„Jeigu žmogus nežinotų savo ar savo visuomenės praeities, jis būtų kaip kūdikis. (…) Visuomenės darbuotojas, pažinęs savo visuomenės praeitį, tarytum praregi dabarčiai ir ateičiai… Jis darosi sąmoningas ir tvirtas savo tautos ar valstybės narys – kūrėjas“. Taip Petras Klimas – jauniausias iš dvidešimties Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų (ir vienas iš šešių, kilusių iš šio krašto) – rašė 1921 m. pradedamo leisti istorijos žurnalo vedamajame.
Tik datos ir faktai, daug pasakantys
Petras Klimas gimė 1891 m. vasario 23 d. Kušliškių kaime, Kalvarijos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Mokėsi Liudvinavo pradinėje mokykloje, po to Kalvarijoje, vėliau – Marijampolės gimnazijoje. 1908 m. su kitais pradėjo leisti slaptą laikraštėlį „Mokinių draugas“, buvo laikinai pašalintas iš gimnazijos. Nuo 1910 m. studijavo Maskvos universitete teisę, gilinosi į istoriją, bendradarbiavo liberaliame laikraštyje „Aušrinė“.
Dar studijuodamas P. Klimas tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu, skaitė pranešimus suvažiavimuose. Vadovavo prie draugijos veikusiai lietuviškoms mokykloms skirtų vadovėlių rengimo komisijai, 1915 m. parengė „Lietuvių kalbos sintaksę“, sudarė chrestomatiją „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“, Vilniuje įsitraukė į visuomeninę veiklą, pradėjo savo istorinius tyrinėjimus, parašė pirmąją Lietuvos istorijos dalį. Istorija, kaip ne kartą minėjo, buvo atgaiva sielai.
1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo rengiant Vilniuje Lietuvių konferenciją, išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos sekretoriumi. Redagavo Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. ir 1918 m. vasario 16 d. pareiškimus, kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Buvo laikraščio „Lietuvos aidas“ faktinis redaktorius.
1919 m. kovo–spalio mėn. dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje vykusiose derybose, spalį paskirtas laikinuoju Užsienio reikalų ministerijos valdytoju, o gruodį – viceministru. 1920 m. dalyvavo taikos derybose su sovietų Rusija, 1922 m. kovo mėn. buvo Lietuvos delegacijos Genujos konferencijoje narys, rengė dokumentus dėl rytinės Lietuvos sienos, gynė Lietuvos teises į Klaipėdos kraštą.
1923 m. rugsėjo 15 d. P. Klimas buvo paskirtas Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, o 1925 m. gegužės 20 d. – nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Prancūzijoje. Buvo akredituotas Ispanijoje, Belgijoje, Liuksemburge ir Portugalijoje.
1940 m. rugpjūčio 4 d. įteikė Prancūzijos užsienio reikalų ministrui notą, kurioje prašė nepripažinti Lietuvos okupacijos.
1943 m. rugsėjį P. Klimą suėmė ir kalino gestapas. 1944 m. kovo mėn. atvežtas į Kauno kalėjimą ir paleistas. Artėjant Raudonajai armijai, nusprendė likti Lietuvoje, nors šeima buvo Prancūzijoje.
1945 m. rugsėjo mėnesį suimtas, kaltinant priklausymu „antitarybinei karinei sukilėlių organizacijai“: nuteistas 10 metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje, ir politinių teisių suvaržymu 5 metams. Sunkios sąlygos, nepakeliamas darbas pakirto sveikatą. Iš tremties grįžo 1955 metais, gyveno Kaune.
P. Klimas mirė 1969 m. sausio 16 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Darbai ir mintys
Knygoje „Iš mano atsiminimų“, išleistoje 1990 m. ir laikomoje viena svarbiausių, yra tiek medžiagos, kad ją reikėtų labai kruopščiai ir netrumpai studijuoti. Jos pabaigoje esančioje bibliografijoje – per 100 pozicijų…
Šiam žmogui buvo daug duota – be viso kito, ir gebėjimas net apie eilinius dalykus kalbėti vaizdžiai, su humoru ar autoironija. Keletas jo pastebėjimų iš minėtos knygos. Apie rengimąsi lemiamam žingsniui 1918 m. vasarį rašoma ne tik faktų kalba, bet ir emocijomis.
„Viešpatie! Koks buvo noras žinoti, kas, kaip ir kur mes esame tame istorijos posūkyje. Posėdžių posėdžiai, kuriuose pamažėli, lėtai ir kibirkštimis žiebėsi sumanymai, ryškėjo priemonės, driekėsi uždavinių metmenys, vėrėsi kovos vingiai, praeitis su ateitimi… Koks menkniekis atrodė pavalgymas ar nepavalgymas to laikotarpio badmetyje! Mane sotino jau vienas vargdieniškas susėdimas su Basanavičium daugiau negu kuklioje komiteto valgyklėlėje šv. Jono gatvėje. Kokia skurdi tada buvo ta Lietuvos trobelė!
Ir joje koks bejėgis kūdikis nevaikščiojąs ir nekalbąs! Reikėjo jį auginti ir puoselėti lietuviškai lietuviškiausiai, kad negalėtų paskui stumdyti visokie grobuonys, savanaudiškai panaudodami jį savo masės pranašumui didinti. (…) Darbas atrodė neaprėpiamas. Reikėjo atsispirti prieš okupantų obskurantizmą, nutrinti suklastotus „perlus“, gintis nuo nepateisinamų įžūlumų, pralįsti pro uždangą į platų pasaulį, duoti savo individualios gyvybės ženklą, parodyti nenulenkiamą pasiryžimą. Juoba, kad negalima buvo delsti.“
Šiandien apie prieš šimtmetį buvusius įvykius kalbame ir juos dažnas matome taip, tarsi tai būtų gero režisieriaus sukurtas filmas, išryškinant svarbiausius akcentus: kelios svarbiausios datos, kelios ar keliolika pavardžių… Iš tiesų tai buvo milžiniškas parengiamasis darbas (tereikia pasidomėti tuomete tarptautine padėtimi, o kur dar vidaus nesutarimai).
P. Klimas taikliai pastebėjo: „Nelengva dabartiniame nuotolyje atsverti to akto lyginamąjį svorį. 1917 m. pabaigoje Vokietija su savo sąjungininkais, Rusijai išsimetus iš Santarvės ir revoliucijoje sugniužus, atrodė visoje savo galybėje kaip demiurgas, kurs viską savo valiai lenkė. O mes buvome tokie bedaliai našlaičiai. Gal kumečio sūnus Šaulys ir didžiavosi, patekęs į aukštosios politikos olimpą; gal mažažemis Smetona sapne ir artinosi prie karaliaus, bet marksistas Kairys tikrai raitėsi voro tinkle… Šiurpus realizmas neleido kūdikiui laisvai gimti…“
Skaitant neapleidžia įspūdis, kad kažką jau žinome. Tikrai: šiandienos rietenos ir nesutarimai valdžios viršūnėse – lyg kažkada buvusių atgarsis… Tik tada buvo sprendžiami ypatingi uždaviniai, o 27 metų P. Klimas ne vienu atveju buvo lyg žaibolaidis ar taikos balandis: „Turėjau didžiųjų uždavinių vardan pasiimti ir tą rolę. Buvo tai delikatus dalykas, bet aš jį apgalėjau kitokiu būdu. Mano paruošti Tarybos nariai visi vienu balsu išrinko J. Basanavičių pirmininku.
1918 m. vasario 16 d. Didžiojoje gatvėje Nr. 30 lietuvių komiteto patalpose iškilmingoje rimties pilnoje nuotaikoje, J. Basanavičiui pirmininkaujant, mes pasirašėme nepriklausomybės skelbimo aktą, bendrą visiems lietuviams, kokių pažiūrų jie bebūtų. (…) Jis buvo trumpas ir griežtai principinis, kitaip tariant, amžinas, prieš kurį gali reikštis tik atviri ar užsimaskavę priešai.“