Muzikos gurmanai Liudvinavo miestelyje gimusią ir užaugusią Laurą Latvaitytę jau žino. Marijampolės kultūros centre ji, studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje operinį dainavimą, surengė diplominį spektaklį. Dar du kartus koncertavo jau įgijusi operinio dainavimo magistro diplomą. Praėjusiais metais Laurą galėjome išgirsti soliniame koncerte per „Miesto dienas“. Šiais metais miesto šventėje Laura taip pat koncertuos gimtojo krašto žiūrovams. Jos koncertas numatytas gegužės 28 dieną 14 val. Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje.
Šiandien Laura skaitytojams pasakoja, kaip ir kuo ji gyvena, kur ją nuvedė meilė muzikai, tikėjimas savo galimybėmis.
– Baigusi Muzikos ir teatro akademiją, Lietuvoje buvai neilgai? Kas lėmė Tavo sprendimą tęsti studijas Vokietijoje?
– 2012 metų pavasarį palikau savo tėvynėje „tuščią vietą“… Po šešiolikos valandų autobusas pagaliau sustojo Berlyno stotyje ankstų, kiek šaltoką vokišką rytą… Dar nenubudęs miestas tik ruošėsi kasdieniam chaosui, o aš milžiniška gatve jau tempiau savo dešimties kilogramų lagaminą… Jame – natos, stojimui reikalingi dokumentai, savaitei būtina apranga ir stipendija, kurią man dviem mėnesiams skyrė privati kompanija. Į veidą tvokstelėjo asfaltu, plastmase, metalu ir dar kažkuo svetimu dvokiantis miesto smogas. Kojos šalo lietuviškuose aukštakulniuose, viskas čia atrodė per aukštai, per plačiai, per toli. Turėjau dvi valandas pasiekti kelionės tikslą ir pasiruošti pirmai repeticijai – po dviejų mėnesių stojamasis egzaminas į Hamburgo muzikos universitetą…
Žingeidumas mane paskatino emigruoti. Išvažiavau ieškodama daugiau, nei pavyko surasti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje įgijau operinio dainavimo magistro diplomą. Po studijų Lietuvoje man tiesiog neatsirado nišos, buvo uždarytos absoliučiai visos durys, o ir kažkas viduje nuolat veržėsi eiti tolyn, nesustoti.
Meistriškumo kursai Londone pas prof. Laurą Sarti ir Berlyne pas prof. Ramintą Lampsatytę įkvėpė optimizmo tarptautinėms studijoms. Pasirinkau studijas Vokietijoje, nes, laimėjus stojamąjį konkursą, jos buvo šimtu procentų finansuojamos. Studijų Londone teko atsisakyti dėl finansinių priežasčių.
– Kaip sekėsi studijuoti svetimoje šalyje, kur reikalavimai didžiuliai, o atranka griežta?
– Hamburge praleidau dvejus nuostabius metus, kupinus įvairių operos ir kamerinės muzikos projektų, saviraiškos seminarų, koncertų, konkursų, meistriškumo kursų ir t. t. Įgijau dainavimo magistro laipsnį. Prof. Marko Takerio (Mark Tucker) dainavimo klasę rinkausi apgalvotai, jis – barokinės muzikos meistras. Lietuvoje vokalinės barokinės muzikos atlikimo kultūros mano studijų metu tiesiog nebuvo.
– Ar pavyko atsiskleisti, surasti savo nišą? Ar sunku svetimoje šalyje įsitvirtinti, patekti į žymiąsias scenas, gauti vaidmenis? Nuo ko tai priklauso, kas padeda organizuoti Tavo koncertus?
– Nuo 2013 metų gauta Jahudi Menuchino (Yahudi Menuhin) stipendija Hamburge palengvino mano kasdienybę – organizuojami koncertai finansiškai remia jaunus muzikus, skatina jų profesinį tobulėjimą.
Dainininko specialybė – nesibaigiantis balso vystymo ir lavinimo procesas. Kiekvieną kartą stovint scenoje ištinka akistatos momentas – svarbu tik čia ir dabar, viskas, ką esi anksčiau nuveikęs, tai tik psichologinė paspirtis dabarties momentui. Viena perklausa keičia kitą, viena kelionė perauga į kelionių maratoną, o kartais apskritai į nieką, bet tai daro gyvenimą tik spalvingesnį.
Šiuo metu esu Gundulos Hintz dainavimo studijos Berlyne narė. Gundulą Hintz laikau savo tikruoju vokalo vedliu. Ji – tarptautinio pripažinimo sulaukęs „vagnerinis“ mecosopranas, veda meistriškumo pamokas visame pasaulyje, tai puikiai suderindama ir su soline karjera. G. Hintz konsultuoja ir Estijos nacionalinio operos teatro dainininkus. Esu dėkinga likimui, kad vienuose iš daugelio Berlyne vykusių meistriškumo kursų ji mane išgirdo…
– Vokietijoje sukūrei šeimą, auginate dukrytę. Ar nesunku suderinti šeimos gyvenimą, motinystę ir karjerą, kaip visur suspėji, kas padeda auginti Mariją? Kokia Tavo eilinė diena? Ar kaip daugumai jaunų žmonių, kad pasiektumei savo tikslus, tenka skubėti, lėkti, stresuoti? Kaip sekasi „įšokti“ į šių dienų ritmą?
– Berlynas… dabar tai jau ir mano miestas. Man patinka jo nuolat besimainantis veidas, tiek purvinos, tamsios, skurdžios jo pakampės, tiek ir išpraustas, kosmopolitinis, europietiško kino, modernaus šokio, rimtosios ir popmuzikos garsais aidintis, modernaus meno, galerijų ir maisto kultūra turtingas fasadas. Berlynas tapo man meilės miestu – jame sukūriau savo naujuosius namus. Atsirado šeima, auga dukrytė Marija. Emigravau iš Lietuvos ieškodama profesinio tobulėjimo, karjeros galimybių, apie meilę, šeimą nebuvo net minties. Studijų metai prabėgo tarp Berlyno ir Hamburgo, kiekvieną dieną praleisdavau šešias valandas greitajame traukinyje… Kodėl? … nes meilė atima protą, bet suteikia nežemiškų jėgų…
Ne visada yra lengva suderinti karjerą su mažylės režimu, „normalus“ žmogus tikriausiai nesiryžtų daugeliui dalykų, kuriems yra pasirengęs dainininkas… Savo profesijos aš nepasirinkau, tai pašaukimas… Aš tiesiog gimiau su balsu, kuris nori būti išgirstas ir nuolat veržiasi į priekį… Dukrytės gimimas turėjo įtakos mano balso raidai. Per paskutinius dvejus metus teko peršokti į dramatiškesnę balso grupę, mokiausi dainuoti iš naujo, lengva nebuvo… Šeima tapo mano stiprybės ir energijos šaltiniu…
– Kokia Tavo koncertinė veikla?
– Dalyvauju įvairiuose operos projektuose, koncertuose ir Hamburge, ir Berlyne. Tarp įsimintiniausių vaidmenų – Grafienė Mocarto operoje „Figaro vedybos“, Teodoros vaidmuo Hendelio oratorijos sceniniame pastatyme „Teodora“; Amūras Ramo (J. P. Rameau) operoje „Pigmalionas“, Rosmenė Hendelio operoje „Imenijo“, La Musica Monteverdžio operoje „Orfėjas“, modernios muzikos koncertų serija „Neue Klänger“, Štrauso muzikai skirtas koncertų ciklas ir kiti.
Kitais metais suplanuotas iki šiol didžiausias projektas Berlyne – V. A. Mocarto opera „Užburtoji fleita“, esu pakviesta Paminos vaidmeniui. Laukia G. Malerio koncertų ciklas, lietuviškos ir keltiškos baltų kultūros muzikinis salonas Berlyne.
Na, o artimiausias koncertas jau čia pat, gegužės 28 dieną 14 val. Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje Marijampolėje. Džiaugiuosi, kad vėl esu kviečiama dalyvauti Marijampolės „Miesto dienų“ programoje. Iš pernai vykusio koncerto atmintyje liko šiltas ir nuoširdus susitikimas su Marijampolės publika. Nuoširdžiai kviečiu jus ir šiais metais. Koncerto programoje skambės fragmentai iš G. F. Hendelio, V. A. Mocarto, Dž. Verdi, Dž. Pučinio, B. Dvariono ir kt. operų.
– Žinau, kad dar rašai eilėraščius. Tai hobis ar tiesiog saviraiška? Kada randi laiko poezijai, gal planuose ir knygelės gimimas?
– Gyvendama svetimoje šalyje labiausiai pasiilgstu kalbos. Kartais per dieną tenka bendrauti keturiomis kalbomis ir visuomet jaučiuosi tarsi su skolintais batais… Emigravus sunkiausia buvo svetima kalba išreikšti mintis ir pasijausti laisva. Gimtoji kalba yra mano tikrieji namai. Pasikeitė ir supratimas, dabar kitaip jaučiu savo kalbą, daug gražesnis ir brangesnis man tapo lietuviškas žodis.
Nuo pat vaikystės turėjau polinkį literatūrai, poezijai ir pati visuomet kažką rašinėjau. Nenorėčiau to vadinti hobiu, profesionalaus poeto karūnos taip pat nesimatuoju – rašymas yra tiesiog dar vienas mano meninės asmenybės išraiškos būdas. Apsidžiaugiau, kad „Suvalkietis“ išspausdino keletą mano miniatiūrų. Kolegos, draugai jau seniai mane ragina kažką su tuo daryti. Tikriausiai ir pati visuomet turėjau slaptą svajonę išleisti mažą poezijos rinktinę, ją pavadinčiau „Skiautiniai“, bet tai kol kas tik svajos… Šiuo metu koncentruojuosi į muzikinę karjerą, viskas dar prieš akis…
* * *
Išeinu nematomais žingsniais.
Pėdos dega ilgesiu
palikti taką
kieme…
Skiautėm suirusi…
Gerklės skausme įstrigusi…
Subirus pelenais,
it neganda…
Einu…
Netruks –
pavasarinė žolė įkąs
miesto grindiniui…
Atmerksiu akis
šalpusnio žiedu –
tavo kieme
patekės saulė…
* * *
Neliko,
o gal
ir nebuvo,
išgėriau
sumaišiusi dvigubą,
išlojau
kaip šuo
loja pilnačiai,
neliko,
tikriausiai nebuvo…
Ištraukos iš Lauros Latvaitytės „Skiautinių“