(Suvalkijos ūkininkai nepriklausomą Lietuvą gynė savo krauju)
1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, savos kariuomenės kūrimas nebuvo laikomas pirmu uždaviniu. Karo istorikai teigia, kad vyravo ir tokia nuomonė, jog kariuomenė Lietuvai apskritai nereikalinga, nes esą šalis neketino nieko užpulti, su niekuo kariauti. Tačiau netrukus reali situacija vos susikūrusios valstybės vadovams parodė, kad be savo kariuomenės valstybingumo neišsaugos. Vos pradėtai formuoti Lietuvos kariuomenei teko atremti bolševikinės Rusijos puolimą, paskui bermontininkų atakas ir lenkų mėginimą prie atkuriamos Lenkijos valstybės prisijungti Lietuvos teritoriją.
Lietuvos kariuomenės įkūrimo diena laikoma 1918 m. lapkričio 23-oji, nes tądien Ministras Pirmininkas A. Voldemaras išleido pirmą įsakymą dėl Apsaugos tarybos ir pirmojo pėstininkų pulko įsteigimo.
Kariuomenės istorikai teigia, kad Lietuvos kariuomenės kūrimosi metu ir pirmame kovos su bolševikais etape kariuomenę sudarė savanoriai, kurie atsiliepė į 1918 m. gruodžio 29 d. oficialų vyriausybės kvietimą „Lietuva pavojuje“.
Pirmieji šauktiniai buvo mobilizuoti 1919 m. kovo 5 d., o iki to laiko į kariuomenę buvo įstoję apie 3000 savanorių. Nepriklausomybės kovų pabaigoje Lietuvos kariuomenė išaugo iki 40 600 karių.
Iš Zanavykų krašto kilęs žurnalistas Bernardas Aleknavičius fotoapybraižoje „Lekėčių sakmės“ įdomiai aprašė, kaip savanoriai į Lietuvos kariuomenę buvo telkiami dabartinio Šakių rajono Lekėčių miestelyje.
Aprašydamas 1918 m. pirmą gruodžio sekmadienį po Mišių bažnytkaimio aikštėje įvykusį Lekėčių valsčiaus vyrų susiėjimą B. Aleknavičius vaizdžiai rašė, kaip jaunus vyrus eiti savanoriais į kariuomenę agitavo tose apylinkėse žinomi, gerbiami žmonės. Štai ką kalbėjo, anot apybraižos autoriaus, Riogliškių kaimo ūkininkas, buvęs knygnešys Baltrus Sutkus.
„Gerai pažinojau pirmąjį mūsų parapijos kleboną Justiną Staugaitį. Tai jis pasirašė Lietuvos atstatymo aktą. Ir jeigu tai darė buvęs mūsų parapijos klebonas, kurį mes visi gerbėme ir mylėjome, tai ar dar gali būti kokia nors kalba dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo? Jeigu būčiau šiek tiek jaunesnis, tai ir aš norėčiau į Lietuvos kariuomenę. Tai be galo didelė garbė. Visų mūsų jaunų vyrų šventa pareiga – imti į rankas ginklą ir ginti Tėvynę…“
Dar konkretesnis, anot B. Alek-navičiaus, buvo Veiverių mokytojų seminarijos seminaristas Bernardas Tamulaitis.
„Tėvynė pavojuje! Ir čia mes susirinkome ne tuščiai laiką gaišti, bet apsispręsti. Tie, kurie save laiko vyrais, jau pasirengę. Aš su broliu Feliksu einava į Lietuvos kariuomenę. Norisi, kad savanorių iš mūsų krašto būtų ir daugiau. Kas apsisprendę, ir dabar galite užsirašyti pas mane“, – kalbėjo B. Tamulaitis.
Būtent jis ir bažnytkaimio šviesuolis Baltrus Bertulis, apybraižos autoriaus teigimu, aikštėje buvusiems vyrams pasiūlė į Lietuvos kariuomenę užsirašiusius savanorius išlydėti iškilmingai, ta proga pastatyti ir pašventinti paminklą.
„Lekėčių legendose“ rašoma, kad pritarimo sulaukę vyrai per dvi savaites sumeistravo medinį paminklą, ant kurio buvo parašyta: „Lietuva – laisva ir nepriklausoma! Lietuva – demokratinė respublika. Lietuva – darbo žmonių valstybė!“
Teksto viršuje buvo išraižytas baltas raitelis – Vytis, o šiaurinę paminklo pusę papuošė Gedimino stulpai ir nė kiek ne menkesnis linkėjimas:
„Žmogau, siek laisvės,
Bet pirmiau save susivaldyk!
1918 m. lapkričio 23 d.“
Gruodžio 25-ąją paminklas buvo pašventintas, ir jau kitą dieną vyrai pradėjo traukti link Kauno. Informuoti savanorių organizatorių Lekėčių valsčiaus vyrai į Kauną keliavo „nemunais (užšalusiu Nemuno ledu) nedideliais būreliais po penkis–septynis vyrus.“
Fotoapybraižoje rašoma, kad sausio 9-ąją Aukštojoje Panemunėje, Antrajame pėstininkų pulke, savanoriais užsiregistravo trys broliai Kerušauskai, sausio 13-ąją į šio pulko pirmąjį batalioną pateko broliai Abdonas ir Simonas Rinkevičiai ir kiti lekėtiškiai.
„Panemuniškiai zanavykai ėjo nemunais. Sintautų, Būblelių valsčių vyrai važiavo suvirtę į roges. Griškabūdžio ir Barzdų būsimieji savanoriai nuo Pilviškių dundėjo prekiniais traukiniais, kuriuos tuomet griežtai prižiūrėjo vokiečių administracija“, – taip apie pirmųjų savanorių keliones į Kauną pasakojo B. Aleknavičius.
Kariuomenės istorikai teigia, kad savanorių pagrindu sukurta jauna Lietuvos kariuomenė sėkmingai atrėmė bolševikų ir bermontininkų puolimą, o sunkiausios kovos vyko su Lenkijos kariuomene. Lietuvai nepavyko išvengti teritorinių praradimų, tačiau valstybingumas buvo išsaugotas. Be to, apsigynusi nuo visų priešų, kurie kėsinosi į jaunos valstybės žemę, Lietuva sulaukė ir diplomatinio savo valstybingumo pripažinimo. 1920 m. Tautų Sąjungos taikos delegacijos pirmininkas Lietuvos delegacijai pasakė: „Už savo tautos nepriklausomybę jūs turite būti dėkingi ne Ambasadorių konferencijai ir ne Tautų Sąjungai, bet tik savo narsiai kariuomenei.“