Visas Danutės Turūtaitės-Stankevičienės gyvenimas buvo veržimasis pirmyn. Nesustoti, nepasiduoti – buvo jos, tremties vaiko, devizas.
Viltis sudužo nuvykus
Ketverių metukų Danutė Turūtaitė-Stankevičienė į nežinią išvežta iš Igliškėlių, kur mama dirbo mokytoja, tėtis mokyklos vedėju. Lietuvą okupavus rusams, vyrą suėmė ir išvežė nežinia kur. Todėl kai 1941 m. birželio 14 d. moterį su dukra įsodino į sunkvežimį ir pasakė, kad nuveš ten, kur vyras, ji patikėjo.
Danutė lig šiol prisimena sausakimšą žmonių vagoną ir kai juos, vaikus, užkeldavo į patį viršų, kad per mažą plyšelį įkvėptų šviežio oro. Mama, tikėdama, kad vyksta pas vyrą, netgi traukiniui sustojus nebandė pabėgti, nors tokia galimybė buvo ne kartą pasitaikiusi.
Atvežė į Altajaus kraštą, Solonešensko rajoną, miškų apsuptą Pesčankos kaimelį. Tik čia, mama suprato, kad buvo apgauta. Vėliau sužinojo, kad vyras, paleistas iš kalėjimo Marijampolėje, tikriausiai pamanęs, kad žmonos su dukra nebėra tarp gyvųjų, kartu su jos broliais pasitraukė į Vakarus, iš ten į Ameriką.
Sibiro kaimelyje mama su dukra buvo apgyvendintos pala atskirtame kambaryje kartu su kita moterimi ir jos keturiais vaikais. Už durų buvo karvė, o namelio šeimininkė lipdavo kopėčiomis ant aukšto.
– Skurdžiai ir vietiniai gyveno, bet ta moterėlė, pamelžusi karvę, visus vaikus ragindavo pienelio atsigerti, – prisimena Danutė. – Iš pradžių mama sunkiai dirbo miške, o vėliau, kai pamatė, kad ji mokyta ir kalba rusiškai, paskyrė ūkvede. Oi, koks išsigelbėjimas nuo bado mums būdavo išspaudų kalociai, kuriais šerdavo jaučius. O vasaromis miškas būdavo pilnas uogų – taip ir prasimaitindavome.
Pabėgo iš tremties
Kai mergaitė baigė pradinę mokyklą, mamai davė arklį, kad su vienuolikmete dukra nujotų į kaimą už 20 kilometrų, kur buvo didesnė mokykla.
– Tačiau mama jau žinojo, kad negrįš, buvo sutarusi su kažkokiu žmogumi, kad mus nuveš iki geležinkelio stoties. Mudvi bėgome į Lietuvą. Vos tik traukinys stabtelėdavo, eidavome į tualetą, kad tik nesurastų ir nesugrąžintų atgal. Sėkmingai atsigavome iki Marijampolės. Mama mane paliko pas savo tėvus Mariją ir Antaną Kašubus, o pati išvažiavo į Kauną pas seserį. Tačiau ten ją kažkas atpažino ir įskundė. Nuteisė trejiems metams kalėjimo, o po to – tremties.
Tapo mokytoja
Sibire pradinėje mokykloje besimokiusiai Danutei mokslas Lietuvoje, Marijampolės mergaičių gimnazijos pirmoje klasėje, buvo neapsakomai sunkus.
– Pirmas pažymys iš lietuvių kalbos diktanto buvo kuolas, iš pasirinktos prancūzų kalbos – dvejetas. Lietuvių mokytoja sakė išmes iš klasės, jeigu nemokėsiu rašyti. Aš stengiausi ir su kiekvienu rašiniu mažiau klydau, o gale mokslo metų iš egzaminų, juos tada reikėjo laikyti kasmet, gavau penketus, aukščiausią pažymį to meto vertinimo sistemoje, – pasakoja Danutė.
Septynmetę mokyklą baigusią anūkę senelis nuvedė į mokytojų seminariją. „A, tai tavo pati ilgiausia biografija“, – veriantį žvilgsnį į ją įsmeigė priėmimo komisijos pirmininkas. O joje – vien tremties datos. Danutę išgelbėjo tai, kad mokykloje buvo „padaryta“ ir pioniere, ir komjaunuole.
1954 m. mergina jau turėjo seminarijos baigimo diplomą su pagyrimu. Pirmoji darbovietė – Sasnavos vidurinė mokykla. Po metų Vilniaus pedagoginiame universitete neakivaizdžiai pradėjo studijuoti rusų kalbą ir literatūrą, nes manė ją geriausiai mokanti, o paklausta, ar nejaučianti neapykantos šiai kalbai, atsakydavo, kad ne tauta žmones iš Tėvynės trėmė. Vadovavo įvairiems būreliams, vaikus ruošė olimpiadoms, dėstė etninę kultūrą, mokė choreografijos, dirbo ir pionierių vadove, ir direktoriaus pavaduotoja Marijampolės vaikų namuose, IV ir II vidurinėse.
– Man sekėsi, visur dalyvavau, kad tik neužkliūčiau, nors kasmet prieš rugsėjį kviesdavosi į „partkomą“ ir klausinėdavo, apie Amerikoje gyvenusius tėtį, mamos brolius (dėdė Vytautas Kašuba – garsus išeivijos dailininkas, skulptorius).
Pedagoginę veiklą D. Stankevičienė baigė Skaisčiūnų pagrindinėje mokykloje, būdama 63-ejų, ir pati mokėsi toliau. Lietuvos katechetikos centro aukštesniojoje mokykloje įgijusi vidurinių mokyklų tikybos ir etikos mokytojo kvalifikaciją, Marijampolės mažojoje bazilikoje prie Pirmosios komunijos ruošė vaikus, studijavo Trečiojo amžiaus universitete, baigė kompiuterinio raštingumo kursus.
Visą gyvenimą lydėjo šokis ir daina
Šalia pedagoginio darbo visada buvo saviveikla: šoko, dainavo, vaidino. Danutės šokėjai dalyvaudavo visose šventėse, o 4-osios vidurinės mokyklos jaunimo šokių kolektyvas tapo ir respublikinio konkurso antros vietos laimėtoju. Mokytoja buvo Marijampolės dainų ir šokių švenčių vyriausioji vadovė.
– O koks pakilimas buvo, kai prasidėjo Atgimimas! – su džiaugsmu sutikusi Nepriklausomybę prisimena D. Stankevičienė. – Šokome lietuviškus šokius, dainavome lietuviškas dainas. Kur nuvažiuoji – žmonių galybė susirenka, visi prisijungia, taip galingai daina suskamba.
Šokiai 20-metę merginą Marijampolės kultūros namuose suvedė ir su Vladu, užaugo du sūnūs. Ilgai su vyru, vėliau tik Danutė šoko ir kultūros centro tautinių šokių kolektyve „Sidabra“, folkloro ansamblyje „Lietuvininkas“.