Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Savanorio Jurgio Guogos sūnus Juozas tėviškę prikėlė antram gyvenimui

Jankų seniūnijos (Kazlų Rūdos sav.) Panovių kaime gyvenantis ir kiek dar pajėgia su žmona Elzbieta ūkininkaujantis 84 metų Juozas Guoga gimė ir augo būtent šiame kaime, savo gyvenimą kūrusio Lietuvos kariuomenės savanorio Jurgio Guogos (1897–1973 m.) ir Natalijos Guogienės (Jasulaitytės) šeimoje. 1923 metais susituokusiems Natalijai ir Jurgiui buvo lemta susilaukti šešių dukrų ir keturių sūnų. Deja, pora užaugino ir į gyvenimą išleido tik penkias dukras ir du sūnus. Pirmagimė Bronislava ir po jos 1926 m. gimęs sūnus Vytautas mirė maži. Nelemta užaugti buvo ir 1937 m. gimusiam Alfonsui. Tad 1933 m. sausį pasaulį išvydęs Juozas buvo vyresnysis sūnus, ir tėvas jį nuo mažumės jau pratino prie ūkio darbų.

Elzytė ir Juozukas juokiasi prisiminę pirmą nakvynę po atviru dangumi prie šio medžio.

Elzytė ir Juozukas juokiasi prisiminę pirmą nakvynę po atviru dangumi prie šio medžio.

Tėviškės žemę perdavė ne tėvas, o seserys ir brolis
Dabar tėviškėje aplankytas ir kalbinamas „Suvalkiečio“ puikią atmintį tebeturintis J. Guoga teigia neužfiksavęs, kad tėvas kada nors būtų sakęs, jog jo ūkis ir 21 ha žemės ateityje atiteks būtent jam, kaip vyresniajam sūnui. „Pamenu, kad ganyti pradėjau devynerių, – pasakoja J. Guoga. – Paskui maždaug nuo keturiolikos jau ardavau, akėdavau, grėbdavau šieną ir pjaudavau javus. Tėvelis turėjo pjaunamąją, grėbiamąją. Jas prikabindavo prie arklių ir – į laukus.“
J. Guogos likimas susiklostė kaip tik taip, kad būtent jis, vyresnysis sūnus, dabar gyvena tėviškėje ir vis dar kiek leidžia sveikata dirba tėvo žemę. Deja, kadais klausantis tėvelio pamokymų ir patarimų artą žemę Juozui perdavė anaiptol ne tėvas ar mama, o 1990 m. Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valdžia ir jo naudai tėviškės žemės atsisakiusios seserys Ona Raimunda, Aldona, Stasė, Dana, Elena ir brolis Stasys.

 

Jurgis Guoga į savanorius užsirašė Lekėčiuose
Juozo tėvas Jurgis Guoga buvo kilęs iš Jančių kaime (dabar Lekėčių mstl., Šakių r. sav.) ūkininkavusių Jurgio ir Elžbietos Guogų šeimos. Jurgis buvo jauniausias iš keturių brolių, be to, dar turėjo seserį Mariją. Vyriausias jo brolis Jonas, vengdamas būti paimtas rekrutu į carinės Rusijos kariuomenę, pabėgo į JAV. Devyneriais metais už Jurgį vyresnis brolis Vincas pasirinko dvasininko kelią ir baigęs Seinų kunigų seminariją kunigavo Dzūkijoje, paskui Lenkijoje. Į JAV likimas nubloškė ir Jurgio brolį Antaną. Motinai mirus, Jurgio tėvas vedė dar kartą ir susilaukė dviejų dukrų: Agotos ir Onutės. Pastaroji buvo įsitraukusi į rezistencinę kovą ir žuvo partizanų slėptuvėje netoli Lekėčių, Paryžinės girioje.
1918 m. vasario 16 d., kai Lietuvos valstybės taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, Jurgiui buvo 21 metai. Tais pačiais metais lapkričio 23 d. Lietuvos Ministras Pirmininkas A. Voldemaras išleido pirmą įsakymą dėl Apsaugos tarybos ir pirmojo pėstininkų pulko įsteigimo.

Savanoris artileristas Jurgis Guoga (nuotraukoje trečias iš kairės) su kovų draugais.

Savanoris artileristas Jurgis Guoga (nuotraukoje trečias iš kairės) su kovų draugais.

Lekėčiai, prie kurių tuo metu šliejosi ir gimtasis J. Guogos Jančių kaimas, kaip ir visas kraštas tuo metu, kaip pasakoja fotoapybraižos „Lekėčių sakmės“ autorius Bernardas Aleknavičius, kunkuliavo, gyveno emocijomis.
„Lekėčių sakmėse“ pasakojama, kad 1918 m. gruodžio pirmąjį sekmadienį į Lekėčių bažnytėlę susirinkusiam dideliam būriui jaunų vyrų parapijos klebonas kun. Pranas Garmus pasakė prasmingą pamokslą, kuriuo kvietė jaunimą stoti ginti savo tikėjimo ir krašto.
Po to, anot fotoapybraižos autoriaus, iš bažnyčios išėję vyrai susirinko bažnytkaimio aikštėje, kur vėl visos kalbos sukosi apie Lietuvos kariuomenės kūrimą ir jaunų vyrų šventą pareigą imti į rankas ginklą ir eiti ginti Tėvynės. „Lekėčių sakmėse“ rašoma, kad tądien į Lietuvos kariuomenę savanoriais užsirašė keliolika jaunų vyrų.
Ar būtent tądien eiti į Lietuvos kariuomenę pasiryžo ir J. Guoga, šiandien jau pasakyti sunku. Tačiau tėviškėje gyvenantis jo sūnus Juozas teigė prisimenantis, kad tėvas jam yra pasakojęs apie Lekėčiuose vykusias dideles savanorių palydų iškilmes, po kurių jie grupelėmis patraukė į Kauną.

 

1940 metais paties senelio Guogynėje užkastą Savanorio medalį rado K. Guoga.

1940 metais paties senelio Guogynėje užkastą Savanorio medalį rado K. Guoga.

Už tėvynės gynybą – ir medalis, ir miškas, ir sklypas
„Mūsų tėvelis buvo artileristas, – sakė J. Guoga. – Pasakodavo, kad jie turėjo keturias arklių traukiamas patrankas. Vienu metu šaudydavo dviem. Kitas dvi tuo metu arkliais patraukdavo į priekį, į reikiamą poziciją. Tuomet šaudydavo jau iš tų.“
Savanorio sūnus teigė prisimenantis tėvo pasakojimus apie mūšius ties Kėdainiais, prie Žiežmarių ir Varėnos. J. Guogai taip pat įstrigo tėvo pasakojimas apie 1919 metų Kūčias žeminėje netoli Daugpilio. Mat vos susėdę prie Kūčių stalo net kelis kartus priešo apšaudomi artileristai buvo priversti keltis ir bėgti prie patrankų.
Savanoriui Jurgiui Guogai Lietuvos kariuomenėje buvo suteiktas grandinio laipsnis. Kariuomenėje jis tarnavo nuo 1919 m. sausio 13 d. iki 1921 lapkričio 18 d. Per tą laiką, sako, dukart buvo sužeistas. Vienąkart priešo kulka tik nubrozdino kaklą, o kitąkart dėl sprogimo pasibaidęs arklys pervažiavo per kojas.
J. Guoga prisimena, kad tėvas yra pasakojęs, jog pasibaigus aktyviems karo veiksmams buvo atsiųstas su kitais kariais patruliuoti į Marijampolę. Čia, savanorio pasakojimu, ne visi miestelėnai Lietuvos kariuomenės karius pasitiko draugiškai. Dalis mieste gyvenančių kitataučių, sako, pirmą dieną išvydę karius juos puolė stumdyti rėkdami „Klumpėvaldys“, ant jų spjaudė. Taip nesvetingai sutikti kariai, sako, susisiekę su karine komendantūra ir gavę nurodymą tuos riaušininkus atsivežti į būstinę ir jiems įkrėsti po kelis šampalus. Po to, kai keli riaušininkai buvo taip paauklėti, sako, ir didžiausi rėksniai, išvydę patruliuojančius karius, jau ėmė iš tolo kepures kelti.
Už tai, kad savanoriu išėjo į Lietuvos kariuomenę, Nepriklausomos Lietuvos valdžia Jurgį Guogą apdovanojo Savanorio medaliu, skyrė miško, kaip statybinės medžiagos, ir žemės sklypą.

 

Jurgis Guoga su žmona Natalija ir tremtį drauge su jais išgyvenusiais vaikais Sibire (J. Guoga stovi antras iš kairės).

Jurgis Guoga su žmona Natalija ir tremtį drauge su jais išgyvenusiais vaikais Sibire (J. Guoga stovi antras iš kairės).

Likimo apgautine pavyko
1940 metais Lietuvą užėmus sovietams ir prasidėjus trėmimams į Sibirą Savanorio medalį ir apdovanojimo dokumentus J. Guoga sudėjo į plačiakaklį stiklinį butelį ir užkasė sodyboje po kriauše. Po gerų penkiasdešimties metų buvusios sodybos vietoje jau be baimės surengto pirmojo Guogų giminės susitikimo metu buvo nutarta pabandyti tą stik-lainį su medaliu rasti. Vyriausios Jurgio dukros Onos Raimundos Baltrušaitienės maždaug nurodytoje vietoje rasti senelio medalį laimė nusišypsojo jo vaikaičiui Kaziui Guogai.
Guogynėje dabar gyvenantis Juozas Guoga pasakoja, kad užėjus sovietams, jo tėvo nerimas dėl visai šeimai gresiančio pavojaus buvo ne be pagrindo. Tiesa, pirmųjų, baisiausių trėmimų šeima išvengė. Deja, apgauti likimo nepavyko. Juozo teigimu, 1948 m. pabaigoje Jankų valsčiaus viršaitis Jonas Naujokas tėvą įspėjo, kad jo šeima įtraukta į numatomų ištremti sąrašą. Tuo pasinaudojęs Jurgis paliko ūkį ir su visa šeima persikraustė į Kauno rajono Ežerėlio miestelį, kuriame veikė durpynas ir buvo galima tikėtis gauti darbo.
Praėjo dar beveik treji metai, ir vieną naktį į nedidelio namelio (suręsto iš Panoviuose nugriautos klėties) duris ėmė belstis rusų armijos kareiviai ir enkavėdistai. Šįkart bėgti jau nebuvo kaip. Ką tik galėjo susipakavusi šeima su daiktais buvo susodinta į sunkvežimį ir nugabenta į Mauručių geležinkelio stotį. Iš jos gyvuliniame vagone Lietuvos kariuomenės savanoris su žmona ir keturiomis dukromis bei dviem sūnumis pradėjo ilgą ir tolimą kelionę. Ežerėlyje liko tik vyriausia Jurgio ir Natalijos dukra Ona Raimunda, kuri jau buvo ištekėjusi ir su vyru gyveno atskirai.
Grįžti į savo ūkį savanorio šeima negalėjo
Guogai buvo ištremti į Tomsko srities Aleksandrovo miestelį. Šeimos galva ten buvo pasiųstas dirbti į statybininkų brigadą, Natalija rūpinosi naujaisiais namais ir siuvo, o vyresni vaikai dirbo kas kur. Juozas darbavosi garo katilinėje, o paskui išmoko kalvio amato ir Obės medienos plukdymo kontoroje dirbo kalviu. Aldonai teko melžti karves, Stasys dirbo žvejų brigadoje, Dana ir Stasė – žuvies konservų fabrike, o jauniausia, 9 metų Elenytė, privalėjo eiti į mokyklą ir bandyti perprasti rusų kalbą.
Laimė, tremtį, didelį šaltį, alkį ir vargą išgyveno visi. Į Lietuvą šeima grįžo 1956 m. vasarą ir apsistojo Ežerėlyje, pas vyriausiąją dukrą. Grįžti į Panovius jiems buvo uždrausta. Tiesa, bėgant nuo tremties paliktas ūkis buvo išdraskytas ir nusiaubtas. Ten net nebuvo kur apsistoti ir bandyti įsikurt. O Ežerėlyje atgavę nugriautą klėtį Guogai vėl pasistatė namą. Jame tilpo visi – ir tėvai, ir sukti savo lizdus pradėję jų vaikai.
Lietuvos kariuomenės savanoris Jurgis Guoga susirgęs plaučių vėžiu Anapilin iškeliavo 1973 metų rudenį, prieš tai dar spėjęs pasidžiaugti labai gražia, jo ir ištikimosios jo gyvenimo bendražygės Natalijos auksinio santuokos jubiliejaus švente. Natalija Zapyškio kapinėse šalia Jurgio atgulė 1980-aisiais.

 

Atkurta tėviške džiaugiasi visa giminė

Guogų dukra Giedra Leveckienė apžiūri sodyboje saugomą brolio Zigmo sudarytą Guogų giminės medį.

Guogų dukra Giedra Leveckienė apžiūri sodyboje saugomą brolio Zigmo sudarytą Guogų giminės medį.

Senojoje Guogynėje akį džiugina gražus ūkis.

Senojoje Guogynėje akį džiugina gražus ūkis.

Nuo 1992 m. tėviškėje ūkininkaujantis Juozas Guoga irgi daug metų gyveno Ežerėlyje ir, galima sakyti, visą gyvenimą dirbo durpių įmonėje kalviu. Be to, Juozukas (taip šiltai jį ir šiandien vadina dar gyvos seserys, dukterėčios ir sūnėnai) su savo Elzyte, žmona Elzbieta, visąlaik vertėsi ūkiškai, laikė daug gyvulių ir neturėjo kada nutolti nuo žemės ūkio darbų. Galbūt todėl, kai atkūrus Nepriklausomybę Juozui, jo seserims ir broliui Stasiui teko apsispręsti, ką daryti su tėviške ir tėvo dirbta žeme, Juozas net nedvejodamas vėl pasirinko tremtį, tik šįsyk savo valia ir ne į Sibirą, o į Panovius.
„Tėviškė mane visada traukė, tik anais laikais, sovietmečiu, ten lankytis buvo gana nedrąsu, – sakė J. Guoga. – Tik kai sužinojau, kad tėviškės žemę galima atgauti, pagalvojau, kad tai tiesiog ideali vieta dirbti žemę ir ramiai gyventi.“
Vyresniojo brolio apsisprendimui grįžti į tėviškę, pasistatyti sodybą ir dirbti tėvo žemę pritarė ir daug metų nostalgija Panoviams sirgusios visos Juozo seserys ir brolis Stasys. Juolab kad Juozas, galima sakyti, vienintelis iš jų turėjo nuo ko pradėti gaivinti tėvų ūkį, nes laikė arklį, karvių, prieauglio, be to, turėjo ir padargų žemei dirbti. Jo negąsdino, kad Panoviuose laukė tikri plėšiniai – visa grąžinta tėviškės žemė buvo vien tik pievos, krūmynai ir brūzgynai, o dirbamos – nė pėdos. Be to, ir gyventi nebuvo kur. Elzytė ir šiandien prisimena, kad apsisprendę Panoviuose kurti ūkį ir atvažiavę į buvusios sodybos vietą pirmą naktį jie miegojo po atviru dangumi.
Šiandien visa tai – jau tolima praeitis, o Guogynė niekuo nesiskiria nuo kitų ūkininkaujančių kaimo žmonių sodybų. Čia ir erdvus gyvenamasis namas, ir kluonas, ir tvartas. Trūksta tik jaunystės, sveikatos ir energijos. Tuo dabar sodybą stengiasi užpildyti Juozo ir Elzytės vaikai ir vaikaičiai. Prieš kelerius metus auksines vestuves atšventusi pora užaugino tris dukras, du sūnus ir dabar jau turi visą būrį vaikaičių. Be to, į Guogynę mėgsta užsukti ir Juozo seserų bei brolio vaikai, o Juozo sūnus Zigmas, padedamas savo šeimos narių ir seserų, čia sugeba suorganizuoti šiltus, įdomius ir turiningus visos plačios Guogų giminės susitikimus. Jų metu ne vienas pasidžiaugia savanorio Jurgio Guogos sūnaus Juozo ir jo šeimos darbštumu, atkaklumu ir didžiuliu entuziazmu siekiant atkurti Guogynę, nes dažnas joje randa kažką svarbaus ir brangaus.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja

    2021-07-24Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja
    Šiomis dienomis Marijampolės centre, šalia kino teatro „Spindulys“, praeivių dėmesį atkreipė keista dėžė ant ilgų kojų su nedideliu langeliu, pro kurį galima pažiūrėti. Tai iš Vilniaus atkeliavusi instaliacija „Projektorinė“, skirta prisiminti kadaise veikusius, o dabar savo paskirtį pakeitusius kino teatrus. Paprastai projektorinė suprantama kaip ankšta, žiūrovams neprieinama, techninė kino teatro erdvė, bet šįkart viskas apsiverčia aukštyn kojomis – žiūrovai pro siaurą plyšį gali pažvelgti į kino teatrus. Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ 9 minučių filmuke siūlo apžiūrėti 16 šalies regionuose esančių kino teatrų. Iš jų šiandien tik trys teberodo kino filmus – tai mūsų „Spindulys“, taip pat „Dainava“ Alytuje ...
  • Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų

    2021-07-24Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų
    Saugo rašytojo atminimą Dažniausiai link sostinės pravažiuojame neužsukę čia, o labai vertėtų. Senoji sodyba-muziejus saugo rašytojo dvasią, seklyčioje atkurta rašytojo vaikystės aplinka, eksponuojami šeimos baldai, nuotraukos, knygos. Vasarai įpusėjus sodyba skęsta gėlėse, o visai netoliese – ir Putino „Altorių šešėly“ aprašytas Aušrakalnis su ant jo augančiomis kačpėdėlėmis. Ir taip – jau 50 metų, nes praėjusį šeštadienį paminėtas šio muziejaus įkūrimo pusšimčio metų jubiliejus. Pilotiškės – nedidelis kaimas, vos keliolika ūkių ir gyventojų skaičius toli gražu pusšimčio nesiekia. Tarp jų – ir Mykolaičiai, poeto giminaičiai, visus tuos dešimtmečius gyvenę rašytojo gimtinėje ir saugoję jo atminimą. Prieš 50 metų, 1971-ųjų vasarą, čia buvo atidarytas ...
  • Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis

    2021-07-24Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis
    Antradienio popietę Marijampolės kultūros centras pakvietė į labai neįprastą renginį – programą „Pažinti meną pojūčiais“, kurią parengė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga kartu su Lietuvos dailės muziejaus Nacionaline dailės galerija. Šis renginys – jau gerą pusmetį vykdomo projekto ,,Kultūra visur“, finansuojamo Europos solidarumo korpuso, programos dalis. Programos vadovė Lina Puodžiūnienė pasidžiaugė, kad Lietuva sparčiai keičiasi į gerą pusę, kad labiau atsigręžiame į silpnesniuosius, neįgaliuosius ir ieškome būdų juos integruoti į visuomenę. Vienas tokių būdų yra menas. Atrodo, sunku įsivaizduoti, kaip silpnaregis ar aklasis gali gėrėtis dailės darbais, tačiau, be regos meną galima priimti kitais pojūčiais – yra dar garsas, kvapas, ...
  • Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms

    2021-07-21Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms
    Praėjusį sekmadienį Antanave paminėta 10 metų sukaktis nuo tos datos, kai buvo atnaujinta ir atšventinta unikali medinė šešiakampė vietos koplyčia. Daug amžių, daug savininkų mačiusi, klestėjusi, griuvusi ir vėl atstatyta koplyčia šiandien tarnauja žmonėms, čia aukojamos šv. Mišios, krikštijami vaikai, vyksta santuokų ceremonijos, rengiamos parodos, organizuojami koncertai. Algis VAŠKEVIČIUS Dar XVIII amžiaus pabaigoje pastatyta originali tašytų rąstų šešiakampio plano, dviejų zakristijų koplyčia su giliais rūsiais XIX amžiuje koplyčia buvo suremontuota, išpuošta nežinomų italų dailininkų tapyba. Koplyčios kriptoje amžinojo poilsio atsigulė paskutiniai Antanavo dvaro šeimininkai Šabunevičiai – 1860 metais koplyčioje palaidotas dvaro savininkas Stanislovas Šabunevičius (vietinių vadintas Šabanu), 1922 m. – jo sūnus ...
  • Bartninkuose – ir pats Oneginas…

    2021-07-21Bartninkuose – ir pats Oneginas...
    Mylintiems muziką bei geidžiantiems ko nors išskirtinio jau ne vienerius metus žodžiai „koncertas Bartninkuose“ nuskamba kaip slaptažodis bei kvietimas. Su kokiu jauduliu idėjos (surengti koncertą paslaptinguose Bartninkų bažnyčios griuvėsiuose) autorė, Vilkaviškio kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Aksana Laskevičienė beveik prieš dešimtmetį laukė pirmojo koncerto! Kaip tai tuomet buvo nauja ir netikėta – ne tik pas mus, bet ir apskritai Lietuvoje. Ir tai, kad „kažkur kaime“, ir tai, kad griuvėsiuose tikrąja prasme, ir tai, kad ne liaudiška muzika, o džiazas ar klasika, šiuolaikinė moderni muzika ten turėjo skambėti. Kas eis, važiuos, ar norės? Jau į pirmąjį koncertą žmonių prisirinko tiek, kad net ...
  • Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?

    2021-07-21Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?
    Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) kasmet atlieka renovuotų daugiabučių energinį auditą ir įgyvendintų priemonių ekspertizę. Šiemet vykdyto audito metu ekspertai išskyrė tokias priemones kaip vėdinimo sistema ir vidinės balkono sienos apšiltinimas. Vykdant energetinį auditą specia-listai tyrė įvairias pastato apšiltinimo priemones. Anot daugiabučių auditą atlikusios pastatų energetikos konsultacijų bendrovės Pastatų energetikos skyriaus vadovo Gedimino Šilansko, tyrimo metu paaiškėjo, kad vidinės balkono sienos apšiltinimą atlikti yra būtina. Kuomet patalpos yra prastai vėdinamos, bute sukyla santykinė drėgmė. Tuomet ant šalčiausių paviršių susidaro ilginis šiluminis tiltelis. Dažniausiai jis atsiranda tarp neapšiltintos balkono sienos ir išorinės sienos sandūros. Pelėsis tokį paviršių „mėgsta“, todėl rizika jį čia išvysti ...
  • „Kas laukia persirgus koronavirusu?“

    2021-07-21„Kas laukia persirgus koronavirusu?“
    Pasaulinė pandemija paliko žymę daugelio gyvenime nepaisant amžiaus, lyties ar gyvenimo būdo, tačiau specialistai įspėja – koronaviruso liekamuosius reiškinius galime jausti dar pusę metų.Šiandien kalbinami skirtingų šalies rajonų gyventojai sako nenorintys grįžti į ligos laikotarpį ir džiaugiasi galintys vėl mėgautis gyvenimu. „Grįžo karantino atimti malonumai“ Raseinių rajone gyvenantis Gintaras į koronaviruso gniaužtus pateko dar šių metų pradžioje. „Viso karantino metu atsakingai saugojausi ir visomis įmanomomis priemonėmis vengiau kontaktų su pašaliniais žmonėmis, tačiau sausio mėnesio pabaigoje turėjau kontaktą su koronavirusu sergančiu žmogumi. Kad užsikrėčiau ir aš, supratau tik pajutęs pirmuosius simptomus – galvos ir gerklės skausmas, sloga – kurie nebuvo itin skausmingi ir ...
  • Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau

    2021-07-21Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau
    Tik tinkamai prižiūrimas miškas turės aukštą ekonominę vertę. Pasak miškininkų, auginti kokybišką mišką stipriai padeda Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) parama. Iki rugpjūčio 31 d. priimamos paraiškos pagal KPP priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ veiklą „Jaunuolynų (iki 20 m. amžiaus) ugdymas“. Šių metų naujovė – pareiškėjams nebereiks pateikti projekto finansavimo šaltinius pagrindžiančių dokumentų. Jaunuolynams ugdyti – didesnė kompensacija Iki šiol pareiškėjai, teikdami paraiškas, turėdavo užtikrinti tinkamą projekto finansavimo šaltinį – skolintas lėšas, paramos lėšas, nuosavas lėšas, nurodytas ir pagrįstas paramos paraiškoje. Skolintos lėšos būdavo ...
  • Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas…

    2021-07-17Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas...
    Taip buvo ypatingos dienos – liepos 6-osios – popietę: po vasariškos liūties Poezijos parke skambant dainoms ir muzikai, švytint tautinių rūbų spalvoms, akmenims pražydus stebuklingais margų juostų vingiais… Susirinkusieji žinojo, kad visa, ką bedarė, skirta vienai ypatingai Sūduvos krašto moteriai prisiminti bei pagerbti. Čia buvo įsikūręs visas liaudies menų miestelis. Šiemet sukanka šimtas metų, kai gimė Konstancija Bočienė – viena ryškiausių iki šiol šio krašto audėjų, savo mokėjimą ir žinojimą atsinešusi ne tik iš praėjusio amžiaus pirmosios pusės, bet ir iš dar seniau: juk mokėsi iš tų, kurios buvo gimusios, gyvenimo ir amato tradicijas perėmusios dar iš XIX amžiaus moterų. Šį ...
  • Vytinės juostos… iš dilgėlių siūlų

    2021-07-17Vytinės juostos... iš dilgėlių siūlų
    Susitikome (septynios moterys iš Kauno, Marijampolės, Kalvarijos) sodyboje prie Igliaukos mokytis austi, naudojant istorinio ir tautinio paveldo įrankius, technikas ir medžiagas – korteles (dar vadinamas burtukėmis) ir dilgėlių pluošto siūlus – taip skatiname kūrybingą tradicijų puoselėjimą. Nebuvo lengva su mums neįprastais siūlais. Stebino plonutis dilgėlių pluoštas, puikiai paruoštas, tad lengvas, minkštas ir švelnus bei pakankamai tvirtas. Dilgėlių pluošto tinkamumas tekstilės gamybai, kaip žinia, nėra naujiena. Šios žaliavos gaminius žmonės naudojo nuo seno. Archeologų radiniai patvirtina, jog Danijoje dar ankstyvajame bronzos amžiuje iš dilgėlių gamino audeklus ir virves, dilgėlių pluošto panaudojimo pėdsakai Didžiojoje Britanijoje siekia neolito laikus. Iki XVII a. labai ...
  • Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose

    2021-07-17Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose
    Smagi ir nuotaikinga paroda šiomis dienomis atidaryta Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Ji pavadinta „Ech, ko tik nebuvo!“ ir perkelia mus į 1925–1928 metų Marijampolę. Ta kelionė beveik šimtmečiu atgal leidžia susipažinti, koks tada buvo miestas, kokie dalykai rūpėjo marijampoliečiams, kuo jie džiaugėsi ir dėl ko reiškė nepasitenkinimą. Algis VAŠKEVIČIUS Parodos idėja išties originali – mūsų kraštietis, iš Kybartų kilęs gerai žinomas šalies karikatūristas bei stiklo menininkas Edmundas Unguraitis dviejose dešimtyse popieriaus lakštų pieštuko judesiu, lengvu potėpiu ir su didele doze humoro įamžino tai, apie ką buvo rašoma 1925–1928 metais Marijampolėje leistame laikraštyje „Šešupės bangos“. Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Bepirštienė pasakojo, ...
  • Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?

    2021-07-16Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?
    Avarinis spynų atidarymas – tai tokia paslauga, kurią galima rasti praktiškai kiekviename mieste. Šios įmonės yra pasirengusios padėti visiems, kuriems sugedo durų spyna, prarado ar sugadino raktą. Tokius meistrus labai paprasta rasti internete, tiesiog į paieškos svetainę reikia įvesti „spynų atidarymas“, tuomet išsirenkamas, kuris patinka. Žinoma, spynų atidarymas galimas ir savomis rankomis, juk visada galima spyną ir išlaužti. Tačiau neturint tam įgūdžių bei žinių, užtruksite gerokai ilgiau, o vėliau gali kainuoti brangiau bandant ištaisyti kilusias problemas. Tačiau be įgūdžių ir žinių tai padaryti užtruks ilgiau, o tada bandymas ištaisyti problemą gali kainuoti daugiau. Kai įvyksta tokio pobūdžio nelaimė, svarbu išlikti ramiam ...
  • Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?

    2021-07-15Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?
    Atostogos vasarnamyje toli nuo miesto yra tikra atgaiva kūnui ir sielai. Tyla, ramybė ir grynas oras – tai, ko mes visi ilgimės. Vis dėlto, šią laimę kartais temdo įprasto komforto stoka, o karšto dušo ilgesys ne retai paskatina gana greitai grįžti į miestą. Taigi, kaip mėgautis gamtos malonumais apsistojant vasarnamyje ir be didelių pastangų sukurti patogią aplinką? Kaip užtikrinti, kad vasarnamiai būtų ne mažiau patogūs nei nuolatinis gyvenamasis būstas? Įprasto dušo alternatyvos Pagalvojus apie karštą dušą, iškart matome estetišką, švarią patalpą, kurioje karštas vanduo teka vos pasukus dušo rankeną. Tačiau, keliantis už miesto ribų ir į vasarnamį gamtoje, ši patalpa gali atrodyti ...
  • BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS

    2021-07-14BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS
    Liepos 15-16 dienomis b‘ART projektas sugrįš su 3 stebuklingais renginiais. Tradicine tapusi vieta – Bartninkų bažnyčios griuvėsiai, po kelių metų pertraukos vienam iš koncertų atvers ir savo vidų. Opera, sumodernintos barokinės muzikos skambesiai, atmosferinė ambient stiliaus elektronika, šviesų dailė, fotografijos paroda – visa tai tilps dviejuose potyrių pilnuose liepos vakaruose. Renginių ciklas prasidės liepos 15 d. 21:30 val. Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsių viduje kartu su „Late junctions“ netikėtomis muzikinėmis jungtimis. Nuo 23:30 val. kultūros pilna naktis tęsis su nemokamu Mantauto Krukausko ir Francisco Roberto Becerra Bravo elektroninės muzikos pasirodymu. Liepos 16 d. vainikuos 21:30 val. prasidėsiantis premjerinis ...
  • Ar verta keliauti per pandemiją?

    2021-07-14Ar verta keliauti per pandemiją?
    Pasaulyje išplitus koronavirusui, tūkstančiai žmonių buvo įstrigę atostogų lokacijose ir negalėjo grįžti namo. Sustojo judėjimas ne tik ant žemės, bet ir oro erdvėje, tačiau dabar, pasibaigus karantinui, vieni naudojasi suteiktomis galimybėmis ir vyksta į užsienį atostogauti, o kiti vis dar bijo rizikuoti. Savo nuomone apie keliones pandemijos metu dalijasi piliečiai iš įvairių šalies rajonų. Jautė psichologinį nuovargį Alytaus miesto gyventojas Vytautas teigia praėjusių metų pradžioje nepalaikęs kelionių idėjos, tačiau viskas pasikeitė pagerėjus epidemiologinei situacijai šalyje ir pasaulyje, kai sumažėjus atvejų skaičiui buvo sušvelnintas karantinas ir atsirado taisyklės, kurių atsakingai laikantis buvo galima išvykti iš šalies. „Susigyvenęs su situacija, kuri bėgant laikui tapo daug aiškesnė, ...