Tai Petro Klimo žodžiai, apibūdinantys būtinybę kurti institucijas, kurios jaunai Lietuvos valstybei atstovautų tarptautiniu lygiu. „Tautai atgyjant savo krašte, kurs ilgą laiką buvo kitų tautų valdomas, ir norint atsiriboti nuo jų savarankiškai gyvatai, santykių tvarkymas ne tik su kaimynais, bet ir su visomis kitomis valstybėmis darosi labai svarbiu uždaviniu. Lietuvai teko nepaliaujamai grumtis ir su vokiečiais, ir su lenkais, ir su rusais. Lygiagrečiai teko ieškoti pritarimo ir pripažinimo naujos valstybės atsiradimui platesnėje internacionalinėje šeimoje. Tai buvo pirmosios mūsų užsienio reikalų ministerijos rūpestis. (…)
Darbininkų tada buvo nedaug, pasiruošimo dar mažiau, bet niekada mano karjeroje aš nemačiau tokio pasišventimo ir tokio darnaus pasitikėjimo, susiklausymo. Dirbome prieš kits kitą nesididžiuodami, nesivaržydami tarpusavyje. Visi mokėmės dirbti ir gyvenome lygiai, be komforto, be pramogų, be kategorijų. Algos buvo skurdžios, bet ir tos ilgus mėnesius nebuvo išmokamos. Avansus ėmėme iš Pasų skyriaus pajamų. Nežiūrėjome nė valandų. Nepalaužiamas tikėjimas ateitim konservavo sveikatą ir teikė drąsos.
1920 m. pradžioje bolševikų Rusija, iš visų pusių suspausta intervencijos, pradėjo naują politiką. Jie sumanė visiems siūlyti taiką. Estai pirmieji tą pasiūlymą priėmė. Voldemaras „mandrinosi“ ir delsė. Ta proga jis pasidarė sąjungininkų žmogus ir įtikinėjo pirma reikiant jų atsiklausti. Estų pavyzdys užkrėtė visuomenę. Pavasarį jau nebuvo kaip išsisukinėti. Seimas viską forsavo. Pasiūlymas buvo priimtas dar prieš jam susirenkant. Aš patekau į Delegaciją, kurios pirmininku apsiėmė būti Naruševičius.
Skubomis susiruošėme sugraibę etnografinę ir ekonominę medžiagą. Praktiškas Naruševičius prie Delegacijos prisegė dar visą vagoną maisto (daugiausia jo paties užpirktų Paryžiuje amerikoniškų konservų). Važiavome neabejodami laimėsią. Matėme prieš save milžiną ištįžusį, išdrikusį, be ragų. Be to, visą Europą turėjome užnugaryje.
(…) Maskvoje reikėjo nieko nelaukiant steigti pasiuntinybę. Bet nelengva buvo surasti kandidatus. Niekas tada nenorėjo būti tame bolševikų rojuje. Naruševičius, pats save gelbėdamas, pasiūlė Baltrušaitį, kurs jau buvo „apsipratęs“ ir rasit vienas begalėjo sutikti su tokia „šuns vieta“. Neapsiriko. Baltrušaitis įaugo į diplomatą, net prašmatnesnį už kitus. Jis vienas tegalėjo anglams, amerikiečiams ir prancūzams išaiškinti bolševikų paslaptis ir kultūringam žmogui neįmanomus keistumus“. (Šis P. Klimo prisiminimų pluoštelis išspausdintas 1989 m. „Santaroje“).
Nors P. Klimas ir buvo jauniausias tarp signatarų, bet buvo pagrindinis diplomatinės tarnybos kūrėjas – nors daug dirbo, ministru netapo (šį postą, kaip ir kitus, dalijosi partijų atstovai…). Šiam darbui jis tarsi buvo gimęs (tai pabrėždavo dažnas jį pažinęs) ir iš tiesų skyrė visas savo jėgas ir laiką. Mokėjo lenkų, vokiečių, rusų kalbas, vėliau išmoko italų, prancūzų, daug žinojo ir sugebėjo tartis bei derėtis.
Pirmasis krikštas – 1919 m. Paryžiaus taikos konferencija. („Europa!!! Ji nebuvo nei tokia supuvusi, nei tokia svajinga. Bet ji sugebėjo savo amžių prakaitą sutausoti ir gamtoje, ir paminkluose. O žmonės – tie patys, ar jie puošeivos, ar skarmaluoti… tik jie be galo gerbia savo protėvius ir savo senovę, ne kaip rytų klajokliai, kuriems nieko nėra šventa… Toks mano pirmas įspūdis“, – rašo atsiminimuose. Ironiškai priduria: „Ir Kušliškių aviganis čia atvyko revizituoti Napoleono!“ ) Tai buvo nelengva – parodyti ir įrodyti, kad jauna Lietuvos valstybė gyvuoja. Paryžiuje jiems talkino lietuvių kilmės prancūzų poetas, Lietuvos patriotas, nors ir nemokėjęs lietuviškai, Oskaras Milašius. Prancūzų diplomatai stebėdavosi, gaudami tobulai prancūziškai parašytus Lietuvos delegacijos raštus…
1923 m. rudenį P. Klimas ėmė kurti Lietuvos atstovybę Romoje, o netrukus turėjo vadovauti atstovybei Paryžiuje, kuris buvo tapęs bene svarbiausiu diplomatijos centru. Čia jis su šeima (1922 m. gimė dukra Eglė, 1930 m. sūnus Petras) gyveno iki pat karo. Lietuvos diplomatai Paryžiuje nuveikė labai daug, negalima nuvertinti ir O. Milašiaus indėlio (beje, jis ir P. Klimui, ir Lietuvai išpranašavo būsimus skaudžius įvykius, kurių dauguma iš tiesų išsipildė). Kaip vėliau rašė P. Klimas, mūsų kontrpropaganda buvo gana veiksminga, nes padori, kultūringa, todėl daugelis prancūzų patikėjo, kad lietuviai tikrai lenkus „mylėtų, jeigu šie nesibrautų į jų daržą“. Ne tik ekonominiai, bet ir kultūriniai Lietuvos ir Prancūzijos ryšiai suaktyvėjo: šimtai mūsų studentų mokėsi Paryžiuje ir kituose miestuose, daugelyje mūsų gimnazijų pradėta dėstyti prancūzų kalba…
Artėjant karui, Lietuvos atstovai Vakaruose – Bronius Balutis, P. Klimas ir Stasys Lozoraitis – siūlė valdžiai pasirengti tęsti valstybės darbą okupacijos sąlygomis, tačiau iš Kauno pritarimo nesulaukė. 1940 m. birželį vokiečiai įžengė į Paryžių, o raudonoji armija užplūdo Lietuvą.
Net ir dirbdamas sunkų diplomato darbą, P. Klimas neapleido Lietuvos istorijos studijų: rengė daktaro disertaciją, kurį laiką dėstė besikuriančiame Kauno universitete, parašė ne vieną istorinę knygą, parengė skyrių apie nepriklausomą Lietuvą Adolfo Šapokos redaguojamai „Istorijai“. Būdamas Italijoje, Prancūzijoje jis surinko kelių tūkstančių tomų istorinę biblioteką su daugybe žemėlapių. Tai buvo medžiaga didžiulei Lietuvos istorijai, kurią tikėjosi parašyti. Deja…