Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Lietuviško lito keliai ir klystkeliai

Ilgai lauktas ir pagaliau dienos šviesą 1922 metais išvydęs litas, nepriklausomybės kovų metais ką tik sulaukęs pilnametystės vietą turėjo užleisti rubliui. Prireikė 53 metų, kad senoji valiuta galėtų grįžti į lietuvių pinigines. Sugrįžo, tačiau neilgam – po 22 metų atgimusio lito gyvavimo, nacionalinę valiutą iškeitėme į europietiškus pinigus. Tuomet ilgai blaškęsis – gimęs, ne savo noru miręs, atgimęs ir vėl į šalį nustumtas litas pagaliau surado savo vietą – saugiai įsikūrė muziejuose, kolekcininkų albumuose ir žmonių prisiminimuose.

 

Laikinieji talonai Lietuvoje cirkuliavo kiek mažiau nei metus.

Laikinieji talonai Lietuvoje cirkuliavo kiek mažiau nei metus.

Kelias iki nacionalinės valiutos
Nacionalinės valiutos atsiradimo klausimas buvo pradėtas svarstyti 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Jauna valstybė įsivesti nuosavus pinigus dar nebuvo pajėgi, todėl teko tenkintis vokiečių okupantų paliktomis ostmarkėmis, tačiau jos buvo labai nuvertėjusios. Tokiais pinigais finansuoti kariuomenę, steigti valstybines įstaigas buvo per daug rizikinga – reikėjo stiprios valiutos. Deja, vien gerų norų nepakako – pinigai iš niekur atsirasti negalėjo, jie turėjo būti dengiami auksu, kurio Lietuva, žinoma, neturėjo. Pagal 1920 m. liepos 12 dieną pasirašytą taikos sutartį su Sovietų Rusija, bolševikai karo nuostoliams atlyginti Lietuvai skyrė 3 mln. vertės aukso rublių. Iš Rusijos gautos auksinės monetos buvo sulydytos. Tokiu būdu Lietuvai pagaliau atsirado viltis turėti nuosavus pinigus.
Kad gimtų nacionalinė valiuta, prireikė dar dvejų metų. Užtruko diskusijos dėl pinigų pavadinimo – dauguma pasisakė už lietuviškos kilmės pavadinimą, tačiau variantų būta daugybės. Rinktasi iš auksinio, grašio, vyčio, lieto ir kitokių.
Lito gimimas ir žlugimas
Pinigus pavadinti litais, o dešimtąją jų dalį centais pasiūlė Seimo ekonominės komisijos pirmininkas Vaclovas Vaidotas. Tokiam pavadinimui pritarė didžioji dauguma Seimo narių, todėl 1922 metų rugpjūtį lito pavadinimas buvo patvirtintas. Kartu buvo įteisinta ir Lietuvos banko institucija. Netrukus imta spausdinti pinigus – pirmieji lito banknotai ir monetos buvo paskirstyti visoje šalyje veikiančioms Finansų ministerijos įstaigoms, kurios galiojusias ost­markes nuo spalio 2 dienos ėmė keisti į litus.
Lietuviai senųjų pinigų keisti į naujuosius neskubėjo – litai jiems atrodė nepatikimi. Taip galvota be reikalo – smunkant Vokietijos markės vertei litas jos atžvilgiu brango. Tai pastebėjus, pinigų keitimo procesas ėmė spartėti, pasitikėjimas litu augti. Deja, jau sustiprėjusį litą 1930 m. ėmė neigiamai veikti ekonominė krizė, kuri sumažino Lietuvos banko aukso atsargas. Sumažinęs palūkanų normas Lietuvos bankas situaciją ėmė valdyti ir 1940 m. prarastas aukso atsargas atstatė. Deja, džiaugtis ilgai neteko – lietuviškų pinigų gyvavimo istoriją nutraukė tais pačiais metais Lietuvą okupavusi ir rusišką rublį įvedusi Sovietų Sąjunga.
1991 metais atkūrusi nepriklausomybę Lietuva užsitraukė buvusios okupantės nemalonę. Ši, bausdama Lietuvą, pradėjo blokadą nutraukdama naftos, prekių ir pinigų tiekimą. Ėmė trūkti pinigų, todėl Lietuvos valdžia suskubo išleisti savuosius. Rublį imta keisti į laikinuosius talonus ir 1992 m. spalio 1 dieną rublio apyvartoje nebeliko.
Šį pinigų pasikeitimą pamena nemaža dalis šiandieninės visuomenės. Redakcijai žinomas, tačiau anonimu norėjęs likti marijampolietis, ekonomistas, ilgametis banko darbuotojas, rublio keitimą į talonus prisimena puikiai.
– Pinigų keitimas vyko per bankus, buvo nustatytos pinigų sumos, kurias buvo galima keisti – kitaip visiems naujųjų kupiūrų nebūtų užtekę. Pagrindinis talonų įvedimo tikslas buvo suvaldyti nežmoniškai didelę infliaciją, kurią sukūrė rublio nuvertėjimas. Negana to, nacionalinė valiuta yra valstybės suverenumo simbolis, todėl paskelbus nepriklausomybę neturėti nuosavų pinigų būtų negarbinga, – laikinų pinigų atsiradimą paaiškino finansininkas.

 

Šiandien litus, talonus ir kitokius Lietuvoje galiojusius pinigus galima apžiūrėti Pinigų muziejuje Vilniuje.

Šiandien litus, talonus ir kitokius Lietuvoje galiojusius pinigus galima apžiūrėti Pinigų muziejuje Vilniuje.

Nuo lito prie euro
Kiek mažiau nei po metų įvedus talonus, Lietuvoje nacionaline valiuta ir vėl buvo paskelbtas litas. Anot marijampoliečio finansininko, didelė infliacija, kurią buvo palikęs nuvertėjęs rublis, vis dar egzistavo, todėl įvedant litą buvo tikimasi, kad jis įneš stabilumo, patikimumo ir padės suvaldyti esamą situaciją.
– Litas nešė geresnio gyvenimo viltį, su juo daug kas tikėjosi prasigyventi, užsidirbti ir susikurti šviesesnį rytojų. Iš tiesų infliacija pamažu stabilizavosi, tačiau atlyginimai vis tiek buvo nedideli, žmonių perkamoji galia maža. Naujieji pinigai ir nepriklausomybė pateisino ne visų lietuvių lūkesčius, todėl Atgimimo dvasia laikui bėgant išblėso, – prisiminė finansininkas.
Nors litas sulaukdavo prieštaringų nuomonių, bet tapus aišku, kad nuo 2015 metų pradžios Lietuva nacionalinę valiutą iškeis į eurą, visuomenėje kilo pasipiktinimas. Buvo kalbama, jog tai lietuviškumo ir tautiškumo simbolis, kurio atsisakydama valstybė neteks ir savo identiteto. Dar viena priežastis, dėl kurios buvo baiminamasi euro atėjimo – prekių ir paslaugų brangimas. Nepaisant to, „Suvalkiečio“ kalbintas marijampolietis ekonomistas džiaugiasi, kad Lietuva 2015 metais vis dėlto tapo euro zonos nare.
– Aš visada pasisakiau už eurą. Sutinku, kad litas yra valstybingumo, tautiškumo simbolis, bet euro dėka mes tapome visateisiais Europos Sąjungos nariais. Reikia pripažinti, kad žmonių baimė įvedant eurą dėl kainų kilimo tam tikra prasme buvo pagrįsta. Dabar, einant ketvirtiems euro gyvavimo metams Lietuvoje, stebimas kainų augimas. Viena iš priežasčių gali būti valiutos pasikeitimas, bet vienareikšmiškai teigti, kad tai euro atėjimo pasekmė būtų neteisinga. Juk negalime žinoti, ar kainų kilimas nevyktų esant litui, – svarstė bankininkas.
Ritos LIŽAITYTĖS nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...