Marijampolietis Edvinas Ruseckas, ieškodamas savęs profesinėje srityje, blaškėsi gana ilgai. Ketino tapti kultūros darbuotoju, išbandė save aptarnavimo srityje, taip pat fotografavo. Ir tik po ilgų ieškojimų vaikinas suprato, kad reklama, darbas su vaizdu ir grafika yra ta sritis, kurioje dirbdamas gali neskaičiuoti nei laiko, nei pastangų.
Įkvėpė Andrius
Baigęs mokyklą Edvinas pasirinko kultūrinės veiklos vadybos studijas Marijampolės kolegijoje. Anot vaikino, pats gerai nežinojo, ką tiksliai norėtų mokytis, tačiau draugų ir artimųjų patartas nusprendė, kad šios studijos – būtent jam. Deja, didelio džiaugsmo paskaitos Edvinui neteikė, todėl vaikinas ieškojo veiklų, teikiančių didesnį pasitenkinimą. Taip jo gyvenime atsirado fotografija.
– Puikiai pažinojau marijampolietį fotografą Andriu Burbą. Jo nuotraukos ir laimėjimai man buvo didžiulis pavyzdys ir įkvėpimas. Pamažu fotografija pradėjau domėtis ir pats. Su turėtu fotoaparatu bandydavau, atrasdavau ir nuolat išmokdavau kažką naujo. Užsikabinau ir skirdavau vis daugiau laiko šiai veiklai. Atsirado noras tobulėti, išgauti geresnę nuotraukų kokybę, o tam reikėjo geresnės įrangos. Įsidarbinau naktiniame klube barmenu, kad galėčiau įsigyti naują fotoaparatą. Tuomet fotografijai skyriau dar daugiau laiko, kartu dirbau, todėl mokslams dėmesio likdavo vis mažiau, – pripažino Edvinas.
Supratęs, kad studijuojamas dalykas jo nedomina, vaikinas mokslus nusprendė mesti ir daryti tai, kas jam tikrai patinka.
Nuolat tobulėjo
Kurį laiką viskas taip ir buvo – darbą naktiniame klube derino su fotografavimu. Savamoksliui fotografui pavyko pasiekti vis daugiau – atsirado individualių fotosesijų užsakymų, žmonės pageidavo, kad fotografuotų jų šventes. Edvinas prisimena, jog pasitikėjimas savo jėgomis nuolat augo, todėl nuotraukas pradėjo viešinti savo socialinio tinklo paskyroje su prierašu „Edvino Rusecko fotografija“.
– Tai pamatęs Andrius davė kaip reikiant pylos. Jis sakė, kad save fotografais vadinti drįsta tik tikri profesionaliai, todėl pradedančiajam taip daryti yra tiesiog neprofesionalu. Andrius dažnai man patardavo, sakydavo, ką darau ne taip, ką turėčiau keisti. Kartais jo pastabos būdavo kandžios ir skaudžios, tačiau tai skatindavo eiti į priekį, – sakė E. Ruseckas.
Siekdamas nuotraukas padaryti kuo kokybiškiau Edvinas pradėjo domėtis jų redagavimu. Savarankiškai, žiūrėdamas vaizdo įrašus internete, jis išmoko dirbti su skirtingomis vaizdo redagavimo programomis. Tuo metu kaip tik metė darbą naktiniame klube ir įsidarbino vienoje miesto kavinėje. Pastebėjęs jų reklamas vaikinas pagalvojo, kad jos gana primityvios, todėl pasisiūlė padaryti geresnes. Ir padarė – nuo tada jis tapo atsakingas ne tik už barą, bet ir kavinės vizualinę komunikaciją.
Ketina studijuoti
Laikui bėgant Edvino darbų kokybė gerėjo, jo paties įgūdžiai tobulėjo. Vienas jo pažįstamas įkūrė grafikos paslaugų, fotografavimo ir filmavimo įmonę ir į ją padirbėti pakvietė Edviną. Taip vaikinas vienu metu dirbo kavinėje už baro, su jos reklama, taip pat ir bičiulio įmonėje. Po kurio laiko išvydęs darbo skelbimą, kur viena Marijampolės verslo įmonė skelbėsi ieškanti grafikos dizainerio, Edvinas nusprendė išbandyti jėgas.
Vaikinas buvo priimtas į darbą ir jau daugiau kaip metus kuria įvairias reklamas, lankstinukus, produktų pakuotes.
Edvinas galėtų būti pavyzdys, kaip smalsumas, atkaklumas, darbštumas, noras tobulėti ir judėti į priekį gali atnešti sėkmę. Vis dėlto jis savo patirties sėkmės istorija nevadina ir nebaigtomis studijomis nesididžiuoja.
− Visus įgūdžius ir žinias, kurių reikia darbe, įgijau savarankiškai. Mano didžiausias mokytojas – videofilmukų svetainė „Youtube“. Žinių, kurias įgijau savarankiškai, man visiškai pakanka, kad tinkamai atlikčiau savo pareigas. Nepaisant to, norėčiau įgyti išsilavinimą aukštojoje mokykloje. Noriu turėti platesnį supratimą, susipažinti su intelektualia bendruomene. Tad artimiausiuose planuose – studijos, tobulėjimas darbe, o vėliau galbūt ir nuosavos maketavimo paslaugų įmonės sukūrimas, – planais dalijosi vaikinas.