„Mano svajonė visada buvo mokytis. Tapti kunigu – visai ne mano mintis, ji atėjo iš žmonių, ir tai priimu kaip Dievo dovaną“, – pasakodamas apie savo kelią į kunigystę sako Skardupių Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapijos klebonas, moralės teologijos mokslų daktaras Petras Algirdas Kanapka.
Jautėsi ne savo vietoje
P. Kanapkos kelias į kunigystę buvo sudėtingas savęs ir pašaukimo ieškojimas. Baigęs tuometį Klaipėdos politechnikumą raudonu diplomu, jaunuolis buvo pašauktas į kariuomenę – pusę metų tarnavo Latvijoje, pusantrų – Mongolijoje. Tarnybai einant į pabaigą, mirė mama, tad reikėjo grįžti į Klaipėdą ir padėti jaunesniems broliams. Įstojo į Kauno politechnikos instituto vakarinį skyrių Klaipėdoje, bet jautėsi ne savo vietoje. Domino teisė, tad gavęs pasiūlymą per trumpą laiką užsidirbti daug pinigų, kurie būtų leidę studijuoti ten, kur troško, išvažiavo į Sibirą, Buriatiją. Trejus metus stepėje statė įvairius mūrinius pastatus. Tuo pačiu metu pabandė įstoti į Irkutsko universitetą, bet nepasisekė, nors pažymiai buvo geri: pirmumo teisę turėjo dirbantys milicijoje.
– Vis norėjau save išbandyti. Aštuoniolikmetis, 1978 m., nusprendžiau dviračiu nuvažiuoti į Maskvą. O kai grįžau iš statybų Sibire, 1985-aisiais išskridau į Vladivostoką ir atgal iki Klaipėdos per keturis su puse mėnesio dviračiu parmyniau. Prasmingiausias atsitikimas įvyko Maskvos prieigose, kai norėdamas sužinoti tikslų kelią iki didžiojo žiedo, sustojau prie milicijos posto. Milicijos kapitonas, trumpai išklausinėjęs, kur ir kokiu tikslu keliauju, atsisveikino, bet netrukus tarnybiniu juodos spalvos automobiliu pasivijo ir priėjęs tarė: „Jei tu toks, tegul jis tave globoja“, ir padavė mažą ikonos, vaizduojančios Kristų, kopiją… – pasakoja P. Kanapka.
– Grįžęs iš Vladivostoko negalėjau rasti gyvenimo prasmės. 1986 m. bandymas įstoti į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą (teisės studijų mane pažinojusieji patarė atsisakyti) taip pat buvo su tam tikrais niuansais: pirmu bandymu į dieninį skyrių nepatekau dėl naujos disciplinos – visuomenės mokslų – egzamino. Kitais metais gerų pažymių neužteko – reikėjo geriausių, todėl pasiūlė palaukti konkurso į neakivaizdinį skyrių. Turėdamas laiko klaidžiojau Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, lankiau parodas, bažnyčias. Kartą užėjau į Šv. Teresės bažnyčią, prie Aušros Vartų: „Dieve, nežinau nei kada klaupti, nei kada stoti… Neprašau, kad mane priimtų į universitetą, bet padėk man, kad užtektų jėgų atlaikyti, jeigu nepriims“, – kalbėjau. Iš pradžių tarp 25 neakivaizdininkų manęs nebuvo, tačiau po pertraukos perskaityto sąrašo pabaigoje išgirdau savo pavardę. Tuomet pasakiau: „Tai – Jis. Noriu Jį pažinti“. Taip mano gyvenime atsirado prasmė ir pagrindas. O įstojimas į universitetą, pasirodo, buvo tik tarpinis etapas link pašaukimo.
Svarbu pažinti Dievo valią ir ją vykdyti
Su tikėjimo pradžiamoksliu P. Kanapka susipažino 2–3 klasėje, kai draugo tėvai pakvietė katechetę, o mokytis poterių pasiūlė ir jam.
„Sekėsi gerai, bet nieko neliko: nepriėjau Pirmosios komunijos ir niekada nesimeldžiau. Nebuvau nusiteikęs priešiškai, bet tų dalykų nežinojau ir su Dievu jokių sąsajų nebuvo.
Kai pirmą kartą draugas dailininkas perskaitė ištrauką iš Evangelijos apie atvestą pas Jėzų paleistuvaujant sugautą moterį, tada supratau, kas yra nuodėmė. Vėliau draugas man davė Naujojo Testamento dalį „Apaštalų darbai“. Tačiau buvo ne tai, ko norėjau. Širdies stygos virpėjo ne taip, kaip klausantis Evangelijos. Deja, nemokėjau pasakyti, ko noriu. Sužinojęs, kad reklamų biuro, kuriame dirbau, darbuotoja lanko bažnyčią, pabandžiau išsakyti savo troškimą jai ir ji suprato. Evangelijų knygą, kurią ji man davė, skaičiau ir jaučiau ateinančią sotį ir atradimo džiaugsmą. Tai buvo nesibaigiančio Dievo pažinimo ir sąmoningos kelionės link Jo pradžia.
Po stojamųjų į universitetą pradėjau uoliai domėtis dvasiniais dalykais. Supratau, kaip svarbu pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. Draugų padedamas pasiruošiau pirmai išpažinčiai ir Gargžduose priėmiau Pirmąją komuniją. Tai buvo tokia stipri patirtis, kuri visam laikui įtvirtino širdyje suvokimą, kad aš niekada nebesijausiu vienas, kaip buvo, kol buvau nutolęs nuo Jo. Supratęs, kad Dievas yra kažką man numatęs, atsisakiau šeimos kūrimo planų ir atsidaviau į Jo rankas. Pradėjau kiekvieną dieną iš Girulių dviračiu važinėti į Klaipėdos bažnyčią, kalbėti rožinį ir susitikti su Jėzumi Komunijoje. Draugų raginamas pradėjau minti kelius link Kunigų seminarijos“.
Darbus darai ne dėl žmonių
– Deja, bandymas įstoti į Telšių kunigų seminariją nepavyko. Kartą svarstydamas, ką turėčiau daryti, maldoje tariau: „Viešpatie, jeigu iki 35 metų nepriims į Kunigų seminariją – vesiu“. Tačiau kitą dieną supratęs, kad jeigu Dievas būtų norėjęs, jau seniai būčiau sukūręs šeimą, atsiprašiau dėl savo trumparegiško pasakymo ir pasitaisiau: „Viešpatie, jeigu iki 35 metų nepriims į Kunigų seminariją – tapsiu vienuoliu“. Taip atsisakęs šeimos leidausi Dievo vedamas man visiškai nežinomais keliais. Beliko pasitikint Juo laikytis duoto žodžio, – prisimena P. Kanapka.
Ką reiškia laikytis žodžio, kun. Petras sako žinojęs iš mažens. Tai jam įskiepijo tėtis. 1924 m. Punske gimęs Petro tėtis patyrė ir vokiečių koncentracijos stovyklos, ir rusų kalėjimo baisumus. „Dėl to tėvas nusigręžė nuo Dievo, bet neprarado žmogiškumo. Jis netgi leido apsigyventi kunigui pas mus, nors patys glaudėmės tik viename kambaryje. Kunigo Ivanausko – buvusio misionieriaus Karaliaučiaus krašte dovanota prieš mano krikštą nuotrauka, kurioje įrašyti mėnuo ir diena sutapo su tėvelio laidojimo mėnesiu ir diena, leido daryti prielaidą: tėvo svetingumas pelnė jam pačiam atsivertimo malonę, o man, jo sūnui, kunigystės dovaną. Tėvas, nors ir nusiteikęs priešiškai Dievo atžvilgiu, mus auklėjo Jo įsakymų dvasioje, ypač pabrėždavo melo ir vagystės blogį. Toks auklėjimas išugdė ypatingą jautrumą tiesai. Iš tiesų, žmogų apgauti įmanoma, bet Dievo neapgausi“, – sako P. Kanapka.
Išskirtinis diplomas privilegijų nesuteikė
Sovietmečiu dėl persekiojimų ir ribojimų stoti į seminariją Lietuvai trūko dvasininkų, todėl veikė dvi pogrindinės seminarijos. Vienoje jų 1989 m. rudenį, be tokiai tarnystei reikalingo pasiruošimo, P. Kanapka buvo įšventintas į diakonus. Tačiau šalyje brendo pokyčiai. Griuvus Berlyno sienai, neliko ir pogrindinės seminarijos, kurioje ruošėsi mokytis.
– Neturėjau aiškaus supratimo, kas vyksta mano gyvenime, – prisimena kun. Petras. – Todėl negalėjau ramiai kažko laukti ir pasyviai priimti gyvenimą. Prašiau Vyskupo, kad leistų mokytis Kauno kunigų seminarijoje. Pradėjau nuo antro kurso, o visus egzaminus išlaikęs baigiau mokslus per trejus metus.
Iškart po to 33-ejų kunigas išvažiavo į Romą, Šv. Alfonso akademiją, kur įgijo moralės teologijos daktaro diplomą. Grįžęs apsistojo Marijampolėje, tačiau vyskupijoje, kurioje buvo įšventintas į kunigus, pasiūlymų nesulaukė. Pusmetį dėstė seminarijoje, 7 metus – kolegijoje. Paskui 3 metai Gražiškių parapijoje.
– Gal ne visiems tiko atviras kalbėjimo būdas, gal neturėjimas baimės ką nors prarasti, gal kas kita, tačiau visada pasitikėjau Dievu ir Jo vedimu, – apie darbo niuansus kalba kunigas.
„Su tikėjimu galiu viską įveikti“
2008 m. kovo 8 d. P. Kanapka paskirtas Skardupių Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapijos klebonu.
– Viskas buvo krūmuose. Grindys grybo suėstos, stogai kiauri. Atrodė, kad ir bažnyčia vidury laukų, ir pati parapija tarsi pasmerktos sunykti. Buvusiai valdžiai nerūpėjo ir buvęs Tauro partizanų štabas, – pirmą įspūdį prisimena klebonas. – Kiekvienoje situacijoje aš visada galvoju – koks čia Dievo sumanymas? Jeigu mane paskyrė čia, vadinasi, taip Jo sumanyta. Ir kibau į darbus. Pradėjau nuo drenažo apie bažnyčią – vienas, tik 82 metų Albinas Kučinskas atėjo padėti. Buvo labai jautru, kai iš vakaro planavęs ateiti man į talką naktį žmogus išėjo…
„Buvęs klebonas perdavė 22 tūkst. litų, vėliau sužinota apie 60 tūkst. litų savivaldybės skirtų pinigų, paslėptų parapijos „Caritas“ kasoje“, – prisimena naujakurys. Darbai pajudėjo: per devynerius metus bažnyčioje ir klebonijoje pakeisti langai, uždengti stogai, nutiesti takai, įruoštas Visų Šventųjų parkas, kuriame kasmet pastatoma po skulptūrą: palaimintajam J. Matulaičiui, bažnyčios globėjai Švč. M. Marijai, Šv. Juozui, Šv. Petrui, Šv. Onai, šiemet bus pastatyta Šv. Marijai Magdalenai, sodinami šventųjų garbei skirti medžiai – jų dabar čia per 20.
Pasak klebono, Skardupių parapija išsiskiria iš kitų tuo, kad lankančiųjų bažnyčią nedaug, o aukos didelės, jau nekalbant apie gausų parapijiečių dalyvavimą talkose, ypač tvarkant parapijos plotus. Kasmet remia ir Valavičių bendrovė, neužmiršta ir Marijampolės blaivystės sąjūdis, nuolatinis palaikymas ateina iš seniūnijos. Be to, per 80 tūkst. litų surinkta platinant P. Kanapkos knygą „Dievo įsakymai – šviesa širdies akims“. Visi šie ir kiti geradarių pinigai investuoti į medžiagas. Didžiąją dalį juodo darbo klebonas sako nudirbęs pats. „Daug jėgų ir kantrybės pareikalauja santykiai su valdininkais. Ir dabar jau 15 mėnesių trunka pastangos sugrąžinti buvusiai klebonijai-naujokynui, kuriame buvo įkurtas partizanų štabas, jos vardą. Mat Registrų centre dėl jų darbuotojų klaidos, tyčinės ar netyčinės, pastatas įregistruotas kaip mokykla, todėl neįmanoma be papildomų nuostolių įsivesti elektros, kuri reikalinga iš apleisto namo rūsio pumpuoti nuolat besikaupiantį vandenį.“
– Mano visas kelias atrodo sudėtingai, bet su tikėjimu galiu viską įveikti. Aš vis dar mokausi – ruošiuosi tapti dvasinių pratybų vadovu, nes žmonių, kurie nori išmokti pažinti Dievo valią, visada bus. Pernai iš lotynų kalbos išverčiau dokumentą apie atlaidus „Atlaidų vadovas“.
Jaunystėje daug keliavęs kunigas dabar kelionių nesureikšmina: „Kiek grožio yra čia. Akys nepasotinamos. Reikia, kad keliavimas būtų prasmingas, pavyzdžiui, piligriminė kelionė. Matau užduotį – visa tai išgyventi Skardupiuose“.