Kaip ir ankstesniems pašnekovams, taip ir jaunajam ūkininkui Mindaugui Vaišniui meilę žemei ir darbui įskiepijo tėvai. Tiesa, tapti ūkininku vaikinas neketino, bet aplinkybės susiklostė taip, kad šiandien gyvena, dirba ir ateitį kuria kaime.
„Užsikabino“ nuėmęs nuosavą derlių
Kadangi tėvai ūkininkavo, Mindaugui žemės ūkis nebuvo svetima sritis. Jis puikiai vairavo traktorių, dirbo su kitokia žemės ūkio technika, žinojo, kada pradėti ir baigti sėją, kada laikas pradėti pjūtį. Gyvenimas tokioje aplinkoje lėmė ir studijų kryptį Aleksandro Stulginskio universitete. Grįždavęs į namus Purviniškės kaime (Sasnavos sen.) Mindaugas ir toliau padėdavo tėvams, o vieną vasarą tėtis pasiūlė jam pasirinktą žemės plotą ir pačiam apsėti, prižiūrėti, nusipjauti derlių ir pasiimti pelną.
– Pamenu, nebuvo sunku. Juk žinojau, ką, kaip ir kada reikia daryti. Skaičiuodamas pelną negalėjau patikėti, kad man pavyko tiek uždirbti. Tada ir „užsikabinau“. Atsirado noras, azartas kažką daryti toliau. Tiesa, reikia pripažinti, kad tuomet neįvertinau tėčio duotų trąšų, sėklos, skolintos technikos. Jei dabar skaičiuočiau iš naujo, tas pelnas gal ir nebūtų toks didelis, bet tada tėčio pagalbos neįvertinau, juk gavau viską už dyką, – prisiminė Mindaugas.
Norėtų plėstis
Tai ir buvo Mindaugo savarankiško ūkininkavimo pradžia. Gavęs šiek tiek žemės iš tėvų, dalį išsinuomojęs vaikinas pradėjo judėti į priekį. Tiesa, vis dar padedamas tėvų, nes vienas pats, sako, būtų prapuolęs.
– Juk neturėjau visos reikiamos technikos, o ir žinių kartais pritrūkdavo. Tėvų parama buvo labai svarbi. Šiandien jau kiek lengviau. Gavęs paramą smulkiojo ūkio įsikūrimui įsigijau nuosavos technikos, todėl tampu savarankiškesnis. Tik atsiranda kita problema – žemės trūkumas. Vos man pradėjus savarankiškai ūkininkauti ir nuomotis žemę, žmonės į namus ateidavo siūlyti nuomotis jų plotus. Kadangi buvau pradedantis, neturėjau galimybių tiek daug žemės nuomotis, todėl pasiūlymų atsisakydavau. Šiandien, kai jau galėčiau nuomotis ar net pirkti, laisvų plotų nebėra, o jei ir yra, tai kaina man neįkandama. Didieji ūkininkai ją iškelia, o mes, smulkieji, nepajėgiame konkuruoti, taip jie visą laisvą žemę ir baigia susigrobti. Šiandien dirbu apie 100 ha, ateityje šį plotą vis tiek turiu vilties padvigubinti. Žinoma, ne per 2–3 metus tai ruošiuosi padaryti, bet po 5 ar 7 metų, – planais dalijosi vaikinas.
Ūkininkas – ir aktyvus visuomenininkas
Reikia paminėti, kad Mindaugas – aktyvus žemės ūkio renginių dalyvis. Pernai vaikinas pasižymėjo respublikinėse artojų varžybose, kur gynė Marijampolės savivaldybės žemdirbių vardą. Prizinės vietos Mindaugui iškovoti nepavyko, bet jis sako, kad svarbiausia – dalyvauti, tobulėti, mokytis, o ne laimėti.
– Dalyvaudamas tokiuose renginiuose pabėgu nuo rutinos. Pabendrauju, susipažįstu su naujais žmonėmis, dalijuosi patirtimi, sužinau kažką naujo. Po tokių susitikimų grįžus namo mane neretai aplanko įkvėpimas. Norisi tobulėti, imtis kažko, apie ką ilgai svajojau, bet vis nesiryžau pradėti. Šitaip apimtas įkvėpimo sugalvojau pasigaminti priekabą. Jau kuris laikas vakaroju garaže ir neilgai trukus tikiuosi išvysti galutinį variantą. Tikslų išsikėlimas mane veda į priekį, verčia tobulėti, leidžia išbandyti save. Kartais nežinau, kaip elgtis toliau, ką daryti, tačiau taip esu priverstas domėtis, mokytis. Tas savęs stūmimas iš komforto zonos neretai leidžia nutikti geriausiems dalykams, – sakė M. Vaišnys.