Pasak Teresės Vizbarienės, rinkti istorinę medžiagą ją skatino vidinis smalsumas.

Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Teresė Vizbarienė Liudvinavo laisvalaikio salėje susirinkusiems pristatė savo knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“.
Knygoje pasakojama Liudvinavo valsčiaus istorija, pateikiamos svarbios datos ir įvykiai, žmonių darbai, likimai. Autorė, pasakodama gimtojo miestelio ir jo apylinkių istoriją, apima laikotarpį nuo Liud­vinavo atsiradimo iki 1989 metų.
Knygoje rasime pasakojimų ir apie vietos savanorius, kovojusius už Lietuvos laisvę. Skyrius pavadintas „Savo istoriją jie rašė krauju ir drąsa“.

Rinkti medžiagą paskatino žurnalistas V. Kavaliauskas
Simboliška, kad knyga apie gimtojo krašto istoriją, už Lietuvos laisvę kovojusius disidentus, savanorius buvo pristatyta būtent Vasario 16-ąją, kiek­vienam lietuviui svarbią dieną. Šiandienė Lietuva už tai, kad turime savo valstybę, pirmiausia turi būti dėkinga Nepriklausomybės kovų savanoriams.
Pasak knygos autorės Teresės Vizbarienės, rinkti istorinę medžiagą apie Liud­vinavo seniūniją, įvykius ir žmones ją pirmiausia paskatino žurnalistas, istorikas Vilius Kavaliauskas.
„Jis į seniūniją atsiuntė sąrašą Vyčio kryžiaus kavalierių, kilusių iš šito karšto. Liudvinavo valsčiuje gyveno arba buvo kilę iš šio krašto 23 Vyčio kryžiaus kavalieriai, 1919–1921 metų savanoriai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai“, – pasakojo kraštotyrininkė.
Tą sąrašą seniūnija perdavė Teresei Vizbarienei, kadangi ji, šiame krašte gyvenusi nuo gimimo, daugiausia galėjo žinoti. Anot kraštotyrininkės, ji iš tikrųjų kai kuriuos žmones arba jų artimuosius pažinojo, pradėjo apie juos rinkti medžiagą. Ją persiuntė Viliui Kavaliauskui. Suradęs archyvuose žinių apie savanorius, jis irgi siuntė mokytojai. Taip jie pradėjo bendradarbiauti.

Knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ – Liudvinavo krašto savanorių istorijos.

Tyrinėti skatino smalsumas
Autorė prisipažįsta, kad rinkti istoriją apie savo miestelį, jo žmones, jų darbus ją skatino smalsumas.
„Gimiau Liudvinave priešpaskutiniais Nepriklausomos Lietuvos metais. Vaikystė prabėgo karo ir tragiškų pokario įvykių sūkuryje.
Dažnai kur nors užsiglaudusi, suaugusių nepastebėta, klausiausi jų pokalbių – buvau smalsus vaikas, norėjau suprasti, kas vyksta aplink. Žinojau, ką tuo metu galima buvo pasakoti, o ką reikėjo rūpestingai slėpti“, – sako Teresė Vizbarienė.
Pasak jos, nors laikas nusineša metus, gyvenimus ir likimus, gyvųjų atminty išlieka vardai, atgimsta prisiminimai apie išėjusiųjų gyvenimo kelius ir darbus. „Praeitis visada šalia mūsų, ar ji tolima ir nykstanti, ar artima, kurią dar daugelis mena“ , – sako knygos autorė.
Jai ne kartą teko dalyvauti vyresnio amžiaus kraštiečių pokalbiuose, klausantis jų prisiminimų. Buvo akivaizdu, kad žmones domina gimtojo kaimo, miestelio praeitis, gyventojų likimai. Deja, laikas dirba ne jų naudai. Jis tolina, iškreipia ar net ištrina įvykius. Išlieka tai, kas užrašyta, nufotografuota. Surinkus gyvų liudininkų prisiminimus, pasidomėjus senąja spauda, daug ką galima atkurti.
Smalsumas ir meilė savo gimtinei, jos žmonėms pedagogę paskatino ne tik domėtis praeitimi, bet ir ją užrašyti. „Parūpo dar sužinoti. O kai sužinojau, pagalvojau apie tai, kad aš laikina. O kur liks tie užrašai, popieriaus lapai, kai manęs nebebus? Pasimes, pradings. Pradings ir istorija. Tuomet ir nusprendžiau, kad tai, ką per keletą metų surinkau, užrašiau, sužinojau, turiu sudėti į knygą“, – sakė pristatydama knygą T. Vizbarienė.

Liudvinavas – Didvyrių žemė, išauginusi net 23 Vyčio kryžiaus kavalierius.

Liudvinavo kraštas stebino savanorių gausa
Apie Liudvinavo krašto savanorius surinkta nemažai medžiagos. Išėjo visas ciklas pasakojimų. Juos T. Vizbarienė sudėjo į skyrių „Istoriją jie rašė savo krauju ir drąsa“.
„Šiandien jau mažai težinome apie tuos, kurie daugiau kaip prieš 90 metų, palikę namus, šeimas, su ginklu ėjo ginti atkovotos Lietuvos laisvės“, – rašo autorė. Knygoje pasakojama apie Vyčio kavalierius ir savanorius. Istoriniai faktai grindžiami dokumentais, nuotraukomis, kurių knygoje daug. Užrašyti artimųjų atsiminimai, kaip savanoriams sekėsi gyventi sugrįžus į tėviškę po kovų, kokia lemtis juos ištiko, kur jie palaidoti.
Anot autorės, Liudvinavo kraštas – tikra Didvyrių žemė. Iš jo savanoriškai kautis už Tėvynės laisvę išėjo daugybė vyrų.
„Į Liudvinavo miestelį ir seniūnijos kaimus jie grįžo 1918–1921 metais. Kraštas nualintas 1914–1915 metais praūžusių karo mūšių, okupacijos. Daugelio sodybų ir dvarų vietoje riogsojo griuvėsiai, dideli derlingos žemės plotai dirvonavo, nes dvarų savininkai išbėgę“, – rašoma knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“.
Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė ėmėsi žemės reformos, kuria siekta, kad žemės gautų už ją kovoję savanoriai. 1919 metų liepos 1 d. Valstybės taryba išleido įstatymą, pagal kurį žeme pirmiausia turėjo būti aprūpinti savanoriai. Pagal žemės skyrimo dokumentus pavyko sužinoti 43 karių savanorių pavardes. Štai Liudvinavo dvaro žemės kariams savanoriams buvo išdalinta 224 hektarai, Buktos dvaro – 152 hektarai, Liucinavo dvaro – 62 ha. Nors jų iš šio krašto buvo tikrai daugiau. Ne visi gavo žemės, ne visi jos pageidavo, arba ne laiku pateikė reikiamus dokumentus.

Savanoris, karininkas, Ukmergės bataliono vadas Jurgis Kubilius gimė Armoniškių kaime.

Ne visi žinomi
„Būtina prisiminti tuos didvyrius, kurie už kovas 1918–1940 metais buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais arba medaliais. Iš viso tokių Lietuvoje buvo apie 1770, o Liudvinavo seniūnijoje gimusių ar kurį laiką čia gyvenusių – apie 23“, – sako autorė.
Anot jos, ne visų didvyrių vardai surasti ar paminėti. Gali būti, kad per mūšius ar vėlesnių suiručių metu pradingo pulkų karių sąrašai ir todėl nepateko į archyvą. Yra žinomi šie Liudvinavo krašto didvyriai: Adomas Andziulaitis, Jurgis Adomaitis, Jonas Drandželauskas, Kostas Jankauskas, Vincas Javarauskas, Petras Čekauskas, Antanas Gaidelis, Petras Grinevičius, Juozas Kapčinskas, Jurgis Kubilius, Andrius Labanauskas, Petras Lastauskas, Pijus Liepinaitis, Julius Matulevičius, Vincas Mažietis, Vincas Miškinis, Juozas Pūkas, Vladas Ražas, Sergejus Staniškis, Petras Šamatauskas, Vincas Šeimys, Jonas Valaitis, Jonas Vizbara.

Savanoriai nepamiršti
Apie daugelio šių žmonių likimus pavyko sužinoti, buvo surasti jų artimieji. Užrašytos karių biografijos, žinomos jų amžino poilsio vietos. Visi jie pagerbti Viliaus Kavaliausko 6 tomų enciklopedinėje knygoje „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“. Apie juos pasakojama ir T. Vizbarienės knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“.
Liudvinavo miestelio senosiose kapinėse išlikę šeši betoniniai kryžiai žymi, kad po jais ilsisi 1918–1921 metų kariai savanoriai. Kryžiai apjuosti trispalve juostele. Vasario 16-ąją ant šių kapų buvo uždegtos žvakutės. Taip liudvinaviškiai pagerbė savo krašto Nepriklausomybės kovų didvyrius. Trijuose antkapiuose dar galima įskaityti ir savanorių pavardes: Bronius Sidaras, žuvęs 1921 metais, Antanas Mikulskis ir Juozas Zalieckis, žuvę 1918-aisiais.
Tokių kapų su betono kryžiais galima rasti kiekvieno miestelio kapinėse. Senosiose Marijampolės kapinėse jų yra kelios dešimtys. Betoninius kryžius ženklina trispalvės juostelės, rodančios, kad Lietuvos karžygių žmonės nepamiršo. Čia palaidoti 65 kariai: Vyčio kryžiaus ordino kavalierius vyr. leitenantas L. Jonaitis, DK Vytenio 9 pėstininkų pulko vadas pulkininkas A. Svylas, kapelionas kun. M. Petrauskas ir kiti.