Trisdešimtmetis marijampolietis Evaldas Babeckas pirmą kartą migranto duoną išbandė būdamas devyniolikos metų. Ją valgo ligi šiol. Pirmą kartą išvyko padirbėti į Airiją. „Nesinorėjo visą laiką prašyti tėvų pinigų, svajojau įsigyti automobilį, todėl nusprendžiau išvažiuoti užsidirbti“, – taip savo sprendimą grindžia Evaldas.
Grįžęs į Lietuvą jis pradėjo studijuoti universitete, tačiau po kelis kartus, kad turėtų pakankamai lėšų, vis vyko į Norvegiją užsidirbti studijoms, pragyvenimui. Evaldui tekdavo dirbti įvairius sezoninius darbus: dažyti namus, pjauti žolę.
2012 metais Lietuvoje Evaldas susipažino su būsima žmona, pavasarį pora susituokė, o po metų jau abu su Jolita išvyko į Norvegiją. Evaldas atvirai sako, kad kelionės tikslas buvo kuo daugiau užsidirbti, kad Lietuvoje galėtų įsigyti būstą, turėti geras gyvenimo sąlygas. Su Jolita įsikūrė Frojos saloje, išsinuomojo namą, įsidarbino lašišų fabrike, kur apdorojama, paruošiama ir užšaldoma ši žuvis.
Šeima Norvegijoje tebegyvena ligi šiol. Į Lietuvą grįžta, kai tik gauna atostogų. Abu Norvegijoje dirba, turi nuolatinius kontraktus. Jolita šiuo metu augina vaikučius.
„Esi garantuotas, kad gausi atlyginimą, tau priklauso atostogos, todėl jautiesi saugus“, – apie tvarką Norvegijoje pasakojo Evaldas. Emigracijoje jie su žmona susilaukė dukros Amelijos ir sūnaus Armando. Dukrai dabar beveik pustrečių metukų, sūnui – devintas mėnuo. „Jaunoms šeimoms, auginančioms vaikus, ten daug lengviau gyventi, puikios socialinės garantijos“, – pasakoja Evaldas, iš uždarbio Norvegijoje per ketverius metus nusipirkęs ir įsirengęs Marijampolėje butą naujos statybos name.
Jolita, augindama vaikus, gauna dideles išmokas. „Jos kartais net būna didesnės už mano atlyginimą“, – juokiasi Evaldas. Tad finansine prasme jaunos šeimos šioje šalyje gali gyventi laisvai. Būtiniausios prekės, ypač vaikams, pigesnės, o pašalpos, uždarbiai, gerokai didesni negu Lietuvoje. Paklaustas, ar jie nebijo su žmona Norvegijoje po išviešintų vaikų atėmimo skandalų auginti du mažylius, Evaldas tikina dėl to esantis ramus. „Iš normalių tėvų neatima vaikų, tokiam žingsniui turi būti rimtos priežastys, tokios, kaip smurtas vaiko atžvilgiu ir panašiai. Visi tokie signalai tikrinami“, – sako jis.
Neseniai pora įsigijo Norvegijoje nuosavą namą. „Neleisime pinigų nuomai, kol gyvensime ten, o nusprendę grįžti į Lietuvą, išnuomosime. Atvykėlių Frojos saloje visada daug, nebus problemų būstą išnuomoti“, – įsitikinęs Evaldas.
Vyras neslepia, kad jie pasiilgsta savo krašto, artimųjų, vaikus norėtų leisti į lietuvišką mokyklą, bet kol kas Norvegijoje juos laiko finansiniai svertai. „Lietuvoje dirbdamas tokį būstą, kokį įsigijome mes, padirbėję vos ketverius metus Norvegijoje, nežinia kada būtume įstengę nusipirkti, jei iš viso įstengę. O iš uždarbio Norvegijoje galėjome tai padaryti per palyginti trumpą laiką. Finansinis saugumas ir galimybės jaunam žmogui labai svarbu. Juk pradedi gyvenimą nuo nulio, tau visko norisi, auga vaikai, jiems visko reikia. O ir jaunimas dabar kitoks. Mums reikia visko daug ir greitai“, – pasakoja vyras.
Anot Evaldo, nuo vienų iki dvejų metų, jei nevedi į darželį, už vaiką kiekvieną mėnesį jaunai šeimai mokama 7500 kronų, tai būtų apie 750 eurų, jeigu nevedi pirmus metus vaiko į darželį. Plius vaikų reikmėms nuo gimimo iki 18 metų kiekvieną mėnesį skiriama 980 kronų išmoka, jeigu bent vienas iš tėvų oficialiai gyvena ir dirba Norvegijoje. Be to, jeigu dirbi atsakingai, tai visuomet turi darbą, už kurį gauni jo vertą atlyginimą ir socialines garantijas.
„Aš nebijau darbo, 14 valandų kartais tenka dirbti, tačiau už tai sumoka, be to, darbo sąlygos palankios darbuotojams, daromos pertraukėlės, per kurias gali pailsėti, užkąsti. Lietuvoje viso šito nėra: yra įmonių, kur žmonės vergiškomis sąlygomis dirba 15 valandų per parą, gaudami 500 eurų atlyginimą. Todėl jaunimas emigruoja, tiesiog priverstas emigruoti, kad galėtų stabiliai finansiškai, oriai gyventi“, – sako Evaldas.
Anot jo, Frojos saloje daug lietuvių, ir visi iš pradžių sakosi atvykę tik trumpam užsidirbti, o paskui pasilieka keleriems metams. Aišku, gyventi ir dirbti svetimoje šalyje, kai tavo šeima gyvena atskirai, labai sunku. Evaldui šia prasme daug lengviau, nes jis Norvegijoje yra su šeima, jo akyse auga vaikai.
Pasak Evaldo, jų šeimos planuose – dar keletą metų padirbėti Norvegijoje, kad išsimokėtų paskolą už namą, o po to grįžti gyventi į Lietuvą. Turėdami materialinį pagrindą, galės ir savo šalyje bandyti rasti vietą po saule.