Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Jaunoms šeimoms Norvegijoje gyventi lengviau

Trisdešimtmetis marijampolietis Evaldas Babeckas pirmą kartą migranto duoną išbandė būdamas devyniolikos metų. Ją valgo ligi šiol. Pirmą kartą išvyko padirbėti į Airiją. „Nesinorėjo visą laiką prašyti tėvų pinigų, svajojau įsigyti automobilį, todėl nusprendžiau išvažiuoti užsidirbti“, – taip savo sprendimą grindžia Evaldas. 

Evaldas atvirai kalba, kodėl jaunos šeimos renkasi emigraciją.

Evaldas atvirai kalba, kodėl jaunos šeimos renkasi emigraciją.

Grįžęs į Lietuvą jis pradėjo studijuoti universitete, tačiau po kelis kartus, kad turėtų pakankamai lėšų, vis vyko į Norvegiją užsidirbti studijoms, pragyvenimui. Evaldui tekdavo dirbti įvairius sezoninius darbus: dažyti namus, pjauti žolę.
2012 metais Lietuvoje Evaldas susipažino su būsima žmona, pavasarį pora susituokė, o po metų jau abu su Jolita išvyko į Norvegiją. Evaldas atvirai sako, kad kelionės tikslas buvo kuo daugiau užsidirbti, kad Lietuvoje galėtų įsigyti būstą, turėti geras gyvenimo sąlygas. Su Jolita įsikūrė Frojos saloje, išsinuomojo namą, įsidarbino lašišų fabrike, kur apdorojama, paruošiama ir užšaldoma ši žuvis.
Šeima Norvegijoje tebegyvena ligi šiol. Į Lietuvą grįžta, kai tik gauna atostogų. Abu Norvegijoje dirba, turi nuolatinius kontraktus. Jolita šiuo metu augina vaikučius.
„Esi garantuotas, kad gausi atlyginimą, tau priklauso atostogos, todėl jautiesi saugus“, – apie tvarką Norvegijoje pasakojo Evaldas. Emigracijoje jie su žmona susilaukė dukros Amelijos ir sūnaus Armando. Dukrai dabar beveik pustrečių metukų, sūnui – devintas mėnuo. „Jaunoms šeimoms, auginančioms vaikus, ten daug lengviau gyventi, puikios socialinės garantijos“, – pasakoja Evaldas, iš uždarbio Norvegijoje per ketverius metus nusipirkęs ir įsirengęs Marijampolėje butą naujos statybos name.
Jolita, augindama vaikus, gauna dideles išmokas. „Jos kartais net būna didesnės už mano atlyginimą“, – juokiasi Evaldas. Tad finansine prasme jaunos šeimos šioje šalyje gali gyventi laisvai. Būtiniausios prekės, ypač vaikams, pigesnės, o pašalpos, uždarbiai, gerokai didesni negu Lietuvoje. Paklaustas, ar jie nebijo su žmona Norvegijoje po išviešintų vaikų atėmimo skandalų auginti du mažylius, Evaldas tikina dėl to esantis ramus. „Iš normalių tėvų neatima vaikų, tokiam žingsniui turi būti rimtos priežastys, tokios, kaip smurtas vaiko atžvilgiu ir panašiai. Visi tokie signalai tikrinami“, – sako jis.
Neseniai pora įsigijo Norvegijoje nuosavą namą. „Neleisime pinigų nuomai, kol gyvensime ten, o nusprendę grįžti į Lietuvą, išnuomosime. Atvykėlių Frojos saloje visada daug, nebus problemų būstą išnuomoti“, – įsitikinęs Evaldas.

Frojos saloje daug mažų laivų prieplaukų. Čia gyvenantys lietuviai laisvalaikiu mėgsta žvejoti.

Frojos saloje daug mažų laivų prieplaukų. Čia gyvenantys lietuviai laisvalaikiu mėgsta žvejoti.

Vyras neslepia, kad jie pasiilgsta savo krašto, artimųjų, vaikus norėtų leisti į lietuvišką mokyklą, bet kol kas Norvegijoje juos laiko finansiniai svertai. „Lietuvoje dirbdamas tokį būstą, kokį įsigijome mes, padirbėję vos ketverius metus Norvegijoje, nežinia kada būtume įstengę nusipirkti, jei iš viso įstengę. O iš uždarbio Norvegijoje galėjome tai padaryti per palyginti trumpą laiką. Finansinis saugumas ir galimybės jaunam žmogui labai svarbu. Juk pradedi gyvenimą nuo nulio, tau visko norisi, auga vaikai, jiems visko reikia. O ir jaunimas dabar kitoks. Mums reikia visko daug ir greitai“, – pasakoja vyras.
Anot Evaldo, nuo vienų iki dvejų metų, jei nevedi į darželį, už vaiką kiekvieną mėnesį jaunai šeimai mokama 7500 kronų, tai būtų apie 750 eurų, jeigu nevedi pirmus metus vaiko į darželį. Plius vaikų reikmėms nuo gimimo iki 18 metų kiekvieną mėnesį skiriama 980 kronų išmoka, jeigu bent vienas iš tėvų oficialiai gyvena ir dirba Norvegijoje. Be to, jeigu dirbi atsakingai, tai visuomet turi darbą, už kurį gauni jo vertą atlyginimą ir socialines garantijas.
„Aš nebijau darbo, 14 valandų kartais tenka dirbti, tačiau už tai sumoka, be to, darbo sąlygos palankios darbuotojams, daromos pertraukėlės, per kurias gali pailsėti, užkąsti. Lietuvoje viso šito nėra: yra įmonių, kur žmonės vergiškomis sąlygomis dirba 15 valandų per parą, gaudami 500 eurų atlyginimą. Todėl jaunimas emigruoja, tiesiog priverstas emigruoti, kad galėtų stabiliai finansiškai, oriai gyventi“, – sako Evaldas.
Anot jo, Frojos saloje daug lietuvių, ir visi iš pradžių sakosi atvykę tik trumpam užsidirbti, o paskui pasilieka keleriems metams. Aišku, gyventi ir dirbti svetimoje šalyje, kai tavo šeima gyvena atskirai, labai sunku. Evaldui šia prasme daug lengviau, nes jis Norvegijoje yra su šeima, jo akyse auga vaikai.
Pasak Evaldo, jų šeimos planuose – dar keletą metų padirbėti Norvegijoje, kad išsimokėtų paskolą už namą, o po to grįžti gyventi į Lietuvą. Turėdami materialinį pagrindą, galės ir savo šalyje bandyti rasti vietą po saule.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Plutiškių jaunųjų lyderių klubas: skatinti, užimti, bendradarbiauti

    2017-09-12Plutiškių jaunųjų lyderių klubas: skatinti, užimti, bendradarbiauti
    Plutiškės – miestelis, įsikūręs nuošalioje Kazlų Rūdos savivaldybės vietovėje, garsėjantis miškais ir išskirtinių balsų dainininkais. Tačiau ne tik tuo turtingas šis miestelis. Jame gyvena puikūs žmonės, tarp jų – ir aktyvus jaunimas. Plutiškių jaunųjų lyderių klubas skaičiuoja jau 16 veiklos metų. Per šį laiką nuveikta iš tiesų nemažai gerinant šio miestelio žmonių gyvenimo kokybę. Organizacijos vadovė Rasa Kazlauskienė labiausiai džiaugiasi, kad iki šiol atsiranda iniciatyvių, imlių, organizuotų ir aktyvių žmonių, norinčių tęsti kadaise pradėtą organizacijos veiklą.   Susikūrė skatinami programos Plutiškių jaunųjų lyderių klubas susikūrė tada, kai Valstybinė jaunimo reikalų taryba pakvietė savivaldybių jaunimo reikalų koordinatorius dalyvauti ES remiamoje programoje „Jaunimas kaimui“. Plutiškių ...
  • Kalvarijoje

    2017-09-05Kalvarijoje
    Šiame Suvalkijos mieste Mykolas Krupavičius, kaip kunigas, darbavosi ilgiausiai, čia buvo paskutinė jo veiklos Lietuvoje stotelė. Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje surinkta visa, kas Lietuvoje ir ne tik buvo rašoma apie šią asmenybę, taip pat daugybė jo paties raštų. Smulkiai situaciją Kalvarijoje 1935 m. aprašo kunigas ir istorikas Jonas Reitelaitis. „Kun. Krupavičius parapijos trobėsius ir bažnyčią rado liūdnoj padėty. Jis čia išklebonavo septynerius metus. Ir visą laiką ėjo dideli darbai ir statybos. Pastatydino bažnyčios tarnautojams dviejų aukštų mūrinius namus su dviem salaitėm. (…) Pastatydino mūrinį sandėlį 2 aukštų kooperatyvui, kuris buvo parapijos namuose, o praplėsti parapijos kiemui, kuriame suvažiavę žmonės pasistatydavę vežimus, ...
  • Žemės reformos šalininkas ir vykdytojas

    2017-09-05Žemės reformos šalininkas ir vykdytojas
    Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje buvo tūkstančiai opių klausimų, o patirties ir sugebančių problemas spręsti žmonių mažai. Todėl nereikėtų stebėtis, kad įvairiose srityse darbavosi, atrodo, toli nuo tų dalykų esantys žmonės. Kaip sako istorikas A. Totoris, lyg ir keista, kad reforma rūpinosi ir žemės ūkio ministru tapo kunigas, bet kita vertus – ar ne svarbiausia buvo strategija ir organizaciniai sugebėjimai? M. Krupavičius ne kartą mini, kad į politiką ėjo nenoriai, bet „žinojau, kad demokratinėje tvarkoje kiekvienas geros valios lietuvis turi ne tik išmanyti savo krašto politikos srityje, bet ir aktyviai joje dalyvauti. Kur visuomenėje tokio politikos vertinimo nėra, kur žmonės nuo politikos, kaip ...
  • Asmenybė, kurios įžvalgos ir darbai tebestebina…

    2017-09-05Asmenybė, kurios įžvalgos ir darbai tebestebina...
    Mykolo Krupavičiaus knygos „Atsiminimai“ (išleista 1972 m. Čikagoje jau po autoriaus mirties) įvade leidėjai apžvelgia visos jo veiklos esmę, nors knygoje – jo prisiminimai iki 1919 metų: gyvenimo pažinimo, mokslų, asmenybės, pažiūrų formavimosi tarpsnis. „Atsiminimai yra tik įvadas į plačios ir gilios Krupavičiaus veiklos studijas. (…) Jas tektų dalinti į tris savitas dalis. Pirmąją dalį sudarytų jo veikla Lietuvos nepriklausomybės kūrimo baruose. Čia įeitų jo veikla seimuose, žiedžiant Lietuvos konstituciją, formuojant pagrindinius įstatymus ir pravedant žemės ūkio reformą. Antrąją jo veiklos dalį apimtų laikotarpis, jam pasitraukus iš valdžios. Čia įeitų jo klebonavimai, jo santykiai su Lietuvos valdžia, kovos už ūkininką, santykiai su ...
  • Savanorystė suteikia drąsos

    2017-08-22Savanorystė suteikia drąsos
    Pasak Ritos, atrasti savanorystę jai nebuvo sunku, nes šia veikla užsiėmė jos vyresnioji sesuo. Tad natūraliai, sulaukusi tinkamo amžiaus, į savanorystę įsijungė ir Rita. Pirmoji jos, kaip savanorės, patirtis – Vilkaviškio vyskupijos centro vykdyta prevencinė jaunimo programa „Sniego gniūžtė“, kuri skatina jaunimą išmokti linksmintis, įdomiai leisti laiką be alkoholio ir psichotropinių medžiagų. Taip pat Rita savanoriavo Vilkaviškio vyskupijos centro organizuotose stovyklose paaugliams. „Kai pritrūkdavo veiklos, eidavau savanoriauti įvairiuose renginiuose, tokiuose, kaip „Protų mūšis“ ir panašiai“, – sako Rita. Kuo ją patraukė savanorystė? Anot Ritos, Marijampolė – mažas miestas, jame daug veiklos nėra, o savanoriaudamas atrandi daugiau jos, sutinki panašiai mąstančių žmonių. „Po ...
  • „Aš negaliu nieko neveikti“

    2017-08-22„Aš negaliu nieko neveikti“
    Aistė Jaudegytė, Rygiškių Jono gimnazijos abiturientė, savanorių veikloje dalyvauja jau trečius metus. Anot Aistės, savanoryste ji užsiima, kai tik lieka laisvo laiko, kai atranda ką nors įdomaus. O to laisvo laiko, ypač per mokslo metus, Aistė praktiškai neturi. Mergina mokosi gerai ir dar turi daugybę pomėgių ir užsiėmimų. Šiais metais Aistė baigė muzikos mokyklą. Keletą metų lankė Marijampolės dramos teatro studiją „Nauja karta“, kur repeticijos prieš premjerą būdavo vos ne kasdien. Aistė sako su teatru jau atsisveikinsianti, nes nerimauja dėl mokslų, kad gali visur nesuspėti. „Šiais mokslo metais susitelksiu į mokslus“, – sako Aistė. Be to, jų mylima režisierė ir studijos ...
  • Birutė Taraskevičiūtė: nuo veiklos bendruomenėje iki skautų vadovės

    2017-08-22Birutė Taraskevičiūtė: nuo veiklos bendruomenėje iki skautų vadovės
    Iš Liudvinavo seniūnijos Želsvos kaimo kilusi Birutė Taraskevičiūtė savojo krašto žmonėms žinoma kaip aktyvi bendruomenės narė, metraštininkė. Būdama moksleivė rašė straipsnius į spaudą, dalijosi savo mintimis ir išgyvenimais. Marijampolės krašto jaunimui ji pažįstama per savanoriavimo liniją. Ši veikla Birutei tapo gyvenimo prasme, mėgstamu darbu. Jau keletą metų ji dirba nevyriausybinėje organizacijoje „A.C. Patria“. Beje, savanoriaudama Birutė surado ir savo antrąją pusę – daugiau nei prieš metus ji sumainė žiedus su vyru Mariumi ir tapo Birute Daugėliene. Anot moters, su savu kraštu ją sieja tvirti šeimyniniai ryšiai, darbiniai ir skautiški reikalai. Šiandien su Birute kalbamės apie savanorystės veiklą, kuri populiarėja Lietuvoje, apie ...
  • Negalima iš visų reikalauti didvyriškumo, bet…

    2017-08-17Negalima iš visų reikalauti didvyriškumo, bet...
    Kai Slavickų šeimą – tėvus ir tris sūnus – trėmė į Sibirą, Vytautui buvo dešimt metų. Atšiauriame Irkutsko krašte jis užaugo, baigė mokyklą, ir… buvo pašauktas į tarnybą sovietų kariuomenėje.   Šeima buvo įskųsta Vytautui buvo dveji, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vaiko atmintin įstrigo vokiečių kareiviai, kurie jam davė saldainių, ir pilnas tėvų sodybos kiemas kareiviškų mašinų. Ryškesnis vaizdas iškyla jau 1944-aisiais, kai atsitraukdami vokiečiai kieme pasistatė haubicą, artilerijos pabūklą su į viršų iškeltu vamzdžiu… Dar po penkerių metų, 1949-ųjų kovo 25 d., kieme ir vėl šeimininkavo svetimi… – Į namus Išlandžių kaime, prie Šeštokų, įsiveržė rusas ir keli stribai. Visą naktį prasėdėjo ...
  • Tremtis paženklino žmonių gyvenimus visam laikui

    2017-08-17Tremtis paženklino žmonių gyvenimus visam laikui
    Angelė ir Kazimieras Juodžiai į tremtį 1948 metais išvežti iš skirtingų Lietuvos vietovių: ji – iš Prienų rajono, jis – iš Kauno r. Kaip vėliau išaiškėjo, abu į nežinią vežti tuo pačiu ešelonu. Į Lietuvą sugrįžo po dešimties metų.   Gegutė iškukavo tremties dešimtmetį Angelės tėvai Vaikšniai, pasiturintys Važatkiemio kaimo ūkininkai, dirbę 40 hektarų žemės, auginę septynias dukras ir sūnų, viską prarado – išdraskyta šeima, nacionalizuota žemė, į tremtį išvežta motina, sūnus ir dukra, po naktinių stribų tikrinimų sveikatą praradęs tėvas… Laimė, baisios nežinios išvengė kitos dukros. Angelė su viena iš seserų mokėsi Prienuose, „Žiburio“ gimnazijoje, tėvai dukroms buvo išnuomoję kambarį. Mergina ruošėsi baigiamiesiems ...
  • „Vežė tuos, kas mokėjo užsidirbti duoną sau ir dar kitam“

    2017-08-17„Vežė tuos, kas mokėjo užsidirbti duoną sau ir dar kitam“
    Gražiausius gyvenimo metus prievarta praleidę Sibiro platybėse: Krasnojarske, Igarkoje, prie Laptevų jūros, Norilske, Novosibirske, Omske, Magadane, Tomske, lietuviai neprarado tikėjimo gimtosios šalies laisve. Viltį susigrąžinti Lietuvos nepriklausomybę įžiebė 1988 metais pakilusi tautinio Atgimimo banga.   Tremtiniai būrėsi į sąjungą Kartu su Sąjūdžiu buvę sovietinių lagerių politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai pirmieji susibūrė į klubą „Tremtinys“, kuris 1990 m. buvo pavadintas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS). Visoje šalyje susikūrė 58 tremtinių skyriai, vienijantys apie 76 tūkstančius žmonių. Sąjungos lėšomis ir pastangomis Lietuvoje pastatyta šimtai paminklų ir keletas memorialų žuvusiems Lietuvos partizanams ir okupantų nukankintiems Laisvės kovotojams atminti. Daugelyje miestų ir miestelių įrengti ...
  • Netekusios darbo vietų jas susikūrė pačios

    2017-08-08Netekusios darbo vietų jas susikūrė pačios
    Už neseniai Marijampolėje duris atvėrusio „Bordo Boutique“ prekystalio stovi dvi žavios merginos Aurelija Kliučinykaitė ir Judita Galeckienė. Jos – parduotuvės įkūrėjos ir savininkės. Anksčiau merginos dirbo vienoje įmonėje, tačiau jai bankrutavus abi liko be darbo. Kito darbo taip ir neradusios rankų sudėjusios nesėdėjo – darbo vietas susikūrė pačios. Suvedė buvusi darbovietė Kai liko be darbų, merginos iš karto negalvojo, kad imsis kurti nuosavą verslą. Kurį laiką svarstė, kuo galėtų užsiimti, pirmiausia, žinoma, dairėsi į darbo skelbimus. – Marijampolė – mūsų miestas ir mūsų namai. Nesinorėjo išvažiuoti, nors tai gal būtų buvę lengviausia. Tačiau ir darbo pasiūlymų, kurie tenkintų mūsų lūkesčius, neradome. Ėmėme ieškoti ...
  • Jei galėtų, bandytų įsitvirtinti kitame mieste

    2017-08-08Jei galėtų, bandytų įsitvirtinti kitame mieste
    Marijampolietis Ričardas Patackas – picerijos „Pizza House“ savininkas. Vaikinas sako visada svajojęs turėti nuosavą verslą, todėl džiaugiasi pagaliau galėdamas dirbti sau. Visgi jei galėtų viską pradėti iš naujo, verslą steigtų didesniame mieste. Anot Ričardo, Marijampolė traukiasi – žmonių mažėja, jų perkamoji galia menksta, tad ir vietiniai smulkieji verslininkai ne aukso amžių išgyvena.   Apie nuosavą verslą svajojo seniai Noras turėti nuosavą verslą Ričardui kilo tada, kai baigęs vidurinę mokyklą vasarą įsidarbino picų išvežiotoju. Vaikinas matė, kad verslas juda, picas marijampoliečiai mėgsta ir dažnai jas perka. Jis taip pat suprato, jog maistas yra ta sritis, kuri Marijampolėje gali duoti pelną, nes yra paklausi. Anot ...
  • Ieva Vasiliauskaitė: „Marijampolė – mano namai, Marijampolė – mano darbai“

    2017-08-08Ieva Vasiliauskaitė: „Marijampolė – mano namai, Marijampolė – mano darbai“
    Iš Vilkaviškio kilusi Ieva Vasiliauskaitė neseniai Marijampolėje duris atvėrusioje grožio studijoje „Studio IV“ dūzgia it bitė. Mergina planuoja jos veiklą, dėlioja darbus – užsiima organizacine veikla. Nors baigė studijas Vilniuje ir gyvenimą buvo pradėjusi kurti ten, gimtojo krašto trauka buvo tokia stipri, jog nuosavą verslą nusprendė kurti Marijampolėje.   Mokslams – teisė, laisvalaikiui – grožis ir mada Nors šiandien sukasi grožio ir estetikos pasaulyje, baigdama mokyklą ir rinkdamasi specialybę mergina save įsivaizdavo dirbant visai kitoje srityje. Teisė – štai kas domino Ievą. Krimsdama mokslus mergina buvo patenkinta savo pasirinkimu, tačiau laisvalaikiu domėjosi stiliumi, mada, grožio naujienomis. Dar studijuodama ėmė ieškoti darbo. Ieva sako, ...
  • Signataras Jonas Mačys: „Norėjosi padaryti kiek galima daugiau“

    2017-08-01Signataras Jonas Mačys: „Norėjosi padaryti kiek galima daugiau“
    Igliškėlių kaimo (Marijampolės sav.) ūkininkų šeimoje gimęs ir drauge su keturiais broliais bei seserimi augęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) Kovo 11-osios akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras Jonas Mačys jį pažinojusių mūsų krašto žmonių, signatarų ir artimųjų atmintyje išliko kaip labai darbštus, atkaklus ir veržlus, optimistiškos prigimties žmogus. Šie, matyt, su tėvų kraujo genais paveldėti ir dėl gana sunkios vaikystės bei jaunystės įgyti bruožai J. Mačiui padėjo siekti žinių, išsilavinimo, o paskui tapti vienu iš tų, kurie Lietuvoje prasidėjus Atgimimui net nesvarstydami apie gresiančius pavojus, atsidurti kokiame nors Rusijos pakraštyje esančiame lageryje ar psichiatrijos ligoninėje, telkė apie save tuos, ...
  • Signataras Romas Gudaitis: „Mes vadovavomės idealais ir sąžine“

    2017-08-01Signataras Romas Gudaitis: „Mes vadovavomės idealais ir sąžine“
    Rašytojas, scenaristas, politikas Romas Gudaitis gimė ir augo Marijampolės rajono Pielkavos kaime. Baigęs studijas Vilniaus universitete ir įgijęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę būsimasis rašytojas ir politikas dirbo pedagoginį darbą, atliko tarnybą sovietų armijoje. R. Gudaičiui teko redaguoti „Ekrano naujienų“ žurnalą, dirbti Lietuvos kino studijos scenarinėje kolegijoje. Rašytojas kūrė ne tik prozos kūrinius, bet ir rašė scenarijus kino filmams. Būtent pagal jo scenarijus Lietuvos kino studijoje buvo pastatyti kino filmai „Laimingas laimės neradęs“, „Perskeltas dangus“. Lietuvos rašytojų sąjungos nariu mūsų kraštietis tapo 1982 m. Jo plunksnai priklauso romanai „Sėjėjai“, „Kartos“, „Metaforų medžiotojai“, „Chamskio eros rytas“, „Invazija į Prahą ir širdis: ...