Paminklas Jonui Jablonskiui priešais Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją pastatytas 1992 metais, jo autorius – skulptorius Petras Aleksandravičius.

Lietuvių kalbos sąžinė
Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“.
J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet šios mažiausiai.
Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą, taisė lietuviškų laikraščių kalbą, dirbo mokytoju. 1922 m. įkūrus Kauno universitetą, tapo jo profesoriumi.

Norminės gramatikos autorius
J. Jablonskis yra pirmųjų norminių lietuvių kalbos gramatikų autorius. 1919 m. P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu buvo išleista „Lietuvių kalbos gramatika“, kuri skirta aukštesniosioms mokslo įstaigoms ir lietuvių kalbos mokytojams. Tai buvo ir tebėra vienas geriausių ir išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių. Šios gramatikos rašybą Švietimo ministerija oficialiai patvirtino vartoti Lietuvos mokyklose ir įstaigose; daugumas jos terminų įsigalėjo kalbotyroje.
J. Jablonskis parašė daug straipsnių, recenzijų, kuriose taisė kalbos klaidas ir svetimybes, stengėsi bendrinėje kalboje diegti liaudies kalbos žodžius. Tokių straipsnių ir recenzijų jis parašė apie šimtą. Kūrė ir platino naujadarus. Dabartinėje kalboje vartojama daugybė Jablonskio padarytų žodžių, pvz.: atvirukas, bendradarbis, degtukas, deguonis, įspūdis, mokinys, pažanga, pieštukas, sąsiuvinis, vadovėlis, vaizduotė, vandenilis. Sukūrė nemažai lietuviškų kalbotyros terminų – linksnių (vardininkas, kilmininkas, …), skaičių (vienaskaita ir daugiskaita), laikų (esamasis, būtasis kartinis, būtasis dažninis, būsimasis), nuosakų ir sakinio dalių pavadinimus.
Jis išgujo daugybę svetimybių, apsaugojo lietuvių kalbą nuo anuomet įsigalinčių nevykusių naujadarų, atpratino nuo netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų.

Pradžia siejama su „Aušra“
Dabartinės lietuvių bendrinės kalbos pradžią tenka sieti su „Aušra“. Šis laikraštis ėjo 1883 –1886 m., buvo spausdinamas Ragainėje ir Tilžėje. Tai buvo Didžiajai Lietuvai skirtas tautinis periodinis leidinys. Didžiausias aušrininkų tikslas buvo kelti lietuvių tautinę sąmonę. Kalba tam irgi buvo panaudojama, į ją žiūrėta romantizuojančiu žvilgsniu: esą ji yra seniausia, geriausia ir garbingiausia… Tokia aušrininkų pažiūra į kalbą tuo laiku gerai tiko tautinei sąmonei žadinti, bet negalėjo patenkinti gyvenimo keliamų naujų kalbinių reikalavimų.
Reikėjo iškylančius kalbos klausimus spręsti daug konkrečiau, aiškiau ir tiksliau. Bet aušrininkai to nesugebėjo padaryti: jiems trūko ir pasiruošimo, ir reikiamų specialių žinių.

J. Jablonskis kilęs iš Kudirkos Naumiesčio apylinkių – zanavykas.

Laiku pasirodė J. Jablonskis
Dr. Pranas Skardžius rašė: „Ir štai kaip tik savo laiku pasirodė Jonas Jablonskis (…), vakarietis aukštaitis, zanavykas (…), pirmas mokytas kalbininkas, specialiai studijavęs klasikinę filologiją ir grynąją kalbotyrą (lingvistiką) ir kaip reikiant susipažinęs su kitų kaimyninių tautų rašomųjų kalbų sandara ir jų kultūros darbu. Jis pirmas aiškiai pastebėjo „Aušros“ ir aušrininkų kalbos trūkumus ir pats pasuko visai kitu, nauju, keliu. Ėmėsi darbo pagal tam tikrą planą, pirmą kartą išdėstytą „Lietuviškos kalbos gramatikoj“, kur rašoma: „Kalbos įstatymus ir ypatybes mokslas išveda iš žmonių kalbos: rašytojas, kuris nori sustatyti kalbos vadovėlį, privalo kaip reikiant pats ištirti šnekamąją kalbą, nes rašomoji, arba raštų, kalba tiktai ant jos įstatymų tereikėtų remti. Kur tautos raštenybė yra labai plati, kur yra nemaža rašytojų, supratusių žmonių kalbos dvasią ir kaip reikiant suvartojusių tą supratimą savo raštuose, tę galima gramatikos tikslui ir tais raštais naudotis.“ J. Jablonskis buvo įsitikinęs, kad lietuvių kalboje gramatika turi remtis šnekamosios kalbos pagrindu. Bet iš žmonių kalbos ne viskas imtina į gramatiką, į raštų kalbą, nes ten „daug kas paremta ant svetimųjų kalbų, iš svetimųjų kalbų įsibrovė mūsų kalbon ne tiktai daugybė svetimų žodžių, bet ir nemaža reiškinių, kurie teršte teršia mūsų kalbą. (…) Tos šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti“, – rašė Jablonskis.

Pasirinkęs bendrinės kalbos pagrindu suvalkiečių tarmę
Ypač įdomiai Jonas Jablonskis pasisako dėl rašomosios kalbos tarmės: „Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgija kokia norint viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tiktai savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomoje tarmėje dėl kokios norint priežasties yra išnykę, nebevartojami. (…) Taigi šitos gramatikos kalba bus „paprastoji suvalkiečių tarmė“, tik bus ji, kur reikiant, ir kitomis tarmėmis sustiprinama ir suremiama.“
„Galime aiškiai matyti, kuriuo keliu J. Jablonskis yra pasiryžęs eiti, tvarkydamas ir tobulindamas lietuvių bendrinę rašomąją kalbą. Pasirinkęs šios kalbos pagrindu suvalkiečių, iš tikrųjų – Didžiosios Lietuvos vakarų aukštaičių, tarmę, beveik tokią pat, kaip ir Mažosios Lietuvos lietuvių aukštaičių, jis nepaneigia ir kitų tarmių, kurios, jo nuomone, turi papildyti rašomosios kalbos tarmę“, – rašė P. Skardžius.