Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Praeitis visada šalia

Rimantas Kulikauskas, 1958 m. gimęs Vorkutoje, į Lietuvą sugrįžo 1971-aisiais. Augęs politinio kalinio šeimoje jis savęs nevadina tremtiniu. „Tremtinys ne aš, o mano tėvai, aš tik ten gimiau…“ – apie tremtinio statusą savo nuomonę turi Marijampolės ligoninės gydytojas ortopedas-traumatologas. 

Rimanto Kulikausko svajonėse visada buvo Nepriklausoma Lietuva.

Rimanto Kulikausko svajonėse visada buvo Nepriklausoma Lietuva.

Į tremtį – savo noru
1921 m. gimęs Rimanto tėtis Anatolijus buvo Lietuvos karininko sūnus. Vėliau pats tapo šauliu, dalyvavo pasipriešinimo kovose. 1948 m. suimtas Utenos apylinkėse ir nuteistas 8 metams kalėjimo. Išvežtas į Intą, paskui perkeltas į Vorkutą, Juršorą, į garsiąją 29-ąją šachtą, kur 1953 m. vasarą įvyko kruvinas susidorojimas su sukilusiais kaliniais.
Po aštuonerių metų kalėjimo grįžti namo jam buvo uždrausta: iš pradžių įvažiuoti į Pabaltijį, vėliau – į Lietuvą, o kai gavo leidimą sugrįžti, neleido apsistoti Vilniuje. Tuos ilgus laukimo metus į Sibirą skriejo Lietuvoje likusios mylimosios Bronislavos laiškai, keliavo siuntiniai su maistu, tabaku, būtiniausiais daiktais. Sužinojusi, kad Anatolijus paliktas tremtyje, mergina į Sibirą, nemokėdama rusų kalbos, išvažiavo pati ir pasiliko iki pat grįžimo namo.

 

Kulikauskų šeima Vorkutos sniegynuose. Rimantas – dešinėje.

Kulikauskų šeima Vorkutos sniegynuose. Rimantas – dešinėje.

Lietuviams kiti pavydėjo draugiškumo
Tremtinių vaikai augo kartu su kitais įvairių tautybių vaikais, bet tautinio piktumo niekas neturėjo, visi draugavo: lakstė po stepę, statė sniego pilis, poliarinėmis naktimis ant laužo kepė bulves, žaidė su tarakonais. Netgi kai sprogo šachta ir žuvo žmonės, vaikai ėjo pasižiūrėti į sumaitotus kūnus, lydėjo į spyg­liuota viela aptvertas kapines, visai prie pat šachtos. Pasak Rimanto, lietuviai su visais stengėsi sutarti, rusai netgi pavydėdavo jiems draugiškumo. Kadangi vaikinas buvo sportiškas, lankė aštuonias sporto šakas, sako jam draugų netrūkę, netgi atrodė, kad pagal jį vietiniai sprendžia apie visus lietuvius. Nors buvę ir taip, kad lietuviai ir su savo vaikais rusiškai kalbėjosi.
– Vaiko akimis nemačiau to siaubo, kurį pergyveno tėvai, atrodė, kad nieko netrūksta. Mums nelabai rūpėjo, iš kur duonytė ar mėsytė. Tik vėliau supratome, ko mama verkia, kai pasakoja, kaip Lietuvoje žydi sodai, ant medžių auga obuoliai, kriaušės. Prisimenu siuntinius iš Lietuvos. Giminės atsiųsdavo ne tik lašinių, dešrų, bet ir kiaušinių, į laikraščius suvyniotų, šiauduose sudėtų. Tėvai bandė auginti kiaules, laikė vištas. Vasaromis grybaudavome, uogaudavome. Nuo uogų, „morožka“ vadinamų, tundra raudonuodavo, mama uogienių privirus ir į Lietuvą siųsdavo.
Labiausiai baugino šaltis. Lauke užšaldavo blakstienos, o prieš vėją reikėdavo eiti atbulomis arba susilenkus, nes žvarba užspausdavo kvėpavimą. Naktimis tėvai vaikus guldydavosi į vidurį, kad savo kūnais sušildytų.

 

Kelias į šachtą.

Kelias į šachtą.

Ir sugrįžę nesijautė laisvi
Kaune ketverius metus mokęsis medicinos, A. Kulikauskas Sibire norėjo tęsti mokslus, bet mokytis jam neleido, vyras turėjo sunkiai dirbti šachtoje. „Buvo nusiteikęs prieš tarybų valdžią, kalbėjo apie Lietuvos nepriklausomybę, vylėsi, kad bent mes, jo vaikai, sugrįšime į Lietuvą. Netikėjo, kad pats parvažiuos ir sulauks Nepriklausomybės, bus reabilituotas.“
Iš Sibiro B. Kulikauskienė atostogų parvažiuodavo į Lietuvą, į savo gimtąją Alantą, Aukštaitijoje, į Kauną pas vyro gimines. Specialiai išsiruošė, kad Kaune ir dukra gimtų.
– Todėl sesuo niekam ir neužkliūdavo, o mano gimimas Vorkutoje visur atkreipdavo dėmesį, netgi su sportininkų rinktine į Lenkiją neišleido, – skriaudą prisimena Rimantas.
Mama su sūnumi ir dukra į Kauną parvažiavo 1971 m. ir vaikus iškart perspėjo niekam nieko nepasakoti, nekalbėti nei apie tėtį, nei gyvenimą Sibire. Nors Kaune moteris savo vardu buvo įsigijusi namą, tačiau jos čia nenorėjo priregistruoti, liepė išsiskirti su vyru. „Tokius tautos priešus mes šaudėme“, – neapykantą liejo pareigūnas. Tačiau Bronislava, žinodama savo teises (ji juk nebuvo tremtinė, o savo noru išvažiavusi), nepasidavė, ir ją su vaikais priregistruoti nurodė Maskva. Po metų į Kauną leido grįžti ir Anatolijui.
Kaune pradėjęs lankyti rusų mokyklą aštuntokas Rimantas sako labiausiai pasigedęs sibirietiško draugiškumo. „Dvejus metus neturėjau draugų. Sibire draugystė buvo be išskaičiavimų, visi buvome lygūs, o Lietuvoje – kitaip. Tikrų draugų suradau tik sporte, lankydamas sambo ir dziudo treniruotes.“

Ne visi norai pildėsi
Viltį apie galimus pasikeitimus pakurstė 1972 m. įvykiai Kaune, Romo Kalantos protestas prieš tarybinį režimą. „Ėjau ne į mokyklą, o į Laisvės alėją. Buvo ir pagavę, bet pagąsdino ir paleido. Žinojome, kad saugumiečiai po mokyklas vaikšto, mokinius tardo.“
Baigęs vidurinę mokyklą Rimantas nutarė studijuoti Kauno kūno kultūros institute (dabar – Lietuvos sporto universitetas). Buvo geras sportininkas, įstoti, atrodė, kliūčių nebus, tačiau pirmas priėmimo komisijos klausimas – kodėl gimei Vorkutoj? – svajonę sudaužė į šipulius. Dėl to, kad tėtis buvo politinis kalinys, vaikino nepriėmė ir į Lietuvos vidaus kariuomenę.
Po karinės tarnybos Leningrade (Sankt Peterburge) Rimantas pasirinko medicinos studijas, įstojo į arčiausiai Kauno esantį Gardino medicinos institutą. Pasirinkimą lėmė ir neįgyvendinta tėčio svajonė, ir pavyzdžiu buvęs Vorkutoje dirbęs gydytojas Stonys.
Jaunas gydytojas chirurgas, metus padirbęs Gomelio greitosios pagalbos ligoninėje, po Černobylio katastrofos sugrįžo į Lietuvą, įsidarbino Ukmergėje.

 

Sukilimo aukos palaidotos čia pat, prie 29-os šachtos.

Sukilimo aukos palaidotos čia pat, prie 29-os šachtos.

Lieka tik prisiminimai…
Į Marijampolę Rimantą atviliojo meilė. „Ištekėjau už suvalkietės“, – juokiasi gydytojas, su žmona gydytoja Daivute, kurios šeimos kelias taip pat pažymėtas tremties, užauginęs keturis vaikus.
– Visada mano svajonėse buvo nepriklausoma Lietuva. Visada domėjausi Lietuvos istorija, visada kalbėjau lietuviškai, šiek tiek aukštaitišku, iš mamos paveldėtu, akcentu. Kai mokiausi Gardine, kiti net stebėjosi, kad lietuviai kalba lietuviškai, sakydavo: juk yra rusų kalba, – sako Rimantas.
Nuo pirmų dienų gydytojas R. Kulikauskas įsijungė į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąjūdį, buvo Marijampolės ligoninės iniciatyvinės grupės narys, įstojo į Lietuvos kariuomenę, kaip karo gydytojas dalyvavo tarptautinėse pagalbos misijose.
Ir Sibirą Rimantas prisimena dažnai. „Norėjau nuvažiuoti ir suaugusio vyro akimis pamatyti, įvertinti. Tačiau iš buvusių klasiokų sužinojau, kad uždarius šachtą sunaikinta ir gyvenvietė“. Liko tik vaikystės prisiminimai. Apie tai jis kalbasi su savo vaikais, atsiminimais dalijosi ir su Amerikos lietuviais.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kinas – tikrovę imituojanti medija. Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“

    2021-05-05Kinas – tikrovę imituojanti medija.  Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“
    Medijomis vadinama tai, kuo naudojamės netiesioginiam bendravimui, kai negalime bendrauti akis į akį. Medijos arba skirtingi komunikacijos būdai yra ir televizija, kinas, ir reklama, internetas, muzikos, vaizdo įrašai, taip pat laikraščiai ir žurnalai, net kompiuteriniai žaidimai. Masinėmis medijomis vadinamos komunikacijos priemonės pasiekia ir perduoda informaciją didelėms auditorijoms. Visgi reikia nepamiršti, kad medijos nėra tikro pasaulio atspindys, nors dažnai suvokiamos kaip atspindys to, kas tikra. Čia gal tinka labiau kalbant apie socialinius tinklus, įvairias informavimo priemones. O kalbant apie kiną, ko gero, niekam nekyla abejonių, kad tai nėra realus gyvenimas, ir net faktas, jog kino filmas sukuria tikros realybės įspūdį, yra kaip ...
  • Ir vėl „Kinas ant ratų“

    2021-05-05Ir vėl „Kinas ant ratų“
    Penktadienį, balandžio 30-ąją, Marijampolės kempinge įvyko renginys „Kinas ant ratų“. Tai nevyriausybinės organizacijos „Jaunimas yra“ sumanymas. Matydami, kaip žmonės išsiilgę pramogų, renginių, žiūrovus jie pakvietė į net keturis filmų seansus. Pirmasis filmas buvo skirtas mažiesiems – 17.30 val. parodytas animacinis „Mažasis princas“, vėliau laukė lietuviškas „Dėdė, Rokas ir Nida“, mėgstantys veiksmą žiūrėjo „Grenlandija: išlikimas“, o paskutiniame seanse 0.35 val. buvo rodomas siaubo filmas „Saulės kultas“. Bilietai buvo platinami internetu, žiūrovai laikėsi karantino nustatytų saugumo reikalavimų. Kaip papasakojo organizatorių atstovė Raimonda Bogužaitė, iš viso į kiną po atviru dangumi atvyko apie 120 automobilių, žiūrovų buvo mažiausiai dvigubai daugiau. Vėlyvesni du seansai buvo populiaresni – ...
  • „Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams

    2021-05-05„Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams
    O žiūrovų jame nebuvo nuo pernykščio lapkričio 6-osios. Į kino teatrą jie po karantino suvaržymų sugrįžo nuo trečiadienio, balandžio 28-osios. Kaip papasakojo kino teatro direktorė Kristina Dobrovolskienė, 28 ir 29 dienomis kino teatras dirbo testinėje aplinkoje: darbuotojai testavo, tikrino sistemas, pasitikrino aparatūros būklę – nors per karantiną irgi ją tikrino, bet parametrus teko susižiūrėti iš naujo, nes vėl imta leisti filmą po filmo. Visgi veikla nebuvo vykdoma pusę metų, taigi ir darbuotojams reikėjo pasipraktikuoti, prisiminti savo pareigas iš naujo. Penktadienį po pietų įvyko atidarymo renginys. Jame dalyvavo tik patys darbuotojai ir seanso žiūrovai. Kitų svečių nekviesta dėl saugumo. Šoko kolektyvas „Arabeskas“, taip ...
  • Sena meilė nekomerciniam kinui

    2021-05-05Sena meilė nekomerciniam kinui
    Marijampolietis žurnalistas, kino mylėtojas ir žinovas Algis VAŠKEVIČIUS: – Kinu domiuosi jau daugybę metų ir ypač nekomerciniu, klubiniu, vadinamuoju „arthauziniu“. Dar praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje kelerius metus Marijampolėje teko vesti „Kino klubo“ užsiėmimus, kai žiūrėdavome tuomet sunkiai pasiekiamus, iš nelabai kokybiškų vaizdajuosčių sukamus F. Felinio, M. Antonionio ar P. P. Pazolinio filmus. Ta meilė kinui išliko ir vėliau. Atsivėrus sienoms, pagaliau atsirado galimybė apsilankyti įvairių šalių kino festivaliuose, apie ką anksčiau būdavo galima tik pasvajoti arba paskaityti žurnalo „Kinas“ puslapiuose – S. Valiulio ir S. Macaičio straipsniuose. Tad per pastaruosius metus jau daug kartų teko apsilankyti Berlyno kino festivalyje vasario mėnesį ir ...
  • Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės

    2021-05-05Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės
    Taip pat – padaryti ją prasminga, kai vietoje aplink tvyrančio negatyvo, kurio pastaruoju metu tikrai daug, atsiranda vis daugiau šviesos, noro eiti pirmyn, o dažnos dienos laiką net norisi pristabdyti… Tuo iki gegužės 15 dienos tikrai galite įsitikinti Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje (II a. didžiojoje salėje), kur veikia paroda, susidedanti net iš trijų dalių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog kiekviena jų atspindi tarsi atskiras temas, tačiau yra labai svarbus ir dažnai neįvertinamas dalykas, jas jungiantis. Tai mūsų požiūris į save ir šios dienos realybę bei gebėjimą joje ir su ja gyventi. Projektas – vienas iš daugelio XXI Lietuvos ...
  • Vilkaviškio žydų atminties obelis Žemaitijoje

    2021-05-05Vilkaviškio žydų atminties obelis Žemaitijoje
    Netoli Platelių esančiame Žemaitijos nacionaliniame parke „auga“ neįprastos istoriją įamžinančios obelys. Ten Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo iniciatyva „sodinamas“ Lietuvos litvakų Atminties sodas… Obelys neįprastos: kalvių iš metalų nukaltos – o ir obuoliai neįprasti. Juose įrašyti žinomiausių žydų bendruomenės asmenų ar lietuvių žydų gelbėtojų vardai. Šiuo metu jau auga (Lietuvos žemėlapio kontūre) 57 obelys. Vilkaviškio žydų bendruomenei bus skirta 58-oji. Šios atminties obelys primena ketvirtadalį visų iki 1941 metų buvusių Lietuvos žydų bendruomenių.Sode jau „pasodinta“ Pilviškių žydų bendruomenės obelis. Pradžioje obelis sodino tik žydiškos organizacijos bei litvakų išeiviai. Palengva savo buvusius kaimynus pradėjo įamžinti ir lietuvių bendruomenės. Darbėnų žydų bendruomenei ...
  • Europinis COVID-19 pažymėjimas: kelias grįžti į įprastą gyvenimą

    2021-05-03Europinis COVID-19 pažymėjimas: kelias grįžti į įprastą gyvenimą
    Petras Auštrevičius, Europos Parlamento narys, EP frakcijos „Renew Europe“ narys, EP Užsienio reikalų komiteto narys Šiandien Europos Parlamentas uždegė žalią šviesą visos Europos atsivėrimui – taip vadinamo ES COVID-19 pažymėjimo įvedimui, kuris turėtų įsigalioti jau nuo birželio. Esu tikras, kad tai yra tiesiausias kelias mums visiems grįžti į įprastą gyvenimą. Atskiros Europos šalys savarankiškai jau svarstė ar tebesvarsto ne vieną aplinkkelį ar šunkelį, bet šiandien tiesiog būtinas bendras ir greitai veikiantis sprendimas. Būtent ES COVID-19 sertifikatas leis Europai bendrai ir kiekvienai ES šaliai atskirai pradėti lipti iš socialinės ir ekonominės duobės, į kurią įstūmė pandemija. Europinis COVID-19 sertifikatas reiškia daug daugiau nei vien ...
  • Skelbiamas naujas kvietimas mažajai renovacijai

    2021-04-30Skelbiamas naujas kvietimas mažajai renovacijai
    Lietuvoje yra maždaug penktadalis daugiabučių, kurių gyventojai permoka už šildymą dėl neautomatizuotų šilumos punktų. Juose įrengus naujus šilumos punktus bei modernizavus vidaus šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas, gyventojų sąskaitos už šildymą sumažėtų 7–15 procentų. Tai vadinama mažąja renovacija. Norint gauti paramą, daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojai, savivaldybės energinio efektyvumo didinimo programos įgyvendinimo administratoriai, šilumą tiekiančios įmonės, taip pat kiti asmenys, įgalioti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų, turi pateikti paraišką Būsto energijos taupymo agentūrai (BETA). Daugiabučių namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų modernizavimą valstybė finansuoja 30 proc. Klimato kaitos programos lėšomis – kompensacinių išmokų forma. „Kvietimas teikti paraiškas mažajai ...
  • Chirurgija – mėgstamas darbas ir hobis, bet dirbti Lietuvoje medikams sąlygos nepalankios

    2021-04-28Chirurgija –  mėgstamas darbas ir hobis, bet dirbti Lietuvoje medikams sąlygos nepalankios
    Kovas – storosios žarnos vėžio prevencijai skirtas mėnuo. Ligonių kasos, ragindamos gyventojus kasdien rūpintis savo sveikata, primena šios onkologinės ligos prevencijos svarbą. Storosios žarnos vėžys yra ketvirtas pagal dažnumą piktybinis navikas po priešinės liaukos vėžio, kitų odos navikų ir krūties vėžio. Pastaraisiais metais diagnozuojama apie 1500 storosios žarnos vėžio atvejų kasmet. „Suvalkietis“ kalbina vieną pirmųjų Lietuvoje koloproktologą, bendrosios chirurgijos gydytoją Rimutį Dūdonį. Gydytojo bagažas – 32-eji darbo metai Vilkaviškio ir Marijampolės ligoninėse, stažuotės Vokietijoje, Rygoje. Per tiek metų atlikta apie 5000 įvairių operacijų, vidutiniškai per metus per gydytojo rankas praeina 1000 pacientų. Jautėsi atstumtas dėl politinių pažiūrų Marijampolės ligoninėje dirbantis gydytojas Rimutis Dūdonis ...
  • Administracijos darbuotojai skundžiasi prasta darbo atmosfera

    2021-04-28Administracijos darbuotojai skundžiasi prasta darbo atmosfera
    Pastaruoju metu nuolat žvilgsnis krypsta į Kazlų Rūdos savivaldybę, ir ne dėl gerų dalykų. Šį kartą nutarėme pasigilinti į situaciją dėl darbuotojų kaitos pačioje Savivaldybės administracijoje. Pasiekdavo informacija, kad dėl didelio spaudimo darbe žmonės suserga, kiti neapsikentę meta darbą. Loreta AKELIENĖ Kitiems vadovams meras paliks baisią situaciją Vienas ilgametis Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos darbuotojas (nenorėjęs viešinti pavardės) papasakojo, kad ieškosi darbo kitur. Jo žiniomis, dar bent trys darbuotojai taip pat ketina išeiti. „Mūsų atlyginimai mažiausi iš visų šalies savivaldybių. Dirbti sunku, nes meras Mantas Varaška viską sprendžia vienas, mes net Administracijos direktoriui negalime pasiskųsti. Viena pabandė mus apginti ir gavo per galvą. O dabartinė ...
  • Karantinas sustiprino skaitytojų ryšį su knyga

    2021-04-28Karantinas sustiprino skaitytojų ryšį su knyga
    Pandemija pakeitė įprastą gyvenimo ritmą, atėmė arba sunkiai prieinamais pavertė daugelį paslaugų ir pramogų. Kita vertus, pandemija mums padovanojo papildomo laiko, kurio žmonėms nuolat trūksta. Netikėtai atsiradusį laisvą laiką žmonės išnaudojo skirtingai. Vieni išmoko gaminti, kiti – medituoti, o treti jį skyrė knygoms. Statistika rodo, kad per pandemiją ir karantiną lietuviai skaitymui ir knygoms ėmė skirti trigubai daugiau laiko ir dėmesio. Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos direktorė Daiva Kirtiklienė sako, jog pandemija marijampoliečių skaitymo įpročių smarkiai nepaveikė. Tačiau ji pastebi, kad karantinas parodė, kokia svarbi ir vertinga yra knyga bei skaitymas. Meilė knygoms sustiprėjo – Negaliu pasakyti, kad pandemija padidino skaitytojų ar perskaitomų ...
  • Pandemija skaitymo aktualumo nesumažino

    2021-04-28Pandemija skaitymo aktualumo nesumažino
    Ne išimtis ir knygų rinka. Pandemijai perkėlus mokymąsi ir darbus į skaitmeninę erdvę, kai kurios amžiaus grupės skaitymui ėmė skirti daugiau dėmesio bei laiko, išpopuliarėjo nauji žanrai, knygų formos. Apie tai papasakojo Vilniaus universiteto Skaitmeninių kultūrų ir komunikacijos katedros docentas, daktaras Vincas GRIGAS. – Kokią įtaką pandemija padarė lietuvių skaitymo įpročiams? Susidomėjimas knygomis išaugo ar kaip tik sumažėjo? Kodėl? – Priklauso nuo amžiaus grupės. Suaugusiems, auginantiems vaikus – gerokai sumažėjo laisvo laiko dėl nuotolinio mokymo namuose. Mokiniams – padaugėjo, dėl siekio turėti alternatyvą ekranui. Neauginantys vaikų, dirbantys, bet priversti karantinuotis ar dirbti nuotoliniu būdu atrado daugiau laiko knygoms. – Kokio žanro literatūra pandemijos ...
  • Atrado naujas formas ir temas

    2021-04-28Atrado naujas formas ir temas
    Laiko skaitymui atsirado daugiau Marijampolės apygardoje į Seimą išrinktas Andrius Vyšniauskas socialiniuose tinkluose dažnai dalijasi įvairių knygų rekomendacijomis. Karantino metu buvo galima pastebėti, kad Seimo narys laiko skaitymui ėmė skirti daugiau, nes rekomendacijų ir atsiliepimų apie perskaitytus kūrinius pastebimai padaugėjo. A. Vyšniauskas sakė, kad skaitymas jam – ne naujiena. Nemažai laiko ir dėmesio knygoms jis teigė skirdavęs ir prieš karantiną, tačiau ne visada tiek, kiek norėdavęs, todėl pandemija tapo puikia proga į rankas paimti eilėje laukiančius kūrinius. – Anksčiau nemažai laiko surydavo kelionės į darbą, kitą miestą. Darbams persikėlus į internetą, kelionių automobiliu, viešuoju transportu buvo galima atsisakyti, taigi pandemija tarsi prailgino ...
  • Julija Pranaitytė – pirmoji keliautoja ir liūdno likimo patriotė

    2021-04-28Julija Pranaitytė – pirmoji keliautoja ir liūdno likimo patriotė
    Ji – viena pirmųjų kelionių knygų rašytoja, leidėja ir vertėja, uoliai dirbusi lietuviškoje spaudoje. Kelionės, iš arti pažintos kitų šalių kultūros bei gyvenimas išeivijoje rodo Juliją Pranaitytę buvus itin spalvinga asmenybe. Ir nors apie ją nedaug žinoma ir menkai kalbama, J. Pranaitytė nusipelno būti prisiminta, pakviesta iš bevardžio vargšų kapo Filadelfijoje į gyvenimą šiandien, kad būtų suvokta, jog ir šiai moteriai turime būti dėkingi už mūsų tapatybės išsaugojimą, lietuvybės puoselėjimą. Nuo kaimo Suvalkijoje iki leidyklos JAV Julija Pranaitytė gimė 1881 metų birželio 26 dieną pasiturinčių ūkininkų šeimoje Panenupių kaime netoli Griškabūdžio, Šakių rajone. Ji buvo jauniausia aštuonių vaikų šeimoje. Vyriausias brolis Justinas ...
  • Bibliotekų savaitės renginiai – ne tik virtualiai

    2021-04-28
    Kiekvienais metais balandžio 23–29 dienomis Lietuvoje minima Nacionalinė bibliotekų savaitė – svarbiausia metų savaitė šioms kultūros įstaigoms. Šiemet jos šūkis „Nauja realybė – naujos formos“ atliepia į šiandieninę situaciją, kai daugelis veiklų vyksta naujomis formomis: nuotoliniu būdu mokomės ir dirbame, renginiuose dalyvaujame tik virtualiai. Jau daugiau kaip metai gyvename naujoje realybėje, tačiau ir tokiomis sąlygomis bibliotekos prisidėjo prie karantino laiko namuose kokybės gerinimo, siūlydamos kokybišką skaitmeninį turinį ir dovanodamos skaitymo džiaugsmą. Nacionalinės bibliotekų savaitės metu įvertindamos naują realybę ir „prisijaukinusios“ naujas formas bibliotekos jau pasiūlė ir dar siūlo bendruomenei aktualių, įdomių ir įtraukiančių renginių. Bibliotekų savaitė prasidėjo paro­da Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos ...