Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Skardupių klebonas Petras Kanapka: „Mano vieta – čia...“

„Mano svajonė visada buvo mokytis. Tapti kunigu – visai ne mano mintis, ji atėjo iš žmonių, ir tai priimu kaip Dievo dovaną“, – pasakodamas apie savo kelią į kunigystę sako Skardupių Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapijos klebonas, moralės teologijos mokslų daktaras Petras Algirdas Kanapka.

 

– „Kiekvienoje situacijoje aš visada galvoju – koks čia Dievo sumanymas?“ – apie savo tarnystę Skardupių parapijoje sako klebonas Petras Kanapka.

– „Kiekvienoje situacijoje aš visada galvoju – koks čia Dievo sumanymas?“ – apie savo tarnystę Skardupių parapijoje sako klebonas Petras Kanapka.

Jautėsi ne savo vietoje
P. Kanapkos kelias į kunigystę buvo sudėtingas savęs ir pašaukimo ieškojimas. Baigęs tuometį Klaipėdos politechnikumą raudonu diplomu, jaunuolis buvo pašauktas į kariuomenę – pusę metų tarnavo Latvijoje, pusantrų – Mongolijoje. Tarnybai einant į pabaigą, mirė mama, tad reikėjo grįžti į Klaipėdą ir padėti jaunesniems broliams. Įstojo į Kauno politechnikos instituto vakarinį skyrių Klaipėdoje, bet jautėsi ne savo vietoje. Domino teisė, tad gavęs pasiūlymą per trumpą laiką užsidirbti daug pinigų, kurie būtų leidę studijuoti ten, kur troško, išvažiavo į Sibirą, Buriatiją. Trejus metus stepėje statė įvairius mūrinius pastatus. Tuo pačiu metu pabandė įstoti į Irkutsko universitetą, bet nepasisekė, nors pažymiai buvo geri: pirmumo teisę turėjo dirbantys milicijoje.
– Vis norėjau save išbandyti. Aštuoniolikmetis, 1978 m., nusprendžiau dviračiu nuvažiuoti į Maskvą. O kai grįžau iš statybų Sibire, 1985-aisiais išskridau į Vladivostoką ir atgal iki Klaipėdos per keturis su puse mėnesio dviračiu parmyniau. Prasmingiausias atsitikimas įvyko Maskvos prieigose, kai norėdamas sužinoti tikslų kelią iki didžiojo žiedo, sustojau prie milicijos posto. Milicijos kapitonas, trumpai išklausinėjęs, kur ir kokiu tikslu keliauju, atsisveikino, bet netrukus tarnybiniu juodos spalvos automobiliu pasivijo ir priėjęs tarė: „Jei tu toks, tegul jis tave globoja“, ir padavė mažą ikonos, vaizduojančios Kristų, kopiją… – pasakoja P. Kanapka.
– Grįžęs iš Vladivostoko negalėjau rasti gyvenimo prasmės. 1986 m. bandymas įstoti į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą (teisės studijų mane pažinojusieji patarė atsisakyti) taip pat buvo su tam tikrais niuansais: pirmu bandymu į dieninį skyrių nepatekau dėl naujos disciplinos – visuomenės mokslų – egzamino. Kitais metais gerų pažymių neužteko – reikėjo geriausių, todėl pasiūlė palaukti konkurso į neakivaizdinį skyrių. Turėdamas laiko klaidžiojau Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, lankiau parodas, bažnyčias. Kartą užėjau į Šv. Teresės bažnyčią, prie Aušros Vartų: „Dieve, nežinau nei kada klaupti, nei kada stoti… Neprašau, kad mane priimtų į universitetą, bet padėk man, kad užtektų jėgų atlaikyti, jeigu nepriims“, – kalbėjau. Iš pradžių tarp 25 neakivaizdininkų manęs nebuvo, tačiau po pertraukos perskaityto sąrašo pabaigoje išgirdau savo pavardę. Tuomet pasakiau: „Tai – Jis. Noriu Jį pažinti“. Taip mano gyvenime atsirado prasmė ir pagrindas. O įstojimas į universitetą, pasirodo, buvo tik tarpinis etapas link pašaukimo.

 

 

Per 9 metus Skardupių bažnyčia pasikeitė neatpažįstamai.

Per 9 metus Skardupių bažnyčia pasikeitė neatpažįstamai.

Svarbu pažinti Dievo valią ir ją vykdyti
Su tikėjimo pradžiamoksliu P. Kanapka susipažino 2–3 klasėje, kai draugo tėvai pakvietė katechetę, o mokytis poterių pasiūlė ir jam.
„Sekėsi gerai, bet nieko neliko: nepriėjau Pirmosios komunijos ir niekada nesimeldžiau. Nebuvau nusiteikęs priešiškai, bet tų dalykų nežinojau ir su Dievu jokių sąsajų nebuvo.
Kai pirmą kartą draugas dailininkas perskaitė ištrauką iš Evangelijos apie atvestą pas Jėzų paleistuvaujant sugautą moterį, tada supratau, kas yra nuodėmė. Vėliau draugas man davė Naujojo Testamento dalį „Apaštalų darbai“. Tačiau buvo ne tai, ko norėjau. Širdies stygos virpėjo ne taip, kaip klausantis Evangelijos. Deja, nemokėjau pasakyti, ko noriu. Sužinojęs, kad reklamų biuro, kuriame dirbau, darbuotoja lanko bažnyčią, pabandžiau išsakyti savo troškimą jai ir ji suprato. Evangelijų knygą, kurią ji man davė, skaičiau ir jaučiau ateinančią sotį ir atradimo džiaugsmą. Tai buvo nesibaigiančio Dievo pažinimo ir sąmoningos kelionės link Jo pradžia.
Po stojamųjų į universitetą pradėjau uoliai domėtis dvasiniais dalykais. Supratau, kaip svarbu pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. Draugų padedamas pasiruošiau pirmai išpažinčiai ir Gargžduose priėmiau Pirmąją komuniją. Tai buvo tokia stipri patirtis, kuri visam laikui įtvirtino širdyje suvokimą, kad aš niekada nebesijausiu vienas, kaip buvo, kol buvau nutolęs nuo Jo. Supratęs, kad Dievas yra kažką man numatęs, atsisakiau šeimos kūrimo planų ir atsidaviau į Jo rankas. Pradėjau kiekvieną dieną iš Girulių dviračiu važinėti į Klaipėdos bažnyčią, kalbėti rožinį ir susitikti su Jėzumi Komunijoje. Draugų raginamas pradėjau minti kelius link Kunigų seminarijos“.

 

Klebonas mano, kad šis pastatas gali būti dvasinių pratybų namai.

Klebonas mano, kad šis pastatas gali būti dvasinių pratybų namai.

Darbus darai ne dėl žmonių
– Deja, bandymas įstoti į Telšių kunigų seminariją nepavyko. Kartą svarstydamas, ką turėčiau daryti, maldoje tariau: „Viešpatie, jeigu iki 35 metų nepriims į Kunigų seminariją – vesiu“. Tačiau kitą dieną supratęs, kad jeigu Dievas būtų norėjęs, jau seniai būčiau sukūręs šeimą, atsiprašiau dėl savo trumparegiško pasakymo ir pasitaisiau: „Viešpatie, jeigu iki 35 metų nepriims į Kunigų seminariją – tapsiu vienuoliu“. Taip atsisakęs šeimos leidausi Dievo vedamas man visiškai nežinomais keliais. Beliko pasitikint Juo laikytis duoto žodžio, – prisimena P. Kanapka.
Ką reiškia laikytis žodžio, kun. Petras sako žinojęs iš mažens. Tai jam įskiepijo tėtis. 1924 m. Punske gimęs Petro tėtis patyrė ir vokiečių koncentracijos stovyklos, ir rusų kalėjimo baisumus. „Dėl to tėvas nusigręžė nuo Dievo, bet neprarado žmogiškumo. Jis netgi leido apsigyventi kunigui pas mus, nors patys glaudėmės tik viename kambaryje. Kunigo Ivanausko – buvusio misionieriaus Karaliaučiaus krašte dovanota prieš mano krikštą nuotrauka, kurioje įrašyti mėnuo ir diena sutapo su tėvelio laidojimo mėnesiu ir diena, leido daryti prielaidą: tėvo svetingumas pelnė jam pačiam atsivertimo malonę, o man, jo sūnui, kunigystės dovaną. Tėvas, nors ir nusiteikęs priešiškai Dievo atžvilgiu, mus auklėjo Jo įsakymų dvasioje, ypač pabrėždavo melo ir vagystės blogį. Toks auklėjimas išugdė ypatingą jautrumą tiesai. Iš tiesų, žmogų apgauti įmanoma, bet Dievo neapgausi“, – sako P. Kanapka.

 

 

Išskirtinis diplomas privilegijų nesuteikė
Sovietmečiu dėl persekiojimų ir ribojimų stoti į seminariją Lietuvai trūko dvasininkų, todėl veikė dvi pogrindinės seminarijos. Vienoje jų 1989 m. rudenį, be tokiai tarnystei reikalingo pasiruošimo, P. Kanapka buvo įšventintas į diakonus. Tačiau šalyje brendo pokyčiai. Griuvus Berlyno sienai, neliko ir pogrindinės seminarijos, kurioje ruošėsi mokytis.
– Neturėjau aiškaus supratimo, kas vyksta mano gyvenime, – prisimena kun. Petras. – Todėl negalėjau ramiai kažko laukti ir pasyviai priimti gyvenimą. Prašiau Vyskupo, kad leistų mokytis Kauno kunigų seminarijoje. Pradėjau nuo antro kurso, o visus egzaminus išlaikęs baigiau mokslus per trejus metus.
Iškart po to 33-ejų kunigas išvažiavo į Romą, Šv. Alfonso akademiją, kur įgijo moralės teologijos daktaro diplomą. Grįžęs apsistojo Marijampolėje, tačiau vyskupijoje, kurioje buvo įšventintas į kunigus, pasiūlymų nesulaukė. Pusmetį dėstė seminarijoje, 7 metus – kolegijoje. Paskui 3 metai Gražiškių parapijoje.
– Gal ne visiems tiko atviras kalbėjimo būdas, gal neturėjimas baimės ką nors prarasti, gal kas kita, tačiau visada pasitikėjau Dievu ir Jo vedimu, – apie darbo niuansus kalba kunigas.

 

Keliautojas Maskvoje 1985 metais.

Keliautojas Maskvoje 1985 metais.

„Su tikėjimu galiu viską įveikti“
2008 m. kovo 8 d. P. Kanapka paskirtas Skardupių Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapijos klebonu.
– Viskas buvo krūmuose. Grindys grybo suėstos, stogai kiauri. Atrodė, kad ir bažnyčia vidury laukų, ir pati parapija tarsi pasmerktos sunykti. Buvusiai valdžiai nerūpėjo ir buvęs Tauro partizanų štabas, – pirmą įspūdį prisimena klebonas. – Kiekvienoje situacijoje aš visada galvoju – koks čia Dievo sumanymas? Jeigu mane paskyrė čia, vadinasi, taip Jo sumanyta. Ir kibau į darbus. Pradėjau nuo drenažo apie bažnyčią – vienas, tik 82 metų Albinas Kučinskas atėjo padėti. Buvo labai jautru, kai iš vakaro planavęs ateiti man į talką naktį žmogus išėjo…
„Buvęs klebonas perdavė 22 tūkst. litų, vėliau sužinota apie 60 tūkst. litų savivaldybės skirtų pinigų, paslėptų parapijos „Caritas“ kasoje“, – prisimena naujakurys. Darbai pajudėjo: per devynerius metus bažnyčioje ir klebonijoje pakeisti langai, uždengti stogai, nutiesti takai, įruoštas Visų Šventųjų parkas, kuriame kasmet pastatoma po skulptūrą: palaimintajam J. Matulaičiui, bažnyčios globėjai Švč. M. Marijai, Šv. Juozui, Šv. Petrui, Šv. Onai, šiemet bus pastatyta Šv. Marijai Magdalenai, sodinami šventųjų garbei skirti medžiai – jų dabar čia per 20.
Pasak klebono, Skardupių parapija išsiskiria iš kitų tuo, kad lankančiųjų bažnyčią nedaug, o aukos didelės, jau nekalbant apie gausų parapijiečių dalyvavimą talkose, ypač tvarkant parapijos plotus. Kasmet remia ir Valavičių bendrovė, neužmiršta ir Marijampolės blaivystės sąjūdis, nuolatinis palaikymas ateina iš seniūnijos. Be to, per 80 tūkst. litų surinkta platinant P. Kanapkos knygą „Dievo įsakymai – šviesa širdies akims“. Visi šie ir kiti geradarių pinigai investuoti į medžiagas. Didžiąją dalį juodo darbo klebonas sako nudirbęs pats. „Daug jėgų ir kantrybės pareikalauja santykiai su valdininkais. Ir dabar jau 15 mėnesių trunka pastangos sugrąžinti buvusiai klebonijai-naujokynui, kuriame buvo įkurtas partizanų štabas, jos vardą. Mat Registrų centre dėl jų darbuotojų klaidos, tyčinės ar netyčinės, pastatas įregistruotas kaip mokykla, todėl neįmanoma be papildomų nuostolių įsivesti elektros, kuri reikalinga iš apleisto namo rūsio pumpuoti nuolat besikaupiantį vandenį.“
– Mano visas kelias atrodo sudėtingai, bet su tikėjimu galiu viską įveikti. Aš vis dar mokausi – ruošiuosi tapti dvasinių pratybų vadovu, nes žmonių, kurie nori išmokti pažinti Dievo valią, visada bus. Pernai iš lotynų kalbos išverčiau dokumentą apie atlaidus „Atlaidų vadovas“.
Jaunystėje daug keliavęs kunigas dabar kelionių nesureikšmina: „Kiek grožio yra čia. Akys nepasotinamos. Reikia, kad keliavimas būtų prasmingas, pavyzdžiui, piligriminė kelionė. Matau užduotį – visa tai išgyventi Skardupiuose“.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas

    2016-08-29Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas
    Marijampolės regiono gyventojai pagrįstai didžiuojasi iš jos apylinkių kilusiais ne tik meno, kultūros veikėjais, kalbininkais, bet ir aviatoriais. Sasnavos seniūnijoje gimęs ypatingų gabumų ir reto konstruktoriaus talento žmogus, palikęs gilius savo darbo pėdsakus prieškario Lietuvos karo aviacijoje – lėktuvų ANBO konstruktorius Antanas Gustaitis. Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas, aviakonstruktorius, 9 lėktuvų ANBO projektų autorius, aukštojo aviacijos mokslo Lietuvoje iniciatorius. Karo aviacijos mokyklos, Vytauto Didžiojo universiteto aviacijos katedros dėstytojas. Tai tik keletas eilučių iš Antano Gustaičio biografijos. Iš tiesų jo vaidmuo Lietuvos aviacijoje neišmatuojamas. Iškilios asmenybės žmogui teko tragiškas likimas: ketinęs pasitraukti iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, Antanas Gustaitis Lietuvos–Vokietijos ...
  • Sodybos tuščios nestovi

    2016-08-29
    Tai – irgi apie Plutiškes. Paklausti apie situaciją miestelyje pašnekovai pasidžiaugė, kad čia, skirtingai nei daugelyje kitų panašių vietų, vyksmo ir gyvybės daug. „Pas mus sodybos tuščios nestovi: jei tik atsiranda kokia, jau, žiūrėk, kas nors kuriasi. Tai kieno vaikai grįžta į tėvų ar senelių namus – vieni visam laikui, kiti labiau tik vasaromis gyvena, kitus namus nuperka kas iš šalies, ir laukuose naujus namus statosi… Žiūrėkite: įsikūrė du operos solistai – irgi pavyzdys. Žmonės kiemus, aplinką gražiai tvarko, bendruomenė aktyviai dirba.“ Pliusas ir tai, kad čia yra ir gerą vardą turi gimnazija, su kurios kolektyvu visada randama bendra kalba. Moksleivių ...
  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...