Ir po trupinį, ir po visą saują renkant prisiminimus apie Petrą Klimą, jų susidarė didelis pluoštas. Štai Laimė Lukošiūnienė 1990 m. dešimtajame „Nemuno“ žurnalo numeryje, be kita ko, cituoja Lietuvos nuolatinės delegacijos prie Tautų Sąjungos Ženevoje nario dr. Alberto GERUČIO monografijos „Petras Klimas. Valstybininkas, diplomatas, kankinys“ (Klivlandas, 1978 m.) pratarmę.
Toks jis buvo…
Jis garsėjo kaip aukšto intelekto diplomatas, kaip didžiai nusipelnęs valstybininkas, priklausęs jau tada tai kone legenda tapusiai Vasario 16 akto signatarų grupei, kuri paskelbė Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Keli vizitai pas ministrą pasiuntinybės Paryžiuje rūmuose ir manyje sustiprino apie Klimą sklidusį garsą, kad jis „viską žino, viską yra skaitęs“. (…) Jis žinojo, kokie rašytojai anuo metu buvo en vogue (pranc. madingi – red.) ir kas vaidinama tame ar kitame teatre. Jis taip pat suminėjo kelis periodinius leidinius, kuriuos verta sekti, norint pažinti Prancūzijos kultūrinį, politinį ir ekonominį gyvenimą. (…) Buvo susidariusi beveik tradicija, kad Klimas įeidavo į Lietuvos delegaciją, kai vykdavo Tautų Sąjungos pilnaties sesija arba būdavo šaukiama kokia svarbesnė konferencija. Per delegacijos pasitarimus Petro Klimo reikštoji nuomonė visada būdavo svari, originali, pagrįsta geru svarstomojo klausimo pažinimu. Bet jis per oficialius pasitarimus būdavo gana santūrus savo pažiūros formulavime. Kartais jo nuomonė skirdavosi nuo kitų dalyvių nusistatymo, kai kada reikšdavosi jo palinkimas į paradoksalią mintį. Bet susidariau nuomonę, kad jis tarytum tyčia prisiimdavo advocatus diaboli (lot. velnio advokato) vaidmens, norėdamas sukelti pasitarimo dalyviuose priešingų nuomonių ir išnagrinėti veikalą iš „advernos“ pusės, ne tik konvencionalumo rėmuose. Tačiau Klimo neabejotina stiprybė buvo jo dovana būti dėmesio centre per pokalbius mažame ratelyje. (…) Jis nebuvo tiktai tas, ką prancūzai vadina bon causeur (pranc. geras pašnekovas), kurie svaidosi frazėmis. Iš jo kalbos sklido nepaprastai gyvas intelektas ir neeilinis apsiskaitymas. Sritis, kurioje jis jautėsi kaip tikras suverenas, buvo istorija. Bet Klimas mūsų specializacijos epochoje buvo tikras enciklopedistas. Jo konversacija žaižaruodavo lakiais posakiais, ekspromtu suformuluotais aforizmais. Būdamas pasikalbėjimų su Petru Klimu dalyviu nesunkiai galėjau įsivaizduoti, kodėl mūsų pasiuntinys sugebėjo Paryžiuje užimti išskirtinę padėtį, neproporcingą Lietuvos valstybės tarptautiniam svoriui. Nenuostabu, kad Klimo bons mots (pranc. sąmojai) cirkuliavo Paryžiaus salonuose, juos skelbdavo laikraščiai, įsispecializavę sostinės visuomeninio gyvenimo perteikime.