Rygiškių Jono gimnazijos abiturientui Liudvikui Akeliui akademinė visuomenė prognozavo mokslininko kelią. Tiksliuosiuose moksluose Liudvikas būdavo nepralenkiamas, šalies, Europos olimpiadų nugalėtojas. Vunderkindu dažnai pavadinamo jaunuolio „arkliukas“ buvo chemija, tad nieko nestebino, kai 2011 metais baigęs gimnaziją įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti chemijos mokslų.
Studijuodamas Vilniuje Liudvikas lengvai rasdavo darbo, kuris irgi „rišosi“ su chemija. Jis dirbo pramoginius renginius organizuojančioje įmonėje. Intelektualių pramogų mėgėjus vaikinas su draugu linksmindavo demonstruodami dalykus, susijusius su chemija, fizika.
„Skystas azotas – labai linksmas dalykas, su šia medžiaga galėdavai prigalvoti visko. Tai buvo smagi veikla“, – pasakoja Liudvikas. Dvejus metus jis dirbo Chemijos fakulteto vienoje iš organinės sintezės laboratorijų mokslinį darbą. Sintetindavo junginius. Neišdildomą įspūdį Liudvikui paliko po trečio kurso keturis mėnesius trukusi stažuotė Prancūzijoje.
Stažuotė Prancūzijoje sužadino smalsumą ir norą pasižvalgyti po pasaulį, atrasti tai, ko dar nežino, pamatyti tai, ko nematė. Todėl įgijęs chemijos bakalauro diplomą nusprendė nebetęsti magistro studijų Lietuvoje, o vykti į užsienį. Liudviko draugė Gabija, kraštovaizdžio architektė, turėjo darbą Anglijoje, ten ji studijuoja magistrantūroje, tad kartu su ja išvažiavo ir Liudvikas. Jie įsikūrė Šriusberio (Shrewsbury) mieste, trys valandos kelio nuo Londono. Šriusberyje gyvena apie 70 tūkst. gyventojų.
Liudvikas pradėjo dirbti po dviejų savaičių. Įsidarbino kavinukėje, kur gamindavo kavą, nurinkdavo nuo stalų indus. Šį darbą dirbo pusę metų, vis ieškodamas, kur galėtų įsidarbinti pagal specialybę. Po kurio laiko su juo, kadangi buvo pateikęs duomenis, susisiekė Henrietė, vadovaujanti korepetitorių įdarbinimu užsiimančiai bendrovei. Norint gauti šį darbą teko pateikti nemažai dokumentų apie studijas, save, ar nesi policijos įskaitoje, kad moksleiviams, su kuriais dirba mokytojas, būtų garantuotas saugumas. Susitvarkęs formalumus Liudvikas pradėjo papildomai mokyti abiturientus chemijos. Pasak jo, pravertė mokykloje ir universitete įgytos žinios, teko ir papildomai pasimokyti naujų dalykų, ruoštis pamokoms.
Mokydamas chemijos jis susirado dar vieną darbą pagal specialybę. Įsidarbino chemijos įmonėje „Smithers Rapra“, kurios veiklos sritis – polimero analizė, konsultacijos. Liudvikas dirbo cheminės analizės skyriuje. „Darbas daugiausia praktinis, standartų ruošimas, mėginių paruošimas. Labai daug dirbama su reguliaciniais projektais, atliekami tyrimai, kurių rezultatai turi teisinį statusą. Vykdoma daug auditų, darbas atsakingas, pagal grafiką. Buvo įdomu, Lietuvoje nieko panašaus nerasčiau“, – apie darbą gamykloje pasakojo Liudvikas.
Darbo užmokestis – pakankamas, už valandą vaikinas gaudavo 9 svarus, per metus – 18 tūkstančių svarų, bet jam iš darbo reikėjo ne tik užmokesčio, o ir įdomumo, naujumo. Tad palyginti monotoniškas darbas gamykloje, vyresnio amžiaus kolektyvas gimdė nuobodulį. „Norėjosi naujos patirties, o kai tie įdomūs dalykai kartojasi, tampa įprasti ir nuobodūs“, – pasakojo Liudvikas.
Pinigai jaunuoliui nebuvo svarbiausia. Anot jo, su uždarbiu ten viskas gerai. Su Gabija jie labai greitai nusipirko automobilį. „Jeigu rūpintumeisi turtais, galėtum pirkti ir butą, namą, dirbant pinigų pakanka“, – pasakoja vaikinas. Tik jam svetimoje šalyje labai trūksta bendravimo, draugų, artimų savo siela, pomėgiais. „Net neturiu su kuo pagroti bosine gitara“, – sakė vaikinas.
Jis pradėjo ilgėtis Vilniaus, tos įprastos aplinkos, bendraminčių, draugų. Pasak Liudviko, Anglijoje vis tiek jautiesi svetimas. Šriusberis – gražus, tvarkingas miestas, bet tai pensininkų miestas, jaunimui nuobodu. Liudvikas juokauja, kad darbą Anglijoje lengviau rasti negu draugų. Gali bendrauti tik su tautiečiais. Ir tai ne visada tas bendravimas malonus. Pasak vaikino, teko sutikti tokių lietuvių, dėl kurių buvo gėda. Tokia izoliacija jauną žmogų liūdina. Tad iš darbo gamykloje jis išėjo. Pasiliko tik mokymą. Šiuo metu, prieš baigiamuosius egzaminus, išaugusi papildomo mokymo paklausa. Liudvikas turi 7 mokinius, per savaitę po 2–3 pamokas. Už valandą mokymo jis gauna 21–22 svarus.
Vasaros pradžioje Liudvikas ketina grįžti į Lietuvą, jeigu planai nepasikeis. Sumanymo Anglijoje baigti chemijos magistro studijas teko atsisakyti, nes nerado tokios vietos, kur studijas galėtų derinti su darbu. Galbūt magistro studijas tęs Vilniuje, bet dar nenusprendęs. Tiesiog, anot jo, nesinori vergauti vien pinigams, daiktams, nes tai nėra gyvenimas. Norisi gyventi visavertį, įdomų gyvenimą. Brūkšnys chemijos mokslams nepadėtas, tik savojo kelio paieškos susideda iš daugelio takelių, nes yra iš ko rinktis.