Regina ir Večeslavas Agurkiai – vieno likimo vaikai. Abu gimė tremtyje, abu dar vaikai sugrįžo į Lietuvą, čia ieškojo savo vietos, o sutikę vienas kitą kūrė bendrą ateitį.
Mergaitės paliktos likimo valiai
Večeslavas tremtį žino tik iš mamos pasakojimų. Ją, Punsko valsčiuje gimusią dvylikametę, į nežinomybę išvežė su pirmaisiais trėmimais – 1941-06-14. Į Šeštokų geležinkelio stotį iš Vaiponiškių kaimo (Sangrūdos sen.) tada išvežė visą šeimą: tėtę, jo žmoną (mama buvo mirusi), dvi seseris ir du brolius.
Per patvinusią Leną nepasiekus Igarkos, tremtinių vilkstinė, padariusi 300 km lankstą, atsidūrė Oliokmos kaime, netoli Jakutsko. Tėvo netektis – viena iš pirmųjų mirčių pakeliui į Sibirą… Praradimo skausmą dar skaudžiau pagilino pamotės atsisakymas ne savų vaikų… Dvi mergaitės – Večeslavo mama ir jos sesuo, tiesiog buvo paliktos likimo valiai…
Gyveno ant Lenos kranto
Gimęs 1952 metais Večeslavas ryškiausiai atsimena iškirsto miško plotus, sužėlusias pievas, ir per jas į tolį skambančias dainas, kurias vakarais dainuodavo susirinkę lietuviai ir jakutai. Pradžioje vietiniai su tremtiniais nebendravo, nes atvežusieji lietuvius pristatė, kaip fašistus. Susidraugavo įsitikinę, kad lietuviai darbštūs ir taikūs.
Večeslavas prisimena ir mažą namelį ant Lenos kranto, kuriame gyveno. Netoli namų rodydavo kiną, kurį vaikai žiūrėdavo kas vakarą, įlindę per tvoros plyšį. Daugiausia atsiminimų su upe. Ir kaip spaudžiant 40 laipsnių šalčiui su mama ratiniu vežimu „bačka“ iš upės, kurios ledas būdavo iki 2 metrų, veždavo vandenį. Ir kaip nuo mamos gavo pylos, kai į upę išplaukė kiaura valtimi. O vieną pavasarį, kai 3 kilometrų pločio Lena patvino ir upė apsėmė jų gyvenvietę, juodu su mama pagalbos laukė užlipę ant namo stogo. Gerai, kad gelbėtojai suspėjo laiku – upės ledai pakėlė ir nunešė namus…
Sugrįžusių niekas nelaukė
Į Lietuvą Večeslavas su mama parvažiavo 1957 m.
– Man, 5-mečiui, kelionė namo buvo labai įspūdinga: tokį tolį su didžiuliais mediniais, dar senelio padarytais, lagaminais važiavome septynias paras. Vis žiūrėdavau, kaip vingiuodavo ilga ilga traukinio uodega. Labiausiai gailėjausi Sibire paliktų žaislų, visus norėjau pasiimti – juos ir dabar prisimenu. Bet mama sakė, kad Lietuvoje bus visko, ir palikau kaimynų vaikui, pasiėmiau tik kelis, pačius mažiausius…
Po kelių metų parvažiavo ir mamos sesuo, vėliau ir pamotė su savo vaikais. Sugrįžusių niekas nelaukė, ne visiems sekėsi pritapti, įsikurti Lietuvoje. Beieškodamas vietos kur apsistoti, mamos brolis nunešiojo batus, bet taip ir nerado kas priglaustų. Išvažiavo į Kaliningrado sritį, Černiachovską.
Večeslavo mamai pasisekė labiau: įsikūrė Marijampolėje ir iki pensijos dirbo „Šešupės“ audimo fabrike. Sūnus, pabaigęs vidurinę, svajojo būti agronomu, deja, per stojamuosius į žemės ūkio akademiją pritrūko vieno balo ir teko išeiti į kariuomenę, tarnavo Kaliningrade. Sugrįžęs nuėjo ilgą statybininko kelią – nuo eilinio iki vyriausiojo inžinieriaus.
Sugrįžimas paženklintas netektimi
Abu Reginos Agurkienės tėvus – Bronių Ilgūnaitį ir Magdaleną Adomaitytę iš Šakių rajono į Tiumenę ištrėmė 1948 m. Mama su seserimi buvo ryšininkės. Tėtis – buvęs frontininkas. Baigęs karą 16-oje lietuviškoje divizijoje vyras iš valdžios gavo žemės, kuria, pasak dukros, neilgai džiaugėsi. Tie patys „geradariai“ ir išvežė…
Sibire gimusią Reginą, ketvirtą vaiką Ilgūnaičių šeimoje, į Lietuvą tėvai parsivežė dvejų metų ir 4 mėnesių. Ilgai ieškojusi, kur prisiglausti, sugrįžusi šeima galiausiai apsistojo buvusioje senelio sodyboje, bulvinėje… Sugrįžimas buvo paženklintas skaudžia mamos netektimi. Mažiausiai sesutei buvo du mėnesiai…
– Mes, pokario vaikai, labai suklaidinti tarybinės informacijos. Jeigu tėvai nekalbėjo atvirai, nieko ir nežinojai. Visą jų gyvenimą lydėjo baimė, netgi mirdami vaikams prisakydavo nieko nekalbėti, kad vėl neišvežtų. Taip buvo ir per Nepriklausomybės atkūrimą – vieni drąsiai visur dalyvavo, kiti bijojo, – sako R. Agurkienė, su vyru nuo pirmų Atgimimo dienų buvę įvykių sūkuryje: mitingai, partizanų perlaidojimai, Baltijos kelias, Sausio 13-oji…
– Tą naktį su sūnumis ir Večeslavo mama buvome prie Seimo. Visi vieningi, su vėliavomis, dainomis. Nebuvo baisu nei kai užgeso televizijos bokšto šviesos, o danguje lėkė šviečiančios kulkos, nei kai aplink ratus suko rusų tankai ir žmonės statė barikadas. Tik ryte nuvažiavus prie televizijos bokšto, kai močiutės rusiškai išplūsti okupantų kareiviai pakėlė automatus, išsigandau, kad nepradėtų į vaikus šaudyti…
„Prisiminkit anuos laikus“
Apie tuos įvykius mokytoja Regina pasakodavo mokiniams. Kaskart prisiminti apie kelią į laisvę paprašo ir anūkai. Kelerius metus vadovavęs Marijampolės politinių kalinių ir tremtinių skyriui, V. Agurkis rašo tremties istoriją, turi sukaupęs didelį vaizdinės medžiagos, fotografijų archyvą.
– Dabar skyriaus veikla priblėsusi, – pastebi Večeslavas. – Daugelio vyresniųjų jau nebėra, o jaunesniems nebeįdomu. Nesame kritikai, nes sunkumus patyręs žmogus ir atsitiesęs vertina tai, ką turi. Kiti laikai, tačiau prisiminus, kaip mes, tremtinių vaikai, duonos trupinius nuo stalo rinkdavome, negaliu susitaikyti, kai maistas mėtomas. Kai išgirstu dejuojant, kad blogai gyvena, visada sakau: prisiminkit anuos laikus, kai vadinami buvome vagimis ir spekuliantais, kai tuometei valdžiai pasitikėjimo nekėlėme. Gaila, kad nevertiname to, ką turime.