Ilgai lauktas ir pagaliau dienos šviesą 1922 metais išvydęs litas, nepriklausomybės kovų metais ką tik sulaukęs pilnametystės vietą turėjo užleisti rubliui. Prireikė 53 metų, kad senoji valiuta galėtų grįžti į lietuvių pinigines. Sugrįžo, tačiau neilgam – po 22 metų atgimusio lito gyvavimo, nacionalinę valiutą iškeitėme į europietiškus pinigus. Tuomet ilgai blaškęsis – gimęs, ne savo noru miręs, atgimęs ir vėl į šalį nustumtas litas pagaliau surado savo vietą – saugiai įsikūrė muziejuose, kolekcininkų albumuose ir žmonių prisiminimuose.
Kelias iki nacionalinės valiutos
Nacionalinės valiutos atsiradimo klausimas buvo pradėtas svarstyti 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Jauna valstybė įsivesti nuosavus pinigus dar nebuvo pajėgi, todėl teko tenkintis vokiečių okupantų paliktomis ostmarkėmis, tačiau jos buvo labai nuvertėjusios. Tokiais pinigais finansuoti kariuomenę, steigti valstybines įstaigas buvo per daug rizikinga – reikėjo stiprios valiutos. Deja, vien gerų norų nepakako – pinigai iš niekur atsirasti negalėjo, jie turėjo būti dengiami auksu, kurio Lietuva, žinoma, neturėjo. Pagal 1920 m. liepos 12 dieną pasirašytą taikos sutartį su Sovietų Rusija, bolševikai karo nuostoliams atlyginti Lietuvai skyrė 3 mln. vertės aukso rublių. Iš Rusijos gautos auksinės monetos buvo sulydytos. Tokiu būdu Lietuvai pagaliau atsirado viltis turėti nuosavus pinigus.
Kad gimtų nacionalinė valiuta, prireikė dar dvejų metų. Užtruko diskusijos dėl pinigų pavadinimo – dauguma pasisakė už lietuviškos kilmės pavadinimą, tačiau variantų būta daugybės. Rinktasi iš auksinio, grašio, vyčio, lieto ir kitokių.
Lito gimimas ir žlugimas
Pinigus pavadinti litais, o dešimtąją jų dalį centais pasiūlė Seimo ekonominės komisijos pirmininkas Vaclovas Vaidotas. Tokiam pavadinimui pritarė didžioji dauguma Seimo narių, todėl 1922 metų rugpjūtį lito pavadinimas buvo patvirtintas. Kartu buvo įteisinta ir Lietuvos banko institucija. Netrukus imta spausdinti pinigus – pirmieji lito banknotai ir monetos buvo paskirstyti visoje šalyje veikiančioms Finansų ministerijos įstaigoms, kurios galiojusias ostmarkes nuo spalio 2 dienos ėmė keisti į litus.
Lietuviai senųjų pinigų keisti į naujuosius neskubėjo – litai jiems atrodė nepatikimi. Taip galvota be reikalo – smunkant Vokietijos markės vertei litas jos atžvilgiu brango. Tai pastebėjus, pinigų keitimo procesas ėmė spartėti, pasitikėjimas litu augti. Deja, jau sustiprėjusį litą 1930 m. ėmė neigiamai veikti ekonominė krizė, kuri sumažino Lietuvos banko aukso atsargas. Sumažinęs palūkanų normas Lietuvos bankas situaciją ėmė valdyti ir 1940 m. prarastas aukso atsargas atstatė. Deja, džiaugtis ilgai neteko – lietuviškų pinigų gyvavimo istoriją nutraukė tais pačiais metais Lietuvą okupavusi ir rusišką rublį įvedusi Sovietų Sąjunga.
1991 metais atkūrusi nepriklausomybę Lietuva užsitraukė buvusios okupantės nemalonę. Ši, bausdama Lietuvą, pradėjo blokadą nutraukdama naftos, prekių ir pinigų tiekimą. Ėmė trūkti pinigų, todėl Lietuvos valdžia suskubo išleisti savuosius. Rublį imta keisti į laikinuosius talonus ir 1992 m. spalio 1 dieną rublio apyvartoje nebeliko.
Šį pinigų pasikeitimą pamena nemaža dalis šiandieninės visuomenės. Redakcijai žinomas, tačiau anonimu norėjęs likti marijampolietis, ekonomistas, ilgametis banko darbuotojas, rublio keitimą į talonus prisimena puikiai.
– Pinigų keitimas vyko per bankus, buvo nustatytos pinigų sumos, kurias buvo galima keisti – kitaip visiems naujųjų kupiūrų nebūtų užtekę. Pagrindinis talonų įvedimo tikslas buvo suvaldyti nežmoniškai didelę infliaciją, kurią sukūrė rublio nuvertėjimas. Negana to, nacionalinė valiuta yra valstybės suverenumo simbolis, todėl paskelbus nepriklausomybę neturėti nuosavų pinigų būtų negarbinga, – laikinų pinigų atsiradimą paaiškino finansininkas.
Nuo lito prie euro
Kiek mažiau nei po metų įvedus talonus, Lietuvoje nacionaline valiuta ir vėl buvo paskelbtas litas. Anot marijampoliečio finansininko, didelė infliacija, kurią buvo palikęs nuvertėjęs rublis, vis dar egzistavo, todėl įvedant litą buvo tikimasi, kad jis įneš stabilumo, patikimumo ir padės suvaldyti esamą situaciją.
– Litas nešė geresnio gyvenimo viltį, su juo daug kas tikėjosi prasigyventi, užsidirbti ir susikurti šviesesnį rytojų. Iš tiesų infliacija pamažu stabilizavosi, tačiau atlyginimai vis tiek buvo nedideli, žmonių perkamoji galia maža. Naujieji pinigai ir nepriklausomybė pateisino ne visų lietuvių lūkesčius, todėl Atgimimo dvasia laikui bėgant išblėso, – prisiminė finansininkas.
Nors litas sulaukdavo prieštaringų nuomonių, bet tapus aišku, kad nuo 2015 metų pradžios Lietuva nacionalinę valiutą iškeis į eurą, visuomenėje kilo pasipiktinimas. Buvo kalbama, jog tai lietuviškumo ir tautiškumo simbolis, kurio atsisakydama valstybė neteks ir savo identiteto. Dar viena priežastis, dėl kurios buvo baiminamasi euro atėjimo – prekių ir paslaugų brangimas. Nepaisant to, „Suvalkiečio“ kalbintas marijampolietis ekonomistas džiaugiasi, kad Lietuva 2015 metais vis dėlto tapo euro zonos nare.
– Aš visada pasisakiau už eurą. Sutinku, kad litas yra valstybingumo, tautiškumo simbolis, bet euro dėka mes tapome visateisiais Europos Sąjungos nariais. Reikia pripažinti, kad žmonių baimė įvedant eurą dėl kainų kilimo tam tikra prasme buvo pagrįsta. Dabar, einant ketvirtiems euro gyvavimo metams Lietuvoje, stebimas kainų augimas. Viena iš priežasčių gali būti valiutos pasikeitimas, bet vienareikšmiškai teigti, kad tai euro atėjimo pasekmė būtų neteisinga. Juk negalime žinoti, ar kainų kilimas nevyktų esant litui, – svarstė bankininkas.
Ritos LIŽAITYTĖS nuotraukos