Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Neišvengiamas reikalų gynimas internacionalinėje plotmėje...

Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje darbuotojai. Iš kairės šalia moterų sėdi Oskaras Milašius, Petras Klimas, Kajetonas Dobkevičius.

Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje darbuotojai. Iš kairės šalia moterų sėdi Oskaras Milašius, Petras Klimas, Kajetonas Dobkevičius.

Tai Petro Klimo žodžiai, apibūdinantys būtinybę kurti institucijas, kurios jaunai Lietuvos valstybei atstovautų tarptautiniu lygiu. „Tautai atgyjant savo krašte, kurs ilgą laiką buvo kitų tautų valdomas, ir norint atsiriboti nuo jų savarankiškai gyvatai, santykių tvarkymas ne tik su kaimynais, bet ir su visomis kitomis valstybėmis darosi labai svarbiu uždaviniu. Lietuvai teko nepaliaujamai grumtis ir su vokiečiais, ir su lenkais, ir su rusais. Lygiagrečiai teko ieškoti pritarimo ir pripažinimo naujos valstybės atsiradimui platesnėje internacionalinėje šeimoje. Tai buvo pirmosios mūsų užsienio reikalų ministerijos rūpestis. (…)
Darbininkų tada buvo nedaug, pasiruošimo dar mažiau, bet niekada mano karjeroje aš nemačiau tokio pasišventimo ir tokio darnaus pasitikėjimo, susiklausymo. Dirbome prieš kits kitą nesididžiuodami, nesivaržydami tarpusavyje. Visi mokėmės dirbti ir gyvenome lygiai, be komforto, be pramogų, be kategorijų. Algos buvo skurdžios, bet ir tos ilgus mėnesius nebuvo išmokamos. Avansus ėmėme iš Pasų skyriaus pajamų. Nežiūrėjome nė valandų. Nepalaužiamas tikėjimas ateitim konservavo sveikatą ir teikė drąsos.
1920 m. pradžioje bolševikų Rusija, iš visų pusių suspausta intervencijos, pradėjo naują politiką. Jie sumanė visiems siūlyti taiką. Estai pirmieji tą pasiūlymą priėmė. Voldemaras „mandrinosi“ ir delsė. Ta proga jis pasidarė sąjungininkų žmogus ir įtikinėjo pirma reikiant jų atsiklausti. Estų pavyzdys užkrėtė visuomenę. Pavasarį jau nebuvo kaip išsisukinėti. Seimas viską forsavo. Pasiūlymas buvo priimtas dar prieš jam susirenkant. Aš patekau į Delegaciją, kurios pirmininku apsiėmė būti Naruševičius.
Skubomis susiruošėme sugraibę etnografinę ir ekonominę medžiagą. Praktiškas Naruševičius prie Delegacijos prisegė dar visą vagoną maisto (daugiausia jo paties užpirktų Paryžiuje amerikoniškų konservų). Važiavome neabejodami laimėsią. Matėme prieš save milžiną ištįžusį, išdrikusį, be ragų. Be to, visą Europą turėjome užnugaryje.

Bronė Klimienė su vaikais Egle ir Petru Paryžiuje 1931 metais.

Bronė Klimienė su vaikais Egle ir Petru Paryžiuje 1931 metais.

(…) Maskvoje reikėjo nieko nelaukiant steigti pasiuntinybę. Bet nelengva buvo surasti kandidatus. Niekas tada nenorėjo būti tame bolševikų rojuje. Naruševičius, pats save gelbėdamas, pasiūlė Baltrušaitį, kurs jau buvo „apsipratęs“ ir rasit vienas begalėjo sutikti su tokia „šuns vieta“. Neapsiriko. Baltrušaitis įaugo į diplomatą, net prašmatnesnį už kitus. Jis vienas tegalėjo anglams, amerikiečiams ir prancūzams išaiškinti bolševikų paslaptis ir kultūringam žmogui neįmanomus keistumus“. (Šis P. Klimo prisiminimų pluoštelis išspausdintas 1989 m. „Santaroje“).
Nors P. Klimas ir buvo jauniausias tarp signatarų, bet buvo pagrindinis diplomatinės tarnybos kūrėjas – nors daug dirbo, ministru netapo (šį postą, kaip ir kitus, dalijosi partijų atstovai…). Šiam darbui jis tarsi buvo gimęs (tai pabrėždavo dažnas jį pažinęs) ir iš tiesų skyrė visas savo jėgas ir laiką. Mokėjo lenkų, vokiečių, rusų kalbas, vėliau išmoko italų, prancūzų, daug žinojo ir sugebėjo tartis bei derėtis.

Pirmasis krikštas – 1919 m. Paryžiaus taikos konferencija. („Europa!!! Ji nebuvo nei tokia supuvusi, nei tokia svajinga. Bet ji sugebėjo savo amžių prakaitą sutausoti ir gamtoje, ir paminkluose. O žmonės – tie patys, ar jie puošeivos, ar skarmaluoti… tik jie be galo gerbia savo protėvius ir savo senovę, ne kaip rytų klajokliai, kuriems nieko nėra šventa… Toks mano pirmas įspūdis“, – rašo atsiminimuose. Ironiškai priduria: „Ir Kušliškių aviganis čia atvyko revizituoti Napoleono!“ ) Tai buvo nelengva – parodyti ir įrodyti, kad jauna Lietuvos valstybė gyvuoja. Paryžiuje jiems talkino lietuvių kilmės prancūzų poetas, Lietuvos patriotas, nors ir nemokėjęs lietuviškai, Oskaras Milašius. Prancūzų diplomatai stebėdavosi, gaudami tobulai prancūziškai parašytus Lietuvos delegacijos raštus…

Čia tik keletas leidinių, kurie saugomi Kalvarijos bibliotekoje...

Čia tik keletas leidinių, kurie saugomi Kalvarijos bibliotekoje…

1923 m. rudenį P. Klimas ėmė kurti Lietuvos atstovybę Romoje, o netrukus turėjo vadovauti atstovybei Paryžiuje, kuris buvo tapęs bene svarbiausiu diplomatijos centru. Čia jis su šeima (1922 m. gimė dukra Eglė, 1930 m. sūnus Petras) gyveno iki pat karo. Lietuvos diplomatai Paryžiuje nuveikė labai daug, negalima nuvertinti ir O. Milašiaus indėlio (beje, jis ir P. Klimui, ir Lietuvai išpranašavo būsimus skaudžius įvykius, kurių dauguma iš tiesų išsipildė). Kaip vėliau rašė P. Klimas, mūsų kontrpropaganda buvo gana veiksminga, nes padori, kultūringa, todėl daugelis prancūzų patikėjo, kad lietuviai tikrai lenkus „mylėtų, jeigu šie nesibrautų į jų daržą“. Ne tik ekonominiai, bet ir kultūriniai Lietuvos ir Prancūzijos ryšiai suaktyvėjo: šimtai mūsų studentų mokėsi Paryžiuje ir kituose miestuose, daugelyje mūsų gimnazijų pradėta dėstyti prancūzų kalba…

Artėjant karui, Lietuvos atstovai Vakaruose – Bronius Balutis, P. Klimas ir Stasys Lozoraitis – siūlė valdžiai pasirengti tęsti valstybės darbą okupacijos sąlygomis, tačiau iš Kauno pritarimo nesulaukė. 1940 m. birželį vokiečiai įžengė į Pary­žių, o raudonoji armija užplūdo Lietuvą.
Net ir dirbdamas sunkų diplomato darbą, P. Klimas neapleido Lietuvos istorijos studijų: rengė daktaro disertaciją, kurį laiką dėstė besikuriančiame Kauno universitete, parašė ne vieną istorinę knygą, parengė skyrių apie nepriklausomą Lietuvą Adolfo Šapokos redaguojamai „Istorijai“. Būdamas Italijoje, Prancūzijoje jis surinko kelių tūkstančių tomų istorinę biblioteką su daugybe žemėlapių. Tai buvo medžiaga didžiulei Lietuvos istorijai, kurią tikėjosi parašyti. Deja…

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...