti prisišlieti prie kurios nors visuomeninės organizacijos. Šitaip tapome Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos padaliniu, kuriame viena iš komisijų (pačioje pradžioje – vilniečių sekcija) buvo Respublikinė kalbos komisija. Vilniečių sekcijos pavyzdžiu kūrėsi tokie sambūriai visoje Lietuvoje ir greitai jie pradėjo tikrą lietuvių kalbos sąjūdį. Svarbu pabrėžti, kad tame darbe aktyvūs buvo ne tik kalbininkai ir redaktoriai bei lietuvių kalbos mokytojai, bet reiškėsi ir daug kitų profesijų žmonių: žurnalistų, aktorių, medikų, net geologų, matematikų, inžinierių… Kai kur dirbta ypač energingai, pavyzdžiui, Marijampolėje (tada vadinosi Kapsukas), Kaune, Šakiuose, Šiauliuose, Joniškyje, Vilkaviškyje ir daug kur kitur. Ne visos sekcijos darbavosi taip išradingai, bet vis tiek jos paliko pėdsakus žmonių sąmonėje: daugelį paskatino labiau rūpintis savo pačių ir artimiausios aplinkos kalba, įsitraukti į kalbos paveldo rinkimo talką (nuosekliai buvo užrašinėti Lietuvos vietovardžiai, kiti kalbos turtai). Tų darbų buvo įvairiausių. Pavyzdžiui, daug kur laikraščiuose ir žurnaluose atsirado kalbos skyrelių (kampelių, skiltelių), kur populiariai aiškinti kalbos dalykai, taisytos kalbos klaidos, mokyta gero stiliaus. Rūpintasi savo miestų ir miestelių viešaisiais užrašais ir skelbimais (prekių etiketėmis, reklamos dalykais), stengtasi padėti tinkamai rašyti dalykinius raštus ir t. t. Gražios būdavo rajonuose rengiamos Gimtosios kalbos dienos, kur, be pranešimų apie gimtosios kalbos grožį ir turtingumą, jos kultūrą ir puoselėjimą, skambėdavo geriausių Lietuvos folkloro ansamblių muzika. Tarp visų darbų buvo ir periodinis leidinys (žurnalas) „Mūsų kalba“, ir daugumai žmonių gerai žinomi „Kalbos praktikos patarimai“, ir kita.
– Apie „Kalbos praktikos patarimus“ neseniai pasakojote žiniasklaidoje, mat knygai sukanka 40 metų. Iš mūsų pokalbių supratau, kad tą darbą Jūs pats labai vertinate ir esate pasiryžęs rengti naujus jo leidimus.
– Ta knyga buvo žymus proveržis visoje sekcijų veikloje, pačios bendrinės kalbos vartosenoje. Pavyzdžių iš prieškario laikų turėjome nedaug, be to, buvo pasikeitusios kalbos vartojimo aplinkybės, tad teko daug naujai dirbti: ne tik svarstyti teorinius kalbos norminimo klausimus, bet ir atlikti daug kūrybinio ir techninio darbo. Patarimų tada išėjo du leidimai: 1976 ir 1985 m. Jau šiame tūkstantmetyje pradėjome rengti trečiąjį, jis leistas kiek kitokiu pavadinimu („Kalbos patarimai“), jų išėjo 5 knygelės. Parašius dar 2–3 knygeles tikėtasi parengti atskiras knygas „Leksikos patarimai“ ir „Gramatikos patarimai“, bet darbas prieš 12 metų buvo nutrauktas ir iki šiol stovėjo niekieno nedirbamas. Tik dabar vėl susizgribta grįžti, bet tai, kas liko nepadaryta, užims nemaža laiko. Norėtume, kad šitie Patarimai būtų gerai suderinti su rengiamo „Bendrinės kalbos žodyno“ normomis ir mokyklinių kalbos reikalavimų bei vertinimo nuostatomis.

A. Pupkis nemėgsta, kai prie pavardės rašomi kokie titulai, jis nori būti minimas tiesiog kaip kalbininkas.

A. Pupkis nemėgsta, kai prie pavardės rašomi kokie titulai, jis nori būti minimas tiesiog kaip kalbininkas.

– Rengiantis šiam pokalbiui užsiminėte, kad apie „Kalbos praktikos patarimų“ pirmuosius du leidimus plačiau pasakojate naujausioje savo knygoje, kuri turėtų išeiti netrukus. Kokio žanro tai knyga, ar tai atsiminimai?
– Anaiptol, tai monografija iš lietuvių kalbotyros istorijos apie kalbos sekcijų sąjūdį 1968–1988 m. Joje pasakojama apie Vilniaus miesto lietuvių kalbos sekcijos, kitų miestų ir rajonų sekcijų darbus, minėtus leidinius, kalbos ekspedicijas, šventes, apie kalbos sekcijų atliktą norminamąjį darbą, stilistikos plėtrą, ideologiją, santykius su tuometinės valdžios institucijomis.
Jūsų laikraščio skaitytojams galbūt bus įdomu prisiminti, kad tais laikais labai veikli buvo marijampoliečių kalbos sekcija. Ji susikūrė vienu metu su Vilniaus kalbos sekcija, o jos kūrėjas buvo legendinis mokytojas Jonas Kvederaitis. Jo pėdsakai Marijampolėje ne tik švietimo, bet ir kalbos sekcijos baruose, manau, niekada nebus užmiršti. Kai 1972 m. Mokytojas išvažiavo dirbti į Kauną, sekcijos veikla kiek apsilpo, bet netrukus į darbą įsitraukė buvę Pedagoginės mokyklos lituanistai Kazimieras Akelis ir Alfonsas Tiešis. Su jais daug susirašinėjau, bendravau su Akelių šeima, tebeturiu Alfonso Tiešio laiškų, rankraštinį jo sudarytą taisyklingų prekių pavadinimų sąrašą. Prisimenu dvi gražias kalbos šventes gimtojoje Kazlų Rūdoje, kur lankėmės su žinomu J. Kvederaičio mokiniu, žymiu lituanistu akademiku Algirdu Sabaliausku (1929–2016), kitą kartą šventėme vaikų darželyje su Jauniaus Vyliaus folkloro ansambliu.
– Kada knyga turėtų išeiti iš spaudos? Tai turbūt ne vienintelis Jūsų darbas iš lietuvių kalbotyros istorijos?
– Manau, po Naujųjų metų netrukus ir turėtų pasirodyti. Šia proga galėčiau pakviesti į knygos pristatymą Vilniaus knygų mugėje vasario 27 d.
O lietuvių kalbotyros istorijos klausimai domina nuo pat studijų pradžios. Atsimenu, pirmą rimtesnį mokslo darbą parašiau 1962 m. Tai buvo straipsnis apie Jono Jablonskio rankraštinį palikimą. Bet daugiau koncentruotis prie tos kalbotyros krypties teko gerokai vėliau. Pirmiausia tai susiję su žymaus kalbininko, didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ redaktoriaus, profesoriaus Juozo Balčikonio darbų palikimu. 1978 ir 1982 m. iš spaudos išėjo mano parengti rinktiniai Balčikonio raštai (2 tomai), 2013 m. išleidau monografiją „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. Neseniai paskelbti straipsniai apie Balčikonio bendradarbiavimą su žymiu lenkų lituanistu Janu Otrembskiu ir Balčikonio bei Būgos redaguotų žodynų santykius. Tik ką išėjo graži Panevėžio kolegijos parengta knyga apie savo mokymo įstaigos – buvusios Mokytojų seminarijos istoriją. Joje irgi yra mano straipsnis – kaip Balčikonis dirbo tos seminarijos direktoriumi. Ypač pastarieji darbai man pačiam yra labai brangūs.
Kitas pamėgtas kalbininkas (taip pat pedagogas, publicistas) – Andrius Ašmantas (1906–1941). Esu išleidęs keturias jo palikimui skirtas knygas ir monografiją „Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba“ (2010). Įvairiuose mokslo rinkiniuose esu paskelbęs straipsnių apie daugelio kitų kalbininkų darbus.
– Tarp visų darbų įsiterpia du „Kazlų Rūdos šnektos žodyno“ tomai (2008 ir 2009 m.).
– Tai grįžimas prie savo šaknų. Ypač vyresnio amžiaus žmones traukia prisiminti jaunystėje matytus žmones, girdėti jų žodžius, o kai daugiau įsikalbi, atsiveria tokie kalbos lobiai, kad kalbininkui telieka imtis plunksnos. Žinau, kad gimtojo miesto ir jo apylinkių žmonėms tas žodynas patinka, kitur esu girdėjęs net pavydo žodžių, kodėl jie neturintys savo tarmės žodyno…
Dabar, mano amžiuje, sąlytis su tėviške yra įgijęs naują, kone sakralinę prasmę. Net mintis apie vaikystės vietas atgaivina, suteikia jėgų ir dirbti, ir svajoti. O kad ir trumpas apsilankymas Kazluos išaugina tokius sparnus, kad net negalėjai įsivaizduoti.
– Ačiū už pokalbį.

Ne vienas miestas ar miestelis gali pavydėti Kazlų Rūdai tokio žodyno. 1976 m. pasirodė „Kalbos praktikos patarimai“. Tai antrojo leidimo viršelis. Mūsų skaitytojai pirmi gali pamatyti, kaip atrodys tuojau pasirodysianti knyga, nes nuotrauka skelbiama pirmą kartą. Viršelio dailininkas – Alfonsas Žvilius.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Mūsų tikslas – saugoti senąsias tradicijas ir perduoti jas ateities kartoms

    2021-08-11Mūsų tikslas – saugoti senąsias tradicijas  ir perduoti jas ateities kartoms
    Gražina Kadžytė – viena žymiausių šalies etnologių, tautosakos žinovė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja, daugybės mokslinių straipsnių, televizijos laidų autorė. 1998–2001 m. Lietuvos televizijai ji parašė 12 scenarijų tradicinės kultūros laidoms, nuo 2000 m. vedė autorinę radijo laidą aukštaičių tarme „Aukštaičių deimančiukai“, konsultavo viktoriną „Kraičio skrynia“ (LRT), laidas „Bobų vasara“ (LNK), „Duokim garo“ (LRT), kino filmus „Troškulys“ (LKS, 1998 m.), „Lietuviškas kalendorius“ (2000 m.). Ji – ir labai įdomi pašnekovė – tuo galėjo įsitikinti visi, kas kada nors klausėsi jos paskaitų ar matė ją televizijos ekrane. Algis VAŠKEVIČIUS – Su Jumis susitinkame Vištytyje šią labai karštą vasarą. Ar dažnai tenka būti ...
  • Dvaras – ne vien pastatai ar laukų hektarai…

    2021-08-11Dvaras – ne vien pastatai ar laukų hektarai...
    „Liubavo seniūnijos Pagraužių kaimo gyvenvietėje, kuri vardą gavo nuo pro šalį tekančio Graužės upelio, dar galima pamatyti buvusio dvaro pakajų nedidelį fasado fragmentą – terasą su arkomis. Dvaras statytas XIX a., o gal net XVIII a. pabaigoje. Nebuvo jis architektūros įžymybė, bet apylinkę puošė. Dar nesunkiai galima atsekti dilgėlėmis, vilkdalgiais ir žilvičiais apaugusius buvusio gyvenamojo pastato pamatus. Vos įžiūrimas į sodo gilumą pietų pusėn vedęs takas, kažkada apsodintas baltosiomis akacijomis, alyvomis, bijūnais. Čia išlikusios kolūkių laikais iškastos kelios daubos, kuriose ir dabar laikosi vanduo. O kur dar kuplių liepų alėjos apsuptas bei seniai žole užžėlęs įvažiavimas, kuriuo pradardėdavo į savo ...
  • Šį kartą – Karališkajame parke

    2021-08-11Šį kartą – Karališkajame parke
    Tai – apie trečiąjį Kalvarijos kultūros centro projekto „Kūrybiniai teatro vakarai“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, renginį. …Vieni suvažiavo dviračiais, kiti – paspirtukais, ne vienas su vaikais pasivaikščiodamas atėjo. Teatralizuotos įžangos „Kalvarijos Karališkojo parko istorija“ dalyvė, vikraus judėjimo šalininkė (Rasa Januškienė) atmynė dviračiu, o plepi ponia (Renata Jarimavičienė) atkulniavo su šiaurietiškomis lazdomis… Ne šiaip sau susirinkta: žiūrovai buvo „egzaminuojami“, ką žino apie Kalvarijos kultūrą ir parką: ar yra stogastulpių takas, kas vyksta Karališkajame parke, ar dalyvavo pašto karietų sutiktuvėse, krašto šventėse „Šypsausi savo kraštui“, Joninių misterijose ar apeigose? Parko medžių šiurenimą nustelbė vieningas „Taip!“. Neabejingi susirinko. Buvo paegzaminuotas ir svečias, Lekėčių teatro artistas. ...
  • Paežeriuose skambės J. Štrauso kūrybos perlai

    2021-08-11Paežeriuose skambės J. Štrauso kūrybos perlai
    Rugpjūčio 13-ąją, penktadienį, Paežerių dvaro sodyboje skambės baigiamasis šių metų jaunųjų atlikėjų festivalio „Karvelėli mėlynasai“ koncertas (festivalio globėjas Edgaras Mont­vidas). Išgirsime romantiškus, gyvenimo aistra pulsuojančius Johano Štrauso kūrinius. Juos atliks VDU kamerinis orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus, bei keturi jauni talentingi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto bei Kauno valstybinio muzikinio teatrų solistai: Andrius Apšega, Ieva Goleckytė, Monika Pleškytė ir Povilas Padleckis. Pakilių melodijų kupinas koncertas „J. Štrauso kūrybos perlai“ jau tapo vizitine šio orkestro kortele. 2011-aisiais įkurtas kolektyvas nuo pat pradžios stengiasi skleisti aukštąją kultūrą tiek lokaliai, tiek pasaulinėse scenose (Vokietija, JAV, Gruzija, Kipras). VDU kamerinis orkestras dinamiškas, dirba su įvairių muzikos ...
  • Per skausmo atmintį – į viltingą dieną

    2021-08-11Per skausmo atmintį – į viltingą dieną
    2007 metų rudenį buvo įkurta Pasaulio kybartiečių draugija, kurios vienas svarbiųjų tikslų – ne tik telkti bendriems darbams po pasaulį išsibarsčiusius šio krašto žmones, bet ir visą veiklą orientuoti taip, kad Kybartų kultūrinis gyvenimas nemerdėtų, būtų kuo turtingesnis. Per keliolika metų būta įvairių renginių, brandžių diskusijų, išleista leidinių… O naujausias draugijos veiklos akcentas – šios vasaros tapytojų pleneras „Skausmo ir vilties atmintis“. Jis ir vyko pačiuose Kybartuose (nors Kultūros centro menų studija „Smiltys“ jau ne vienerius metus rengia plenerus išvykose ne tik Suvalkijoje) – siekta ypatingą temą gvildenti ten, kur pačių šaknys. Kaip sakė plenero parodos atidaryme Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas ...
  • Dantų gydymas greitai ir patikimai

    2021-08-09Dantų gydymas greitai ir patikimai
    Kamuoja dantų problemos? Metas atsikratyti su dantų gedimais susijusių rūpesčių ir atrasti kelią į sveikesnį gyvenimą. Apsilankykite odontologijos klinikoje, kurioje patyrę odontologai pasirūpins, kad dantų gydymas vyktų nepriekaištingai ir išvengtumėte kiek įmanoma daugiau problemų ateityje. Skaitydami toliau sužinosite apie dantų gydymą ir priežiūrą, kuria galite pasirūpinti ir patys. Kaip išvengti dantų problemų? Priežiūra, priežiūra ir dar kartą priežiūra. Kruopšti, nuodugni, kiekvieną rytą ir vakarą. Tikrai neužtenka įprasto dantų valymo. Dar taip pat svarbu pasirūpinti apnašų šveitimu, maisto likučių iš tarpdančių šalinimu, gera dantenų sveikata. Naudokite visus burnos ertmės priežiūros įrankius, kuriuos rekomenduos klinikos odontologai.   Naudinga atlikti profesionalią burnos ertmės higieną bent kartą per ...
  • Visi darykime, ką galime

    2021-08-07Visi darykime, ką galime
    Siekiant suvaldyti pandemijos grėsmę artėjant rudeniui, dabar ypač svarbu elgtis sąmoningai ir atsakingai – laikytis rekomendacijų bei prisidėti prie visuotinio imuniteto kūrimo. Juk kiekvienas pasiskiepijęs apsaugo ne tik save, bet ir aplinkinius. Apie tai, kokiomis mintimis gyvena šiandien ir kodėl nusprendė vakcinuotis, pasakoja piliečiai iš skirtingų šalies rajonų. „Kartu mes galime nuveikti daugiau“ Indrė iš Elektrėnų šiandien gyvena pozityviomis mintimis: „Karantino laikotarpis buvo sunkus psichologiškai ir emociškai, bet atėjusi vasara ir pasibaigęs sugriežtintas karantinas po truputį padėjo sugrįžti prie senųjų įpročių.“ Moteris teigia keletą kartų atlikusi antigenų testą, bet visi atsakymai buvo neigiami. „Oficialiai koronavirusu nesirgau, tačiau dirbu maisto tiekimo sferoje ir mano aplinkoje ...
  • Kur verta planuotis žiemos atostogas?

    2021-08-05Kur verta planuotis žiemos atostogas?
    Tiesa, šiaurė nėra mėgstama visų, tačiau, kam patinka šaltis – šis pasaulio taškas paliks itin didelį įspūdį. Suomijoje dominuoja natūralumu spindinti gamta, todėl į šią šalį galima vykti tada, kai yra pavargstama nuo nuolat skubančių miestų bei darbo rutinos. Taip pat žiema čia yra slidininkų rojus bei galima sutikti Kalėdų Senelį! Sostinė – Helsinkis Jeigu svečiuositės Suomijoje, rekomenduojama užsukti ir į pačią jos sostinę. Helsinkyje gausu ne tik suomiško, bet ir švediško, ir rusiško paveldo. Pačiame miesto centre, karaliauja Senato aikštės ansamblis su didžiule katedra. Taip pat aplink miesto centrą galima išvysti skirtingų architektūrinių stilių, todėl kiekvienas galės atrasti sau labiausiai patinkantį.Verta ...
  • Turiu bilietą į laisvesnį pasaulį!

    2021-08-04Turiu bilietą į laisvesnį pasaulį!
    Nors vis dar susiduriame su abejonėmis ir sunkumais, kuriuos sukėlė COVID-19 pandemija, pamažu žengiame išsiilgto gyvenimo link ir skiepydamiesi kuriame visuotinį imunitetą.Piliečiai iš skirtingų šalies rajonų pasakoja apie tai, kodėl pasitiki medicina ir kaip jiems sekasi šiandien, kai galime gyventi laisviau. Pasitiki kompetentingų specialistų nuomone Justina iš Vijūkų pripažįsta, kad karantino metu labiausiai jai trūko gyvo bendravimo su artimaisiais. „Sąžiningai izoliavomės ir bandėme išvengti visų įmanomų rizikų. Per pirmąjį karantiną aš pastojau, o per antrąjį – pagimdžiau. Taip pat išėjusi į dekretą aš pradėjau sėkmingai vykdyti savo veiklą, todėl galiausiai išėjau iš samdomo darbo“, – apie gyvenimo pokyčius pasakoja moteris. Kauno rajone gyvenanti Justina ...
  • Visiems yra darbo, visiems užtenka vietos

    2021-08-04Visiems yra darbo, visiems užtenka vietos
    Daiva Klimavičienė Lankydami Marijampolės rajono ūkininkus, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, viceministras Paulius Lukševičius ir Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Andrius Vyšniauskas užsuko į Juozo Bekampio ūkį. Prasidėjus kolūkių griūčiai, jis vienas pirmųjų įkūrė šeimos ūkį Marijampolės r., Liudvinavo sen., Kūlokų kaime. Augalininkystės (auginama apie 200 ha javų) ir gyvulininkystės ūkyje – auginama daugiau kaip šimtas mėsinių limuzinų, turi ir arklių. Tokie mišrūs šeimos ūkiai – Lietuvos žemės ūkio ateitis. Valstybė jiems pagelbėti gali, skatindama modernizaciją ir technologinę pažangą. Apie tai buvo galimybė pasikalbėti ir su ministru. Ūkininkas mosteli ranka ganyk-los link – šiuos mėsinius galvijus limuzinus pradėjo auginti vienas pirmųjų Lietuvoje. ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.