Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Savanorio Jurgio Guogos sūnus Juozas tėviškę prikėlė antram gyvenimui

Jankų seniūnijos (Kazlų Rūdos sav.) Panovių kaime gyvenantis ir kiek dar pajėgia su žmona Elzbieta ūkininkaujantis 84 metų Juozas Guoga gimė ir augo būtent šiame kaime, savo gyvenimą kūrusio Lietuvos kariuomenės savanorio Jurgio Guogos (1897–1973 m.) ir Natalijos Guogienės (Jasulaitytės) šeimoje. 1923 metais susituokusiems Natalijai ir Jurgiui buvo lemta susilaukti šešių dukrų ir keturių sūnų. Deja, pora užaugino ir į gyvenimą išleido tik penkias dukras ir du sūnus. Pirmagimė Bronislava ir po jos 1926 m. gimęs sūnus Vytautas mirė maži. Nelemta užaugti buvo ir 1937 m. gimusiam Alfonsui. Tad 1933 m. sausį pasaulį išvydęs Juozas buvo vyresnysis sūnus, ir tėvas jį nuo mažumės jau pratino prie ūkio darbų.

Elzytė ir Juozukas juokiasi prisiminę pirmą nakvynę po atviru dangumi prie šio medžio.

Elzytė ir Juozukas juokiasi prisiminę pirmą nakvynę po atviru dangumi prie šio medžio.

Tėviškės žemę perdavė ne tėvas, o seserys ir brolis
Dabar tėviškėje aplankytas ir kalbinamas „Suvalkiečio“ puikią atmintį tebeturintis J. Guoga teigia neužfiksavęs, kad tėvas kada nors būtų sakęs, jog jo ūkis ir 21 ha žemės ateityje atiteks būtent jam, kaip vyresniajam sūnui. „Pamenu, kad ganyti pradėjau devynerių, – pasakoja J. Guoga. – Paskui maždaug nuo keturiolikos jau ardavau, akėdavau, grėbdavau šieną ir pjaudavau javus. Tėvelis turėjo pjaunamąją, grėbiamąją. Jas prikabindavo prie arklių ir – į laukus.“
J. Guogos likimas susiklostė kaip tik taip, kad būtent jis, vyresnysis sūnus, dabar gyvena tėviškėje ir vis dar kiek leidžia sveikata dirba tėvo žemę. Deja, kadais klausantis tėvelio pamokymų ir patarimų artą žemę Juozui perdavė anaiptol ne tėvas ar mama, o 1990 m. Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valdžia ir jo naudai tėviškės žemės atsisakiusios seserys Ona Raimunda, Aldona, Stasė, Dana, Elena ir brolis Stasys.

 

Jurgis Guoga į savanorius užsirašė Lekėčiuose
Juozo tėvas Jurgis Guoga buvo kilęs iš Jančių kaime (dabar Lekėčių mstl., Šakių r. sav.) ūkininkavusių Jurgio ir Elžbietos Guogų šeimos. Jurgis buvo jauniausias iš keturių brolių, be to, dar turėjo seserį Mariją. Vyriausias jo brolis Jonas, vengdamas būti paimtas rekrutu į carinės Rusijos kariuomenę, pabėgo į JAV. Devyneriais metais už Jurgį vyresnis brolis Vincas pasirinko dvasininko kelią ir baigęs Seinų kunigų seminariją kunigavo Dzūkijoje, paskui Lenkijoje. Į JAV likimas nubloškė ir Jurgio brolį Antaną. Motinai mirus, Jurgio tėvas vedė dar kartą ir susilaukė dviejų dukrų: Agotos ir Onutės. Pastaroji buvo įsitraukusi į rezistencinę kovą ir žuvo partizanų slėptuvėje netoli Lekėčių, Paryžinės girioje.
1918 m. vasario 16 d., kai Lietuvos valstybės taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, Jurgiui buvo 21 metai. Tais pačiais metais lapkričio 23 d. Lietuvos Ministras Pirmininkas A. Voldemaras išleido pirmą įsakymą dėl Apsaugos tarybos ir pirmojo pėstininkų pulko įsteigimo.

Savanoris artileristas Jurgis Guoga (nuotraukoje trečias iš kairės) su kovų draugais.

Savanoris artileristas Jurgis Guoga (nuotraukoje trečias iš kairės) su kovų draugais.

Lekėčiai, prie kurių tuo metu šliejosi ir gimtasis J. Guogos Jančių kaimas, kaip ir visas kraštas tuo metu, kaip pasakoja fotoapybraižos „Lekėčių sakmės“ autorius Bernardas Aleknavičius, kunkuliavo, gyveno emocijomis.
„Lekėčių sakmėse“ pasakojama, kad 1918 m. gruodžio pirmąjį sekmadienį į Lekėčių bažnytėlę susirinkusiam dideliam būriui jaunų vyrų parapijos klebonas kun. Pranas Garmus pasakė prasmingą pamokslą, kuriuo kvietė jaunimą stoti ginti savo tikėjimo ir krašto.
Po to, anot fotoapybraižos autoriaus, iš bažnyčios išėję vyrai susirinko bažnytkaimio aikštėje, kur vėl visos kalbos sukosi apie Lietuvos kariuomenės kūrimą ir jaunų vyrų šventą pareigą imti į rankas ginklą ir eiti ginti Tėvynės. „Lekėčių sakmėse“ rašoma, kad tądien į Lietuvos kariuomenę savanoriais užsirašė keliolika jaunų vyrų.
Ar būtent tądien eiti į Lietuvos kariuomenę pasiryžo ir J. Guoga, šiandien jau pasakyti sunku. Tačiau tėviškėje gyvenantis jo sūnus Juozas teigė prisimenantis, kad tėvas jam yra pasakojęs apie Lekėčiuose vykusias dideles savanorių palydų iškilmes, po kurių jie grupelėmis patraukė į Kauną.

 

1940 metais paties senelio Guogynėje užkastą Savanorio medalį rado K. Guoga.

1940 metais paties senelio Guogynėje užkastą Savanorio medalį rado K. Guoga.

Už tėvynės gynybą – ir medalis, ir miškas, ir sklypas
„Mūsų tėvelis buvo artileristas, – sakė J. Guoga. – Pasakodavo, kad jie turėjo keturias arklių traukiamas patrankas. Vienu metu šaudydavo dviem. Kitas dvi tuo metu arkliais patraukdavo į priekį, į reikiamą poziciją. Tuomet šaudydavo jau iš tų.“
Savanorio sūnus teigė prisimenantis tėvo pasakojimus apie mūšius ties Kėdainiais, prie Žiežmarių ir Varėnos. J. Guogai taip pat įstrigo tėvo pasakojimas apie 1919 metų Kūčias žeminėje netoli Daugpilio. Mat vos susėdę prie Kūčių stalo net kelis kartus priešo apšaudomi artileristai buvo priversti keltis ir bėgti prie patrankų.
Savanoriui Jurgiui Guogai Lietuvos kariuomenėje buvo suteiktas grandinio laipsnis. Kariuomenėje jis tarnavo nuo 1919 m. sausio 13 d. iki 1921 lapkričio 18 d. Per tą laiką, sako, dukart buvo sužeistas. Vienąkart priešo kulka tik nubrozdino kaklą, o kitąkart dėl sprogimo pasibaidęs arklys pervažiavo per kojas.
J. Guoga prisimena, kad tėvas yra pasakojęs, jog pasibaigus aktyviems karo veiksmams buvo atsiųstas su kitais kariais patruliuoti į Marijampolę. Čia, savanorio pasakojimu, ne visi miestelėnai Lietuvos kariuomenės karius pasitiko draugiškai. Dalis mieste gyvenančių kitataučių, sako, pirmą dieną išvydę karius juos puolė stumdyti rėkdami „Klumpėvaldys“, ant jų spjaudė. Taip nesvetingai sutikti kariai, sako, susisiekę su karine komendantūra ir gavę nurodymą tuos riaušininkus atsivežti į būstinę ir jiems įkrėsti po kelis šampalus. Po to, kai keli riaušininkai buvo taip paauklėti, sako, ir didžiausi rėksniai, išvydę patruliuojančius karius, jau ėmė iš tolo kepures kelti.
Už tai, kad savanoriu išėjo į Lietuvos kariuomenę, Nepriklausomos Lietuvos valdžia Jurgį Guogą apdovanojo Savanorio medaliu, skyrė miško, kaip statybinės medžiagos, ir žemės sklypą.

 

Jurgis Guoga su žmona Natalija ir tremtį drauge su jais išgyvenusiais vaikais Sibire (J. Guoga stovi antras iš kairės).

Jurgis Guoga su žmona Natalija ir tremtį drauge su jais išgyvenusiais vaikais Sibire (J. Guoga stovi antras iš kairės).

Likimo apgautine pavyko
1940 metais Lietuvą užėmus sovietams ir prasidėjus trėmimams į Sibirą Savanorio medalį ir apdovanojimo dokumentus J. Guoga sudėjo į plačiakaklį stiklinį butelį ir užkasė sodyboje po kriauše. Po gerų penkiasdešimties metų buvusios sodybos vietoje jau be baimės surengto pirmojo Guogų giminės susitikimo metu buvo nutarta pabandyti tą stik-lainį su medaliu rasti. Vyriausios Jurgio dukros Onos Raimundos Baltrušaitienės maždaug nurodytoje vietoje rasti senelio medalį laimė nusišypsojo jo vaikaičiui Kaziui Guogai.
Guogynėje dabar gyvenantis Juozas Guoga pasakoja, kad užėjus sovietams, jo tėvo nerimas dėl visai šeimai gresiančio pavojaus buvo ne be pagrindo. Tiesa, pirmųjų, baisiausių trėmimų šeima išvengė. Deja, apgauti likimo nepavyko. Juozo teigimu, 1948 m. pabaigoje Jankų valsčiaus viršaitis Jonas Naujokas tėvą įspėjo, kad jo šeima įtraukta į numatomų ištremti sąrašą. Tuo pasinaudojęs Jurgis paliko ūkį ir su visa šeima persikraustė į Kauno rajono Ežerėlio miestelį, kuriame veikė durpynas ir buvo galima tikėtis gauti darbo.
Praėjo dar beveik treji metai, ir vieną naktį į nedidelio namelio (suręsto iš Panoviuose nugriautos klėties) duris ėmė belstis rusų armijos kareiviai ir enkavėdistai. Šįkart bėgti jau nebuvo kaip. Ką tik galėjo susipakavusi šeima su daiktais buvo susodinta į sunkvežimį ir nugabenta į Mauručių geležinkelio stotį. Iš jos gyvuliniame vagone Lietuvos kariuomenės savanoris su žmona ir keturiomis dukromis bei dviem sūnumis pradėjo ilgą ir tolimą kelionę. Ežerėlyje liko tik vyriausia Jurgio ir Natalijos dukra Ona Raimunda, kuri jau buvo ištekėjusi ir su vyru gyveno atskirai.
Grįžti į savo ūkį savanorio šeima negalėjo
Guogai buvo ištremti į Tomsko srities Aleksandrovo miestelį. Šeimos galva ten buvo pasiųstas dirbti į statybininkų brigadą, Natalija rūpinosi naujaisiais namais ir siuvo, o vyresni vaikai dirbo kas kur. Juozas darbavosi garo katilinėje, o paskui išmoko kalvio amato ir Obės medienos plukdymo kontoroje dirbo kalviu. Aldonai teko melžti karves, Stasys dirbo žvejų brigadoje, Dana ir Stasė – žuvies konservų fabrike, o jauniausia, 9 metų Elenytė, privalėjo eiti į mokyklą ir bandyti perprasti rusų kalbą.
Laimė, tremtį, didelį šaltį, alkį ir vargą išgyveno visi. Į Lietuvą šeima grįžo 1956 m. vasarą ir apsistojo Ežerėlyje, pas vyriausiąją dukrą. Grįžti į Panovius jiems buvo uždrausta. Tiesa, bėgant nuo tremties paliktas ūkis buvo išdraskytas ir nusiaubtas. Ten net nebuvo kur apsistoti ir bandyti įsikurt. O Ežerėlyje atgavę nugriautą klėtį Guogai vėl pasistatė namą. Jame tilpo visi – ir tėvai, ir sukti savo lizdus pradėję jų vaikai.
Lietuvos kariuomenės savanoris Jurgis Guoga susirgęs plaučių vėžiu Anapilin iškeliavo 1973 metų rudenį, prieš tai dar spėjęs pasidžiaugti labai gražia, jo ir ištikimosios jo gyvenimo bendražygės Natalijos auksinio santuokos jubiliejaus švente. Natalija Zapyškio kapinėse šalia Jurgio atgulė 1980-aisiais.

 

Atkurta tėviške džiaugiasi visa giminė

Guogų dukra Giedra Leveckienė apžiūri sodyboje saugomą brolio Zigmo sudarytą Guogų giminės medį.

Guogų dukra Giedra Leveckienė apžiūri sodyboje saugomą brolio Zigmo sudarytą Guogų giminės medį.

Senojoje Guogynėje akį džiugina gražus ūkis.

Senojoje Guogynėje akį džiugina gražus ūkis.

Nuo 1992 m. tėviškėje ūkininkaujantis Juozas Guoga irgi daug metų gyveno Ežerėlyje ir, galima sakyti, visą gyvenimą dirbo durpių įmonėje kalviu. Be to, Juozukas (taip šiltai jį ir šiandien vadina dar gyvos seserys, dukterėčios ir sūnėnai) su savo Elzyte, žmona Elzbieta, visąlaik vertėsi ūkiškai, laikė daug gyvulių ir neturėjo kada nutolti nuo žemės ūkio darbų. Galbūt todėl, kai atkūrus Nepriklausomybę Juozui, jo seserims ir broliui Stasiui teko apsispręsti, ką daryti su tėviške ir tėvo dirbta žeme, Juozas net nedvejodamas vėl pasirinko tremtį, tik šįsyk savo valia ir ne į Sibirą, o į Panovius.
„Tėviškė mane visada traukė, tik anais laikais, sovietmečiu, ten lankytis buvo gana nedrąsu, – sakė J. Guoga. – Tik kai sužinojau, kad tėviškės žemę galima atgauti, pagalvojau, kad tai tiesiog ideali vieta dirbti žemę ir ramiai gyventi.“
Vyresniojo brolio apsisprendimui grįžti į tėviškę, pasistatyti sodybą ir dirbti tėvo žemę pritarė ir daug metų nostalgija Panoviams sirgusios visos Juozo seserys ir brolis Stasys. Juolab kad Juozas, galima sakyti, vienintelis iš jų turėjo nuo ko pradėti gaivinti tėvų ūkį, nes laikė arklį, karvių, prieauglio, be to, turėjo ir padargų žemei dirbti. Jo negąsdino, kad Panoviuose laukė tikri plėšiniai – visa grąžinta tėviškės žemė buvo vien tik pievos, krūmynai ir brūzgynai, o dirbamos – nė pėdos. Be to, ir gyventi nebuvo kur. Elzytė ir šiandien prisimena, kad apsisprendę Panoviuose kurti ūkį ir atvažiavę į buvusios sodybos vietą pirmą naktį jie miegojo po atviru dangumi.
Šiandien visa tai – jau tolima praeitis, o Guogynė niekuo nesiskiria nuo kitų ūkininkaujančių kaimo žmonių sodybų. Čia ir erdvus gyvenamasis namas, ir kluonas, ir tvartas. Trūksta tik jaunystės, sveikatos ir energijos. Tuo dabar sodybą stengiasi užpildyti Juozo ir Elzytės vaikai ir vaikaičiai. Prieš kelerius metus auksines vestuves atšventusi pora užaugino tris dukras, du sūnus ir dabar jau turi visą būrį vaikaičių. Be to, į Guogynę mėgsta užsukti ir Juozo seserų bei brolio vaikai, o Juozo sūnus Zigmas, padedamas savo šeimos narių ir seserų, čia sugeba suorganizuoti šiltus, įdomius ir turiningus visos plačios Guogų giminės susitikimus. Jų metu ne vienas pasidžiaugia savanorio Jurgio Guogos sūnaus Juozo ir jo šeimos darbštumu, atkaklumu ir didžiuliu entuziazmu siekiant atkurti Guogynę, nes dažnas joje randa kažką svarbaus ir brangaus.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Paklaidžiojimai su Stanislovu Sajausku, jam pačiam vadovaujant

    2021-04-21Paklaidžiojimai su Stanislovu Sajausku,  jam pačiam vadovaujant
    Vasario 25 dieną mūsų kraštiečiui prof. habil. dr. Stanislovui Sajauskui sukako 75-eri. Mokslininkas, išradėjas, kolekcininkas, knygų autorius… Veiklos sričių tiek daug, kad nelengva įsivaizduoti, jog visa tai – vieno žmogaus nuveikti darbai. Jubiliejus – išskirtinė proga giliau pažinti žmogų, nuėjusį netrumpą gyvenimo kelią ir turintį tikrai unikalios patirties. Paprašytas pasidalinti su mūsų skaitytojais patirtimis ir įžvalgomis (kaip įprasta – nuotoliniu būdu), papasakoti apie dabartinę veiklą, Stanilovas Sajauskas sutiko ir… nustebino. „Mano, kaip darboholiko, veiklų ne viena, bet paskutinį dešimtmetį, kai tapau nepageidaujamas universitete, ypač susitelkiau į Suvalkiją, numizmatiką, heraldiką ir partizanus. Kadangi mano knygų tiražus valdo tie, kas finansavo jų spausdinimą, ...
  • Kai dienoje pritrūksta valandų…

    2021-04-21Kai dienoje pritrūksta valandų...
    Beieškant kultūros naujienų niūrią šio pavasario dieną pradžiugino Kalvarijos viešosios bibliotekos tinklapio žinios, o labiausiai širdį paglostė Aistės ČERKAUSKIENĖS floristikos darbų paroda. Dar smagiau tapo, kai bibliotekos direktorė Laima Karpavičienė pasidžiaugė, kad ši jauna iniciatyvi moteris – jų darbuotoja ir nuolat džiugina kolegas bei kalvarijiečius savo darbais… Beje, paminėjus, kad ji kuria ir valgomas puokštes, teko prisiminti, jog „Suvalkietyje“ apie tai kažkada buvo rašyta. Bet magėjo daugiau sužinoti apie jos gebėjimą kurti grožį ir išgirsti jauno (nė trisdešimties neturinčio) aktyvaus žmogaus nuomonę apie gyvenimą provincijoje… – Žinau tik tiek, kad gyvenate Kalvarijoje, čia dirbate, kuriate… Iš kur Jūs ir iš kur ...
  • Sąskaitos už šildymą renovuotuose daugiabučiuose: ką svarbu žinoti?

    2021-04-21Sąskaitos už šildymą renovuotuose  daugiabučiuose: ką svarbu žinoti?
    Daugiabučių renovacija – proga sutaupyti už šildymą, kuria pastaruoju metu Lietuvoje nusprendžia pasinaudoti vis daugiau gyventojų. Visgi modernizacijos naudą mato ne visi – visuomenėje sklando įsitikinimas, kad modernizavus pastatą sąskaitos nesumažėja. Ar šis mitas pagrįstas? „Dažnai tenka girdėti, kad žmones nuo daugiabučio renovacijos sulaiko nepasitikėjimas šilumos tiekėjais. Esą modernizavus pastatą, jie tyčia pakelia šilumos energijos kainą, kad neprarastų iki tol gautų pajamų. Tačiau tai mitas, kurį gali padėti išsklaidyti aiškesnis supratimas, kas sudaro šilumos kainą ir dėl kokių priežasčių laikui bėgant ji kinta“, – sako BETA direktorius Valius Serbenta.Šilumos kainą sudaro pastovioji ir kintamoji dalis. Kintamosios sąnaudos (kuras, elektra ir kitos ...
  • „CIE LT Forge“ krepšininkių startas U14 merginų čempionate

    2021-04-20
    Po ilgos pertraukos Lietuvos moksleivių krepšinio lyga pradėjo vykdyti krepšinio varžybas. Sėkmingai U14 merginų krepšinio čempionate startavo ir Marijampolės SC „CIE LT Forge“ merginų komanda, solidžia 20 taškų persvara 72:52 nugalėjusi Alytaus RSC. Antros sužaistos rungtynės nebuvo tokios sėkmingos – 28:58 pralaimėta Ukmergės SC-„Vilkmergėlės“ krepšininkėms. Pelnytų taškų ir atkovotų kamuolių lydere komandoje yra Rosita Rusovičiūtė. Pagal rezultatyvių perdavimų statistiką pirmauja Emilija Dapkūnaitė. U14 čempionato A diviziono aštuonių komandų grupėje Elos Bajorūnienės treniruojama Marijampolės SC komanda užima III vietą. „Suvalkiečio“ informacija
  • Žmonės išeina, o jų kūryba išlieka…

    2021-04-14Žmonės išeina, o jų kūryba išlieka...
    (Apie Domicelę Draugelytę-Stankevičienę) Iškeliaudami Amžinybėn, į TEN, nepaimsime nei namų, nei brangenybių, nei kitų daiktų… Seni albumai, knygos gali būti sudeginti. Pranyksta viskas laiko dulkėse. Tik ne visi turtai pradingsta: „Sode pienių galvutės – pabertas auksas…“ Tai kiekvieną gegužę kartojasi, šios gamtos dovanos – amžinos… Kaip ir žmogaus dvasinė kūryba. Ir štai lyg stebuklas prieš Kalėdas mano namus pasiekė džiugi ir brangi dovana – man ir mūsų krašto žmonėms. Iš Vilniaus Domicelės Stankevičienės dukterėčia Laima Kutkienė atsiuntė keturis storus jos poezijos sąsiuvinius – kūrybą nuo 1971 iki 1995 metų. Ji nesudegino, neišmetė, o atėjus laikui nusprendė atiduoti brangų tetos turtą saugoti Kazlų ...
  • Audrius Plioplys kviečia pasidomėti

    2021-04-14
    Naujausia iš mūsų krašto kilusio menininko ir mokslininko Audriaus Plioplio sieninė instaliacija „Laumės juosta“ tik ką pradėta eksponuoti Lietuvos dailės muziejuje Lemonte, Ilinojaus valstijoje (JAV). Autorius taip pristato kūrinį: „Joje – juodos ir baltos minties fragmentai, beveik visi su žodžių dalimis. Į fragmentus įeina mano paties MRI smegenų tyrimai, elektroencefalogramos ir ankstesnių mano meno kūrinių transformacijos. Dešimt vertikalių neuronų traktų, juostų, kaip baltosios materijos traktai, jungiantys mūsų smegenų pusrutulius, sujungia viršutinius mūsų mąstymo procesų lygius, sąmonę su apatiniais, pagrindiniais, egzistencijos lygiais. Ši instaliacija buvo atidaryta kartu su poezijos festivaliu „PoPa 2021“. Tai – „Poezijos pavasario“ santrumpa. Festivalis nepaprastai sėkmingas, poezijos knyga ...
  • 2022-ieji – ir Sūduvos metai

    2021-04-14
    Sūduvos vardą pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėjo K. Ptolemėjus apie 150-uosius metus parašytame veikale „Geografija“. Aprašydamas baltų gentis prie Baltijos jūros, jas įvardijo kaip sūduvius, galindus ir kitus. 1422 metų rugsėjo 27 dieną pasirašius Melno taikos sutartį, Sūduvos kraštas visam laikui buvo prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tad ateinančiais metais bus švenčiamas Sūduvos susigrąžinimo 600 metų jubiliejus. Siekiant pagerbti ir įprasminti Sūduvos krašto reikšmę Lietuvos valstybės formavimosi istorijoje, Seimo TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotojas Andrius Vyšniauskas ir frakcijos narė Irena Haase pasiūlė paskelbti 2022-uosius Sūduvos metais. Parlamentarai buvo kviečiami įvertinti Sūduvos reikšmę Lietuvos XIII–XIV a. valstybės formavimosi istorijoje. Pabrėžiama Sūduvos įtaka lietuvių kalbos, ...
  • Esperanto kalbos kūrėją prisimenant

    2021-04-14Esperanto kalbos kūrėją prisimenant
    Nuo balandžio 13 dienos Marijampolės kultūros centre veikia paroda „Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva“. Lenkijos institutas Vilniuje Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė parodą, atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva – Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis. Lietuvos esperantininkų sąjungai (LES) padedant ji jau buvo eksponuojama daugelyje Lietuvos vietovių. 2017-uosius UNESCO buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. 2019 metais sukako 160 metų nuo jo gimimo. Taip pat minėjome Lietuvos esperantininkų sąjungos 100-metį. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame ...
  • Elektroninę erdvę jau stebi policijos virtualus patrulis

    2021-04-14Elektroninę erdvę  jau stebi policijos virtualus patrulis
    Policijos departamentas paskelbė, kad nuo balandžio 6-osios patruliuoti elektroninėje erdvėje pradėjo virtualus patrulis. Tokios pareigybės atsiradimas susijęs su pastaruoju metu internetinėje erdvėje plintančiu smurto kurstymu, neapykantos persmelktais komentarais, patyčiomis, kitaip galvojančių persekiojimu. Nerimą kelia ir visuomenės psichinė sveikata. Stebint elektroninę erdvę matyti įvairūs pasisakymai, komentarai, tam tikros iniciatyvos, kurios dažnai prasilenkia su įstatymo raide. Interneto turinys nerimą kelia ne pirmus metus Vakaruose jau gerokai anksčiau pradėta svarstyti, kad reikėtų akyliau kontroliuoti turinį internete. Jungtinės Amerikos Valstijos savo kailiu po Prezidento rinkimų įsitikino, ką gali internete nuolat skleidžiama dezinformacija, neapykantos, maišto kurstymas. Nepatenkinto rinkimų rezultatais Donaldo Trumpo paraginti rėmėjai šturmavo ir užėmė demokratijos ...
  • Neapykanta persmelkti komentarai neduoda naudos nei juos rašančiam, nei skaitančiam

    2021-04-14Neapykanta persmelkti komentarai neduoda naudos nei juos rašančiam, nei skaitančiam
    „Suvalkietis“ apie piktėjančios visuomenės požymius, negatyvumą ir pyktį internete, apie šių tendencijų priežastis kalbasi su psichologe Vilma VĖLYVIENE. – Pastebima, kad pastaruoju metu elektroninėje erdvėje labai padaugėjo piktų, įžeidžiančių, netgi grasinančių komentarų, žinučių. Kas, Jūsų nuomone, atsitiko visuomenei, kodėl žmonės tokie pikti, dažnai su neapykanta reaguoja į paprasčiausią informaciją? – Gyvename tokioje visuomenės sandaroje, kuri yra demokratinė savo sąranga, visi mes turime teisę į savo pažiūras, nuomonę, tai aktyviai reiškiama ir socialiniuose tinkluose. O nuomonės – dažnai skirtingos, kartais priešingos. Diskusija mums padeda pamatyti reiškinius iš įvairių pusių, tačiau su plačiomis galimybėmis reikšti nuomonę nepaspartėjo mūsų vidinis vystymasis. Tolerancija, kitaip manančio priėmimas, ...
  • Pagarba žmogui, įstatymai turi veikti visur vienodai

    2021-04-14Pagarba žmogui, įstatymai turi veikti  visur vienodai
    Policijos departamentas, pristatydamas pirminę virtualaus patrulio viziją, kalbėjo, kad toks patrulis, stebėdamas elektroninę erdvę, didelį dėmesį skirs neapykantą skatinančių, įžeidinėjančių ir kitų panašių komentarų autorių žinutėms. Jie bus įspėjami. Būtent tokio virtualaus patrulio vaid-mens norėtų ir mūsų kalbinti skaitytojai, kurių klausėme, ar jie pritaria, kad viešąją erdvę stebėtų virtualus policijos patrulis ir perspėtų komentarų autorius už netinkamą turinį. Ar reikalingas virtualus policijos patrulis? Vienareikšmiškai – taip. Aišku, tai neturėtų būti žodžio laisvės, nuomonių laisvės ar demokratijos vertybių varžymas. Diskusijoje, kultūringo ginčo metu išsiaiškinama tiesa, išsakoma asmeninė pozicija ir dažnai priimamas bendras susitarimas, tinkamiausias sprendimas. Socialiniai tinklai, internetinė viešoji erdvė neretai virsta sunkiai ...
  • „Metų renovacijos projektas“: paskelbti 2021 nugalėtojai

    2021-04-14„Metų renovacijos projektas“: paskelbti 2021 nugalėtojai
    Paaiškėjo, kurie trys iš keturiolikos renovuotų daugiabučių, dalyvavusių Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) inicijuotuose rinkimuose „Metų renovacijos projektas 2021“, pripažinti geriausiais. Daugiausia simpatijų sulaukė Taikos pr. 3, Klaipėdoje, Draugystės g. 25A, Marijampolėje ir Stoties g. 14, Šiauliuose esantys daugiabučiai. „Džiaugiamės galėdami pasidalinti geriausių renovacijos projektų istorijomis. Nepaisant to, kad didžiąją praeitų metų dalį praleidome karantino sąlygomis, renovacija nesustojo ir šiemet rinkimuose netrūko gerųjų pavyzdžių. Viešo balsavimo metu buvo išrinkti trys laimėtojai, tačiau iš tikrųjų visi atsinaujinę savo daugiabučius jau yra laimėtojai ir jų apdovanojimas – geresnės gyvenimo sąlygos, kurias ypač vertiname dabar, daug laiko praleisdami namuose“, – teigia BETA direktorius Valius ...
  • Inkilas – lobio slėptuvė? Kodėl gi ne!

    2021-04-12Inkilas – lobio slėptuvė? Kodėl gi ne!
    Pavasaris – inkilų kėlimo metas, kai laukiame sugrįžtančių paukščių. Tačiau marijampoliečio Andriaus Kukio į medžius įkelti inkilai vilioja ne tik sparnuočius, bet ir lobių ieškotojus. Marija BURBIENĖ Keliaudamas aptinka gražias vietas Draugai ir bendražygiai Andrių pažįsta kaip aistringą keliautoją, orientacininką ir protmūšių dalyvį. – Protmūšiai tapo netikėta aistra, kai į juos įsitraukiau gal prieš šešerius metus. Tada su Marijampolės dviratininkais buvome žygyje, tik ką apsistoję poilsiui stovykloje. Paskambinęs draugas pasakė, kad užsiregistravo protmūšiui, o į komandą įtraukė ir mane. Dar pridūrė, kad mano dalyvavimas būtinas. Galvosūkiai man visada patiko, visgi pasiūlymas buvo netikėtas. Vėliau protmūšiai net labai įtraukė, – pasakoja Andrius. Intelektiniai žaidimai, pasak jo, ...
  • Kiek daug gerumo aplink, įvertinti leido globos namus nusiaubęs koronavirusas

    2021-04-12Kiek daug gerumo aplink, įvertinti leido globos namus nusiaubęs koronavirusas
    Globos namų darbuotojai su nerimu stebi informaciją apie didėjantį sergamumą COVID-19 liga, prognozuojamą trečią pandemijos bangą, mintyse melsdamiesi: „Dieve, neduok“. Žmonės nepamiršo, kaip buvo sunku ir baisu grumtis su įstaigą užpuolusiu koronavirusu, kai sirgo ir gyventojai, ir darbuotojai, kai nežinojai, ką rasi kitą dieną, kiek mirusių, ar bus kam dirbti, slaugyti sergančiuosius. Tad šiandien, jau po patirtų išgyvenimų, šių namų darbuotojams paglosto širdį, kai įvertinamas jų sunkus darbas, padėkojama už gerumą ir pasiaukojimą. Juolab kad išties padaryta buvo daugiau, negu žmogaus jėgos leidžia. Loreta TUMELIENĖ Kvepėjo namais Į „Suvalkiečio“ redakciją paskambinusi Kaune gyvenanti Živilė Samulionienė sakė norinti padėkoti Suvalkijos socialinės globos namų kolektyvui ...
  • Septynetas skirtingų, paliestų to paties…

    2021-04-10Septynetas skirtingų, paliestų to paties...
    …Romantikai tai gal pavadintų mūzos kepštelėjimu, įkvėpimu, realistai – darbštumu ar gebėjimu „iš nieko padaryti kažką (arba – viską)“, skeptikai veikiausiai imtų samprotauti, kad nieko čia ypatinga, nuobodos – nagrinėti, kas, kur ir kada kokių menų mokėsi, kas kokį diplomą ar kitą panašų dokumentą turi – o jei ne, tai gal ir vadintis kūrėjais negali?.. Sunkiausia su visažiniais, kurie apie kiekvieną mūsų gali papasakoti: kas, kada ir su kuo – sutarė ar pykosi, gavo kažką iš valdžios arba ne, kaip reikėjo daryti ar nedaryti, kur tas ar anas jaunystės keliais klydinėjo ir baltą ar raudoną vyną gėrė… Tačiau mes, nesiklausydami ir ...