Tai istoriko Adolfo Nezabitauskio mintis apie tai, kaip reikia mylėti Tėvynę ir kaip ją mylėjo V. Kudirka ir kiti pasišventėliai.
Kitąmet minėsime Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto šimtmetį. Nepaprastai džiugu, kad kaip tik šiemet pavyko pagaliau rasti Akto originalą. Tai padarė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis. Jis kovo 29 d. akto originalą lietuvių kalba surado Vokietijos diplomatiniame archyve.
Net penki pasirašiusieji aktą buvo Marijampolės gimnazijos (dab. Rygiškių Jono gimnazijos) mokiniai. Tai dr. Jonas Basanavičius, kunigas, vyskupas, Seimo pirmininkas Justiną Staugaitis, finansininkas, spaustuvininkas Saliamonas Banaitis, teisininkas prof. Pranas Dovydaitis ir istorikas, diplomatas Petras Klimas.
Visuomenės veikėjas, pirmas laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas dr. J. Basanavičius buvo vyriausias iš visų signatarų, jam tada buvo 67 metai.
Justinas Staugaitis, kilęs iš Šakių krašto, buvo gabus organizatorius, visuomenininkas, aktyvus, drąsus, kilnus žmogus. Šiandien kunigams aktyviai užsiimti politika draudžiama, o anais laikais tokio draudimo nebuvo, todėl J. Staugaitis buvo aktyvus Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo dalyvis, vienas Krikščionių demokratų partijos vadovų. Buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Nuo 1918 m. buvo Lietuvos Tarybos vicepirmininkas. Vėliau tapo Lietuvos Valstybės Tarybos vicepirmininku. 1923–1923 m. ėjo Seimo Pirmininko pareigas II Seime. Kaip Seimo Pirmininkui jam kartais tekdavo pavaduoti Prezidentą.
Aktyviai įsitraukė ne tik į politinę, bet ir į socialinę veiklą: Marijampolėje įsteigė vaikų darželį (tada vadintą vaikų prieglauda, ją lankė vienu metu net apie 60 vaikų), 1906 m. įkūrė „Žiburio“ švietimo draugiją. Rengė paskaitas, vaidinimus, atidarė dvi pradines mokyklas, mergaičių progimnaziją, steigė bibliotekas, senelių ir našlaičių namus, įkūrė „Žagrės“ draugiją. Reiškėsi ir kaip rašytojas, pasirašinėdavo J. Gintauto slapyvardžiu.
„Dieve, neapleisk Lietuvos“ – tokie buvo paskutiniai J. Staugaičio, Telšių vyskupo, žodžiai. Joks kitas Lietuvos dvasininkas nepasiekė tokių politinės ir kartu bažnytinės valdžios aukštumų. Vyskupas J. Staugaitis mirė 1943 m. Telšiuose, 17 m. valdęs Žemaitijos bažnytinį gyvenimą. Palaidotas Telšių katedros rūsyje.
Ypatinga asmenybė, kaip ir visi signatarai, buvo Saliamonas Banaitis, kilęs nuo Sintautų. Jis buvo atsidavęs Lietuvai, jo įsteigtoje spaustuvėje dirbo vien tik lietuviai ir spausdinami buvo tik lietuviški leidiniai. Jis sakė, kad neverta dirbti dėl pinigo, svarbiausia, kad tik Lietuvai būtų geriau…
Į Nepriklausomybę šie signatarai ėjo visą gyvenimą, šiame kelyje nebuvo atsitiktinių žmonių, prisišliejusių trumpam. Tai toks gražus ir įspūdingas pavyzdys šiandienos žmonėms, tarsi žiburys, neleidžiantis nuklysti į smulkius asmeniškumus ir asmeninės naudos siekį.
Kalbėdamas 150-mečio jubiliejui skirtoje konferencijoje, dabartinis gimnazijos direktorius Vilhelmas Petkevičius sakė: „Nesuklysiu pasakydamas, kad buvę mūsų mokiniai ir mokytojai, pasiaukojančios asmenybės, įkvėpė vėlesnes kartas, tapo idealais dabartiniams gimnazistams. Mes turime daug gabaus, ryžtingo, pasižymėjusio jaunimo ir tuo nepaprastai didžiuojamės. Drąsiai galiu sakyti: „Mes išmokome istorijos pamokas, o istorija mokė mus“.