Ruošdamiesi Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui, prisimindami sunkų ir ilgą kelią į Vasario 16-ąją, minime tuo keliu ėjusius žmones, privalome į kone šimtmečio senumo įvykius pažvelgti giliau. Tie žmonės nebuvo tik statistiniai vienetai, pasirašę po dokumentu – kiekvienas jų ir prieš, ir po to atliko didelius, kartais sunkiai suvokiamus ir dar vis tinkamai neįvertintus savo reikšme bei apimtimi darbus. „Pats Nepriklausomybės akto pasirašymas buvo kaip simbolis – tai viršūnė, akcentas, o kas buvo iki to? Ar kiekvienas atsakytume, šito paklausti? Dažnai nė nepasivarginame sužinoti, koks tada buvo istorinis fonas, kiek būta diskusijų ir nesutarimų dėl pamatinių dalykų, svarbiausių akcentų… Latviai savo valstybės šimtmetį jau švenčia ypač pabrėždami, kaip buvo eita į nepriklausomybę“, – sakė šių metų Vasario 16-osios minėjime Ožkabaliuose prof. Libertas Klimka: mokslo istorikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, Jono Basanavičiaus premijos laureatas (2005 m.).
Gyvenimas, vertas rašytojo plunksnos ar kino epopėjos…
„Jonas Basanavičius (1851–1927) – lietuvių visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės akto signataras, gydytojas, tautosakininkas, vienas laikraščio „Aušra“ (Auszra) steigėjų, Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius. Jonas Basanavičius – lietuvių tautinio atgimimo simbolinė figūra, dažnai vadinamas „tautos patriarchu“…
Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime Suvalkijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Jis priklausė išsimokslinusių lietuvių valstiečių vaikų „bangai“ (apimančiai kelias kartas), gimusiai XIX a. viduryje ir esmingai prisidėjusiai prie lietuvių tautinio atgimimo kultūrinių ir politinių tikslų realizavimo (Vincas Kudirka, Maironis, Vaižgantas, Petras Vileišis, Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga ir kt.).“ Tai – oficiali informacija. Bet už datų, vardų ir faktų slypi daugybė kitų svarbių, giluminių dalykų.
J. Basanavičius, kaip dauguma tuo metu, mokėsi namie, pas daraktorius, lankė mokyklą Lukšiuose, 1873 metais sidabro medaliu baigė Marijampolės gimnaziją. Čia susidomėjo Lietuvos istorija, daug įtakos padarė literatūra. Nuo pat jo gimimo Basanavičių šeimoje nebuvo kitos nuostatos: vyresnėlis būsiąs kunigas, studijuos Seinų kunigų seminarijoje. Kai tarė „ne“, įtikinėdamas tėvus, kad kunigų esą daug, daugiau naudos atnešiąs būdamas kuo kitu, jie nesileido į kalbas. Vis dėlto motinos ašarų ir tėvo pykčio palydėtas 1873 metais išvyko į Maskvos universitetą: įstojo į istorijos ir filosofijos fakultetą, bet greit perėjo į mediciną… Diplomą gavo 1879 metais. Remiantis „Autobiografija“ pažymima, kad studijos, bendravimas su kitais ten studijavusiais lietuviais „paskatino Basanavičių aiškiai suvokti istorinį ir kalbinį lietuvių tautos savitumą“. Tai atsispindi įvairioje vėlesnėje veikloje. „Ilgas ir nelygus buvo Jono Basanavičiaus kelias, tačiau jame visada buvo aišku ir tikra viena – didelė meilė savo tautai ir tėvynei. Tai jam leido nepasiklysti toli nuo Lietuvos svetimų gyvenimų sūkuriuose, nepamiršti tėvynės“, – rašo Raimundas Akavickas žurnale „Baltų archeologija“ 1994 metais. Ir cituoja 1922 metais išsakytą Vaižganto mintį: „Mums ne tai svarbu, ar jis pabaigtinai tarė kurį mokslo žodį, mums svarbu, kad jis per visą amžių to žodžio ieškojo…“
Svetimi kraštai: ir laimė, ir skausmas
Jaunas gydytojas lietuvis Bulgarijoje? Kai negavo tinkamo darbo, kolegos pasiūlė dirbti šioje šalyje Lomo mieste: lydėjo sėkmė – daug dirbo ir daug uždirbo, buvo vertinamas. Po poros metų keitėsi politinė situacija – J. Basanavičius išvyko iš Bulgarijos ir keliavo po Europą (buvo grįžęs ir į Lietuvą), čia ne tik susipažino su kelių šalių istorija, kultūra, bet ir užmezgė ilgai gyvavusius ryšius su mokslininkais, atgimimo judėjimo dalyviais, susirašinėjo su Lietuvos visuomenės veikėjais.
Gyvenimas ir klajonės po Europą Basanavičiui atnešė ir asmeninio gyvenimo permainų: Prahoje jis susipažino su Gabriela Eleonora Mol, Čekijos vokiete (šią pažintį jautriai aprašo „Autobiografijoje“). Po nė metus netrukusios draugystės susituokė, bet džiaugsmas ir laimė truko trumpai: po ketverių metų žmona mirė nuo džiovos – tai buvo didžiulis smūgis. Ši moteris buvo didžioji, vienintelė tikra meilė, jos mirtis perskėlė jo gyvenimą. Be to, ir pats Basanavičius tuo metu sunkiai sirgo, į jį buvo pasikėsinta, kulkos išoperuoti nepavyko. Neturėdamas nė keturiasdešimties jis apie save rašė kaip apie „susenusį ir ligotą“ žmogų…
Tačiau šis laikotarpis pažymėtas ir ypatingu įvykiu – tai „Aušros“ gimimas, sietinas su Prahos laikotarpiu. 1883 m. sausį Basanavičius atsiuntė laikraščio apmatus, pirmojo numerio prakalbą ir keletą tekstų, balandį jau pasirodė „Aušra“. Ji laikoma vienu didžiausių Jono Basanavičiaus nuopelnų, tačiau jis nebuvo jos redaktorius – gyvendamas svetur darbavosi su kitų pagalba. Basanavičius „Aušroje“ prabilo palankiausiu laiku, kai Lietuvos visuomenė jau laukė atviro žodžio. Prakalboje raginama patiems keisti niūrią šiandieną – šviestis, atsiminti savo praeitį, skiepyti tautiškumą vaikams… Apie meilę Lietuvai buvo kalbama jautriai ir paveikiai: tai liudija to meto visuomenės veikėjų, rašančių žmonių atsiliepimai.
Basanavičius Bulgarijoje buvo labai gerbiamas ne tik dėl profesionalumo, kaip gydytojas, bet ir kaip aktyvus visuomenės veikėjas.
Nuolat ir daug rašė lietuviškai spaudai. Kelis kartus bandė gauti leidimą grįžti į Lietuvą, bet carinė valdžia neleido – tik atšaukus lietuviškos spaudos draudimą 1904 m. situacija sušvelnėjo. Nors ir negavo leidimo, 1905 m. grįžo į Lietuvą visam laikui.
Platūs veiklos barai gimtinėje
Jo veikla labai įvairiapusė ir įdomi. Jis buvo didelis lietuvių visuomeninio gyvenimo autoritetas, jį pripažino skirtingos politinės partijos ir visuomenės grupės. Basanavičius balsas ir diplomatinis lankstumas (25 metai užsienyje, pažintys ir ryšiai) buvo labai reikalingi. „Dar studijų laikais Basanavičius galvojo apie Lietuvių mokslo draugijos kūrimą. 1907 m. balandžio 7 d. Vilniuje įvyko šios draugijos steigiamasis susirinkimas. Programoje nurodyta „rinkti visokius lietuviškus dirbinius, padargus, senovės kapų iškasenas, archeologiškai tyrinėti Lietuvos pilis, kapus ir kt., rinkti apie Lietuvą knygas ir rankraščius, tyrinėti lietuvių istorinę praeitį, tautą ištirti antropologiškai: jos kilmę, ypatybes, istoriją. LMD sutelkė visų mokslo šakų mėgėjus ir mokslininkus. (…) Nuo 1909 m. pradėta rūpintis gauti oficialų leidimą archeologiniams tyrinėjimams Marijampolės, Vilkaviškio ir Panevėžio apskričių piliakalniuose ir pilkapiuose“. Tai vėl mintys iš istoriko R. Akavicko straipsnio „Archeologas Jonas Basanavičius“. Draugijai J. Basanavičius vadovavo 20 metų.
Apie politinę veiklą tektų kalbėti atskirai. Ilgų metų atkaklus darbas, sujungus pastangas su bendraminčiais, davė rezultatą: 1905 metų Vilniaus didįjį seimą, 1917 m. rudenį ėmusią veikti Lietuvos Tarybą. Ir 1918 metų vasario 16-ąją, šios Tarybos narių pasirašytą Lietuvos nepriklausomybės aktą… Garsiai pasauliui apie nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje laukė begalė darbų, ir iš tiesų visose gyvenimo srityse prasidėjo permainos. J. Basanavičius daugelį sričių veikė ne tiek konkrečiais darbais, kiek tuo, ką jau yra nuveikęs, sukūręs, savo autoritetu.
…Keistai lemtinga tautos patriarchu įvardijamam žmogui diena – vasario 16-oji. Tą dieną paskelbta apie Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę. Vasario 16-ąją 1889 metais mirė jo mylima žmona, šią dieną 1927-aisiais ir Jonas Basanavičius iškeliavo Anapus… Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.