Rytis Akelis senelį prisimena kaip šviesų, apsiskaičiusį, nuolat besidomintį įvykiais žmogų.
Savanorio Liudo Akelio anūkas Rytis Akelis pasakoja, kad senelis mirė sulaukęs 67 metų. Ryčiui tuo metu buvo aštuoniolika, tad prisiminimų išsaugojęs nemažai.
„Apie savanorystę Lietuvos kariuomenėje mums, vaikams, senelis beveik nieko nepasakodavo, nes buvo laikai, kai nelabai galėjai ką nors pasakoti. Turbūt stengėsi mus apsaugoti. Tai buvo jo istorija. Šį tą nugirsdavome iš savo tėvų, dėdžių ir tetų pokalbių“, – sako Rytis.
Pasak jo, tėvai su seneliais buvo artimi. Kol buvo gyvas jo tėtis Romualdas, į svečius pas senelius važiuodavo kas dvi savaites, nuolat palaikydavo ryšį. Tėtis jautęs pareigą rūpintis savo tėvais.
Anot Ryčio, senelis Liudas niekada nepripažino tarybų valdžios, nors tiesiogiai to nepasakydavo. Jo akyse ne ta buvo Lietuva, už kurią jis kovojo. Širdyje jis tikėjo, kad Lietuva bus nepriklausoma.
„Senelis buvo šviesus žmogus, daug skaitydavo: knygas, įvairiausią spaudą. Prisimenu, kad visuomet klausydavo „Amerikos balso“. Tai buvo šventas reikalas“, – prisiminimais dalijasi Rytis.
Senelis Liudas buvęs kruopštus, netgi pedantiškas, viską atlikdavo preciziškai. Jiems, vaikams, įstrigę, kaip jis virdavo aviečių uogienę. Iš pradžių mėsos malimo mašinėle sumaldavo avietes, jas nuspausdavo, o tik tuomet virdavo. Išeidavo aviečių džemas. „Nors išvirti kelis stiklainius reikėdavo daug laiko, bet mums, vaikams, tai buvo nenusakomo skanumo uogienė“, – prisimena Rytis.
Liudas Akelis savo pažiūrų, nepritarimo esančiai santvarkai nereiškė, bet išlaukęs momento sugebėdavo išdrožti tiesą, pasakydamas tik faktus. Senelis visuomet domėjosi įvykiais pasaulyje, technikos naujovėmis, pats pirmasis kaime įsigijo radiją, vėliau – televizorių.
