Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Ieva ir Mindaugas Smilgiai: gimtosios žemės trauka – nenugalima

Studijas buvusiame Lietuvos žemės ūkio universitete baigusiems Ievai ir Mindaugui Smilgiams kaimas, žemės ūkis niekada nebuvo svetimi. Baigę studijas sutuoktiniai grįžo į Mindaugo tėvų namus Gudelių k. (Igliaukos sen.) ir tęsė jų pradėtus darbus. Supratę, kad iš tradicinio ūkio naudos mažai, jį perorganizavo ir ėmė auginti įvairius pluoštinius augalus. Iš jų Smilgiai spaudžia aliejų – tai ir yra pagrindinė ūkio veikla. Ir nors prieš imdamiesi naujos veiklos ūkininkai svarsto, ar verta, sako, kad vis dėlto ne ekonominiai skaičiavimai juos veda į priekį. Svarbiausia jiems – žinojimas, kad jų darbas kažkam naudingas.

 

Didžiausias šiandienis ūkininkų Ievos ir Mindaugo Smilgių siekis – atgaivinti nualintą dirvožemį.

Didžiausias šiandienis ūkininkų Ievos ir Mindaugo Smilgių siekis – atgaivinti nualintą dirvožemį.

– Baigę mokslus abu su žmona grįžote ūkininkauti į kaimą. Kodėl priėmėte tokį sprendimą? Ar buvo kitokių svarstymų, galimybių?
– Ūkyje su tėvais dirbau nuo vaikystės ir iš kaimo, galima sakyti, niekada nebuvau išvažiavęs. Taip, studijavau Kaune, tačiau nuo kaimo nenutolau. 2006 metais tėvų ūkį perėmiau į savo rankas. Gavęs ES paramą jaunojo ūkininko ūkio įsikūrimui įsipareigojau 5 metus ūkininkauti ir nekeisti ūkio krypties. Nebuvo kur trauktis – privalėjau tęsti pradėtus darbus. Sėjau, kūliau javus, rapsus, prie manęs prisijungė ir žmona Ieva, tad buvo aišku, ką veiksime artimiausius metus. Vėliau buvo pamąstymų ir apie kitokią veiklą, net darbą užsienyje, bet įvertinę tėvų indėlį kuriant ūkį nusprendėme jame likti ir darbus tęsti toliau.
Ne visada būna lengva kelioms kartoms gyventi po vienu stogu, bet žinome, jog priėmėme teisingą sprendimą. Juk seniau kelių kartų gyvenimas vienuose namuose buvo savaime suprantamas dalykas.
– Perėmę tėvų ūkį pradėjote auginti ne tik tradicinius javus, rapsus, bet ir netradicinius aliejinius, kitokių rūšių augalus. Kodėl nusprendėte keisti ūkio kryptį?
– Dar vaikystėje yra tekę prekiauti savo pačių augintais žirniais, braškėmis, krienais. Juos parduoti būdavo nesunku. Praėjus 20 metų pastebėjome, jog kaimiškos produkcijos reikalingumas grįžta – žmonės domisi natūraliais, sveikai užaugintais ir pagamintais produktais.
Pasibaigus ES programos įgyvendinimo laikotarpiui, galėjome prisitaikyti prie rinkos poreikių. Kadangi krienai vis dar augo, pradėjome juos perdirbti ir pardavinėti. Sulaukę nemažo pirkėjų susidomėjimo ėmėme galvoti ir apie kitokių produktų gamybą. Namuose vis dažniau pakalbėdavome apie aliejaus spaudimo ir pardavimo galimybes. Įsigiję presą ėmėme sėti aliejaus spaudimui reikalingą žaliavą – linus, po kelerių metų ir pluoštines kanapes. Jau septyneri metai saugome geltonųjų burnočių rūšį, kurios Lietuvoje auginama itin mažai. Vietos suradome ir senovinei judrai, dar vadinamai laukiniais linais. Šių augalų netradiciniais nedrįsčiau vadinti, priešingai, tai yra senoviniai, tradiciniai, lietuviški augalai, kuriuos, deja, lietuviškuose laukuose šiandien retai pamatysi.
Nuolat domimės, ką dar galėtume auginti, bet save stabdome, nes tarp norų ir laiko reikia rasti pusiausvyrą.
– Kur savo pagamintą ir užaugintą produkciją realizuojate? Kurie produktai yra populiariausi ir kam juos žmonės naudoja?
– Mūsų produkciją galima rasti ūkininkų turgeliuose Kaune. Perkamiausi yra Lietuvos tautinio ir kulinarinio paveldo sertifikatus turintys šaltai spausti linų sėmenų, pluoštinių kanapių, judros aliejai. Juos spaudžiant temperatūra pakyla ne daugiau nei 35–42ºC. Tokioje temperatūroje išlieka visos naudingosios medžiagos, dėl kurių žmonės ir naudoja šiuos aliejus.
Dažniausiai aliejų perka maisto gamybai, bet žinome, kad naudoja ir kaip cheminių vaistų pakaitalą. Juk nuo seno žinoma, kad linų sėmenų aliejus malšina skrandžio skausmus, o pluoštinių kanapių aliejus padeda sumažinti blogojo cholesterolio kiekį. Šį aliejų renkasi ir jaunos mamos kaip alternatyvą sintetiniams vaikiškiems vitaminams. Klientai teigia, kad kylantį rūgštingumą jiems greitai padeda įveikti judros aliejus.

Geltonieji burnočiai Smilgių ūkyje yra itin vertinami, nes jų rasti galima tik reto lietuvio darže.

Geltonieji burnočiai Smilgių ūkyje yra itin vertinami, nes jų rasti galima tik reto lietuvio darže.

– Savo auginama ir gaminama produkcija prekiaujate patys. Ar samdyti pardavėjus neapsimoka, ar yra kitos priežastys?
– Daug diskutavome ir svarstėme galimybę ką nors įdarbinti prekiauti, bet nusprendėme, kad visais atžvilgiais yra geriau prekiauti patiems. Pirmiausiai tai – galimybė bendrauti su klientais, į visus jiems kylančius klausimus galime atsakyti iškart. O ir norint paruošti žmogų prekiauti, reikėtų daug investuoti į supažindinimą su visu gyvenimu ir darbu ūkyje. Pardavėjas turi žinoti visą produkto nueitą kelią iki prekystalio, kad galėtų rasti atsakymus į visus pirkėjams kylančius klausimus. Patikėti kam nors tokią atsakomybę yra sudėtinga, todėl prekiaujame patys.
Visi mūsų ūkyje pagaminti produktai – mūsų gyvenimo būdas, kurį perteikti pirkėjui geriausiai galime patys. Kartu norisi, kad liktų šeimos ūkio tradicijos – samdydami kitus žmones savo veiklą paverstume įmone.
– Ar jūsų darbas – tik būdas užsidirbti?
– Didžiausia mūsų siekiamybė – pagalba žmonėms, informacijos, iš kur jų maistas atkeliauja, kokį kelią jis nueina, kol atsiduria ant stalo, suteikimas. Kaimo žmogui tokių klausimų nekyla, tačiau informacijos visuomenės amžiuje, plečiantis miestui ir nykstant kaimui, vis daugiau jaunų žmonių nesupranta ir nežino, kad maistas gimsta ne parduotuvės lentynose, o daržo lysvėje. Tad jau šešti metai rašome internetinį ūkio dienoraštį www.smilgiai.eu, kurį skaitydami žmonės gali pamatyti, kaip užauga jų maistas.

Pagrindinė Smilgių ūkio produkcija – švieži, šaltai spausti aliejai.

Pagrindinė Smilgių ūkio produkcija – švieži, šaltai spausti aliejai.

– Kokios Jūsų mintys apie ateitį, kokie planai? Galbūt ketinate plėstis, didinti ūkį, jo pajėgumus, o gal priešingai – turite minčių viską mesti?
– Plėstis neketiname, tačiau planų viską baigti taip pat neturime. Šiuo metu mąstome apie ūkio optimizavimą. Norime, kad visa ūkyje vykdoma veikla būtų efektyvi.
Tiesa, ramybės šiuo metu neduoda žemė. Dėl intensyvios žemės ūkio veiklos pasaulyje humuso, naudingo dirvožemio, sluoksnis sparčiai mažėja. Nesvarbu, ar ūkininkauji ekologiškai, ar ne, žemei privalai leisti pailsėti, todėl mūsų ateities planai susiję su pagalba žemei. Jau šiemet pasėjome daugiau žalinimo augalų – žirnių, raudonųjų dobiliukų, kurie fiksuoja azotą, gerina dirvą. Tikimės, kad žemė atsipūs, pailsės.

Nuo jaunų linų stiebelių ir prasidėjo Smilgių aliejaus spaudimo ūkio veikla.

Nuo jaunų linų stiebelių ir prasidėjo Smilgių aliejaus spaudimo ūkio veikla.

– Kokia Jūsų nuomonė apie ūkininkavimą Lietuvoje? Ar įmanoma iš to oriai pragyventi, susikurti patogų ir jaukų gyvenimą?
– Mūsų valstybėje šeimos ūkis turi tiek pat, o gal net ir daugiau įsipareigojimų, kaip ir verslo įmonės. Kiekvienais metais išgirstame, kad reikės rašyti, kažką naujo pildyti. Mes esame ūkininkai, mūsų pagrindinė veikla yra laukuose, bet lygiai tiek pat, o gal net ir daugiau laiko praleidžiame namuose pildydami žurnalus, dokumentus, buhalteriją.
Kartais dirbame 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę – kitaip iki tam tikrų terminų nesuspėtume. Kartais pasvarstome, kad mums tiek nereikia, bet juk klientai laukia, jie kaip šeima, o šeima būtina rūpintis. Taigi atsikvepiame ir einame toliau. Dirbti tokį darbą gali tik atsidavę ir dėl to galvą pametę.
– Jei turėtumėte galimybę pradėti viską iš naujo, ar ką nors keistumėte, o jei keistumėte, tai ką?
– Nekeistumėme nieko. Kiek­vienas žingsnis, kiekviena situacija gyvenime yra pamoka, kurią reikia išmokti, o praeitį svarbu paleisti. Reikia gyventi šia diena ir negaišti laiko mąstant apie tai, ką galėjai padaryti kitaip. Viskas buvo, yra ir bus taip, kaip turi būti – gyvenimas banguotas, reikia mokytis per tas bangas keliauti ramiai.
– Ką patartumėte, palinkėtumėte ketinantiems pradėti ar jau dirbantiems jauniems ūkininkams?
– Gyvenimas – ne begalinis, mokykitės sustoti ir pamąstyti, ką veikiate, dėl ko tai darote. Nedirbkite sekmadieniais – po sunkaus darbo poilsis bus malonus.
− Dėkoju už pokalbį.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...