Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą.
– Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja.
– Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ne bausti, o kontroliuoti reikia, kad jie dieną naktį jaustų tavo įbestas akis.
– Norėtųsi sužinoti, ar geranoriškai žmonės priimdavo kalbininko pastabas, pataisymus?
– Žmonių visokių buvo ir bus. Vieni skausmingai išgyvena pastabas, kiti džiaugsmingai priima patarimus. Padiskutuoji, pasikalbi ir prieini prie bendros nuomonės. Protingas visada žino, kad ne pro šalį paklausti, pasitarti, o kiti nežino, neišmano ir nenori išmanyti. Buvo ir taip, kad tik „gavęs per nagus“ nuo kitų, patiki ir vietos kalbininko žodžiu. Reikėtų nepamiršti, kad kalba kinta, priimami nutarimai, kalbininkų rekomendacijos, todėl pasikonsultuoti su specialistu, mano manymu, naudinga abiem pusėms. Vieni išvengia klaidų, o kitas gali stebėti kalbos vartojimo pasikeitimus.
– Bendrinės kalbos pagrindu yra paimta suvalkiečių tarmė. Ar iš tiesų suvalkiečiai tebėra bendrinės kalbos puoselėtojai?
– Istorinius bendrinės kalbos formavimosi vingius mes visi daugmaž žinome. Mes, sūduviai, linkę manyti, kad esame patys patys taisyklingiausi. Taip mums lengviau, nereikia mokytis žodžių tarimo. Mums lengviau, bet neužmikime. Kalba – gyvas organizmas, ji nuolat kinta. Dabar plinta kanceliarizmai, kalbame štampais, klišėmis. Ačiū mokytojams, kurie didelį dėmesį skiria gražiam žodžiui, vaizdingai kalbai. Kalbos puoselėtojais, mano manymu, galėtų vadintis tie, kurie kalbėdami vietoj žodžio „eiti“ gali ir pavartoja kitų sinonimų, kurie nepamiršta savo kalbon įterpti palyginimų, vaizdingų posakių ir kt.
Puoselėtojas yra tas, kuriam gražus ne tik angliškas pavadinimas, bet kuris tiki, kad ir lietuviškas žodis gali verslui atnešti sėkmę. Pasidairykime, ar daug mieste kalbos mylėtojų. Marijampolėje pastatytas paminklas „Kalbai, Tautai ir Lietuvos tūkstantmečiui“, tai lyg ir įspėjimas, kad kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio.
– Ar daug prasižengimų mieste matote dabar, kai jau neinate oficialių pareigų?
– Kokios buvo klaidos, tokios ir liko… Taip greitai reklama nekinta.
Tik dabar, turėdama laisvo laiko, įpuoliau į skaitymus. Negaliu nepapasakoti, ką aptikau knygoje „Amerikos snaiperis“, kurios autorius Chris Kyle. Autorius, žinoma, nekaltas, bet vertėjui ir redaktoriui, o ypač leidyklai nagus apdaužyti per maža. Kas sakinys – vis kratinys, o klaidų kaip pas ubagą blusų. Jei rimtai – visi jie susipykę su lietuvių kalba… Ir ši leidykla nėra vieniša. Labai nejauku skaityti verstinę vaikišką literatūrą. Štai čia – rimta problema. Visiems reikia galvoti, ką ir kaip rašome, ką spausdiname. Neprišiukšlinkime žmonių galvose. Jei imi plunksną, tai jausk atsakomybę už parašytą žodį. Ištartas žodis išskrenda ir jo nepagausi, o parašytas akis bado. Nesibadykime.
− Ačiū už pokalbį.