Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kaip mergaitės tampa vienuolėmis

(Sesers Juozapos istorija)

„Ar galite mesti vienuolės darbą?“ – paklausė vaikai kartą sesers Juozapos.

„Ar galite mesti vienuolės darbą?“ – paklausė vaikai kartą sesers Juozapos.

Spėju, kad vienuolė sesuo Juozapa Živilė Mieliauskaitė pataikė į dešimtuką, nes neseniai davė amžinuosius įžadus. Tai reiškia, kad apsisprendė.
Banalus klausimas, ar nesunku buvo atsisakyti visko, tiesiog vėlėsi ant liežuvio. „Daug sunkiau būti ydų liūne“, – toks buvo jos atsakymas.

Šventosios Šeimos seserų kongregacijos vienuolė
Živilė augo nereligingoje šeimoje. Sunki paauglystė, nesaugumo jausmas stūmė į gyvenimo klystkelius. Atsivertė būdama 19 metų. „Tada sutikau Jėzų. Nėra taip, kad viskas pasikeičia tą akimirką, bet vis tiek tai pakeičia tavo buvimą, jei tu Jį renkiesi. Pasikeičia tavo gyvenimas – negali gyventi kaip anksčiau“, – prisimena ji.
Labai daug kas įsivaizduoja, kad turi būti apreiškimas ir tapti vienuole. „Kai manęs klausia, kur išsiskleidė pašaukimas – aš atsakau „Akropoly“. Buvau ten su vienuole seserimi Inga, gėrėme arbatą. Ji staiga sako: „Ko lauki?“ Suvokiau, kad tas laikas yra dabar. Inga tada jau buvo vienuolė, ji ir parodė man vienuolystės grožį. Beje, dabar ji yra mūsų vienuolyno motina, generalinė vyresnioji“, – prisiminimais dalijosi sesuo Juozapa.
Taip 2007 metais, būdama Vilniaus universiteto trečiakursė, įstojo į vienuolyną, bet tėvams apie tai nepasakė 9 mėnesius. Kol studijavo, buvo kandidatė, kai baigė ir būdama 22 metų atvyko į Marijampolę, dvejus metus buvo novicija. Po to duoti pirmieji įžadai. Ir štai pernai davė amžinuosius įžadus. Kovo 18 d. seseriai Juozapai suėjo 30 metų. Beje, šv. Juozapas yra jos globėjas, jo vardo diena yra kovo 19-oji, todėl sesuo ir pasirinko tokį vienuolišką vardą.
„Dabar jau gyvensiu taip visą amžių. Iš tiesų, mes per daug susitelkę į išėjimus. Nepatiko ir išėjo. Vienas 55 metus susituokęs diedukas kartą sakė: „Šimtą kartų galėjai išeiti, bet kur eiti ir ko – gyveni ir gyvenk.“ Laisvė atnešė ir blogų dalykų – negalime įsipareigoti, nepajėgiame pasirinkti. Ir aš kažkada maniau, kad amžinų įžadų negalėsiu duoti, bet atėjo branda ir labai džiaugiuosi. Žinau, kad vienuolės visą gyvenimą bus mano sesės“, – sako sesuo Juozapa.
Šventosios Šeimos seserų vienuolijos vienuolės gyvena keturiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Vilkaviškyje ir Marijampolėje. Čia gyvena apie 15 seserų. Šios vienuolijos gyvenimo modelis – šeima. Vienuolės gyvena mažomis bendruomenėmis po 3–5. „Kaip visi normalūs žmonės visos namie viską darome, visos turime darbus. Niekas mūsų neišlaiko, gyvename iš algų. Ir žinokit, niekas neaukotų vienuolių išlaikymui su tokiais visuomenės išpuoliais.“

Kai atsisakai būti kaip visi
Visuomenės puolimas juntamas dėl to, kad atsisakai būti kaip visi, pasirenki būti skaistume.
„Mūsų visuomenėje labai daug stereotipų. Man sako: „Ir jauna, ir graži, kaip tau taip nepasisekė, kad tapai vienuole?“. Siutina tas lietuvių negyvenimas savo gyvenimo ir kišimasis į kitų. Ypač mažesniame mieste kas trečias jaučia pareigą paaiškinti, ką galvoja apie vienuoles. Jei nukrenti gatvėje, niekas nemato arba apsimeta, kad nemato, o kai eini su skara ar kokiais ryškiais sportbačiais – visi pamato ir pakomentuoja. Ir apie įžadus kalba: „Kokia tu vargšė, tiek daug atsisakei“. Bet kai tuokiesi, irgi atsisakai visų kitų vyrų – bent jau taip turėtų būti. Aš atsisakiau lygiai tiek pat, tik tuo vienu daugiau“, – ironizuoja vienuolė.
Kai davė pernai lapkričio mėnesį amžinuosius įžadus, Bazilikoje buvo didelė šventė, prisirinko daug jos draugų – sesers Juozapos suburtos jaunimo bendruomenės narių. „Kai man užmovė žiedą, aš nesusivaldžiau ir pakėliau ranką, norėjau parodyti jį vaikams. Jie šaukė, plojo, džiaugėsi“, – prisimena vienuolė.
Labai teisingą klausimą sesuo Juozapa užduoda kritikams ir smerkėjams: „Kam turiu ką įrodinėti, kad gerai kažką darau, kas man tinkama? Tu pasirenki gyvenimą, kuri jį laisvai, nes esi laisvas. Niekam nekenki ir dar sukuri pridėtinį gėrį.“ O kodėl žmonės sunkiai renkasi dabar dvasinius pašaukimus? Nes nėra akcentuojama tai, ką tu gauni, o tik tai, ko netenki. „Atsiveria gyvenimas, kai pasirenki laisvai. Aš laisvai pasirinkau, to net mano tėvai nesupranta, nes jie nėra tikintys.“
O dar ta mūsų baimė išsiskirti, prisiimti atsakomybę. Tai sutrukdo padaryti gerą darbą, pagelbėti kitam. „Ką pagalvos, jei pakelsi šiukšlę, padėsi nukritusiam. Šitą baimę matau ir jaunimo akyse. Vaikus siaubas ištinka, ką apie juos pagalvos, todėl negali pranešti ir apie patyčias, smurtą. Bet kurti geresnį gyvenimą čia tik taip ir įmanoma. Baisu, kad esame tiek nusigyvenę, jog žmogus nustemba, susigraudina, jeigu sulaukia pagalbos ar paramos“, – patirtimi dalijasi moteris.

„Esu jaunimo ugdytoja“
Sesuo Juozapa papasakojo, kaip ėmėsi darbo su jaunimu: „Ilgai svarsčiau, ką rinktis, kad gyvenimas būtų prasmingas. Sugalvojau, kad noriu vyro ir 5 vaikų, melsdavausi, kad tai išsipildytų. Paskui skaitydama Evangeliją radau: „Kas iš jūsų dėl manęs paliks viską – gaus šimteriopai“. Supratau, gausiu 500 vaikų, pajutau, jog turiu pašaukimą būti visų vaikų seserimi, motina, drauge.“
Vienuolė sukūrė jaunimo bendruomenę „Dievo karalystė čia pat“, kur dalyvauja apie 50 jaunuolių. „Kai kūriau prieš 4 metus, tikslas buvo sukurti vietą, kur paaugliai būtų saugūs augti ir bręsti, pažinti savo galimybes, mokytis dovanoti save kitiems, mokytis kurti sveikus, saugius santykius. Kitas tikslas buvo padėti patirti Dievo tikrovę: kaip Jis veikia, kur Jis yra gyvenime, kad Jis yra draugas. Dabar esu jaunimo ugdytoja, neformaliojo ugdymo organizatorė.“
Su vaikais sesuo Juozapa susipažįsta per katechezę, o paskui kai kurie iš jų įsitraukia į bendruomenės veiklą. Viena sritis – socialiniai projektai, su seneliais ir vaikų namuose. „Jaunimas mokosi būti socialiai jautrus. Mokykla, deja, to nemoko, ten išmokoma konkuruoti, pralenkti kitus, lipti per galvas, būti pirmu, nes tik tada esi šaunus. O mes mokome pasilenkti prie silpnesnio, padėti, užjausti.“ Kita kryptis – religinė: rekolekcijos, susikaupimo dienos, evangelizacijos mokykla.

Sunku pasverti darbą ir rezultatus
Toks jau tas ugdymas – rezultatus pamatyti sunku ir tai nevyksta greitai.
„Dabar jaunimas mažai save pažįsta realiai. Jie tik žino klišes apie save: kas turi būti, ką turi mėgti, ką privalo veikti.“ Tai sesuo Juozapa patyrė bendraudama su jaunimu. „Liūdina, kai matau, kad vaikai nežino, jog jie geri. Jiems nepasakė, nepatyrė iš suaugusiųjų, kad yra gražūs, gabūs ir geri. Jie mano, kad turi tos meilės kažkaip nusipelnyti. Klaiku tai, kad jie neturi gyvenimo džiaugsmo, ir mes su ta konkurencija iš jų tai pavogėme. Aš jiems sakau: „Atsipalaiduokite, džiaukitės gyvenimu, šviečiančia saulė. Nesikamuokit taip dėl tų mokslų, gerų pažymių.“
Pas mus klesti sėkmės kultūra: vertingas esi tik tada, jei sėkmingas. Taip ir iš žiniasklaidos atrodo. Tos varžybos jau nuo darželio prasideda ir labai gadina vaikams gyvenimą. O paaugliai šeimoje ir mokykloje turi patirti, jog gali klysti ir nebus atstumti. Jeigu neleidžiama klysti, tada tampama lėlytėmis, kurios yra tokios, kaip kitiems reikia ir kitiems patogu. Neklysdami, nebandydami negalime rasti savo tikrojo kelio.
Sesuo Juozapa pastebi, kad turime labai mažai tikrų ugdytojų, mokytojų iš pašaukimo, kurie kuria santykį su mokiniu, o ne komanduoja. „Klausiu vaikų, kiek tikrų mokytojų yra jų mokyklose. Randa vieną du, ne daugiau. Tai tokie pedagogai, su kuriais vaikai jaučiasi gerai, gerbia juos, nes šie normaliai bendrauja. Dauguma mokytojų motyvacijai naudoja gąsdinimą, kad neišlaikys egzaminų, neįstos ir tada eis griovių kasti…“
Daug gražių žodžių išgirdau iš jos lūpų apie jaunimą – koks gabus, geras, gražus, tik bėda, kad to nežino, nuvertina save. Sesuo Juozapa taip gali kalbėti, nes turi dovaną išklausyti. Žmonės jai atsiveria.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas

    2016-08-29Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas
    Marijampolės regiono gyventojai pagrįstai didžiuojasi iš jos apylinkių kilusiais ne tik meno, kultūros veikėjais, kalbininkais, bet ir aviatoriais. Sasnavos seniūnijoje gimęs ypatingų gabumų ir reto konstruktoriaus talento žmogus, palikęs gilius savo darbo pėdsakus prieškario Lietuvos karo aviacijoje – lėktuvų ANBO konstruktorius Antanas Gustaitis. Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas, aviakonstruktorius, 9 lėktuvų ANBO projektų autorius, aukštojo aviacijos mokslo Lietuvoje iniciatorius. Karo aviacijos mokyklos, Vytauto Didžiojo universiteto aviacijos katedros dėstytojas. Tai tik keletas eilučių iš Antano Gustaičio biografijos. Iš tiesų jo vaidmuo Lietuvos aviacijoje neišmatuojamas. Iškilios asmenybės žmogui teko tragiškas likimas: ketinęs pasitraukti iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, Antanas Gustaitis Lietuvos–Vokietijos ...
  • Sodybos tuščios nestovi

    2016-08-29
    Tai – irgi apie Plutiškes. Paklausti apie situaciją miestelyje pašnekovai pasidžiaugė, kad čia, skirtingai nei daugelyje kitų panašių vietų, vyksmo ir gyvybės daug. „Pas mus sodybos tuščios nestovi: jei tik atsiranda kokia, jau, žiūrėk, kas nors kuriasi. Tai kieno vaikai grįžta į tėvų ar senelių namus – vieni visam laikui, kiti labiau tik vasaromis gyvena, kitus namus nuperka kas iš šalies, ir laukuose naujus namus statosi… Žiūrėkite: įsikūrė du operos solistai – irgi pavyzdys. Žmonės kiemus, aplinką gražiai tvarko, bendruomenė aktyviai dirba.“ Pliusas ir tai, kad čia yra ir gerą vardą turi gimnazija, su kurios kolektyvu visada randama bendra kalba. Moksleivių ...
  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...