Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Praeitis visada šalia

Rimantas Kulikauskas, 1958 m. gimęs Vorkutoje, į Lietuvą sugrįžo 1971-aisiais. Augęs politinio kalinio šeimoje jis savęs nevadina tremtiniu. „Tremtinys ne aš, o mano tėvai, aš tik ten gimiau…“ – apie tremtinio statusą savo nuomonę turi Marijampolės ligoninės gydytojas ortopedas-traumatologas. 

Rimanto Kulikausko svajonėse visada buvo Nepriklausoma Lietuva.

Rimanto Kulikausko svajonėse visada buvo Nepriklausoma Lietuva.

Į tremtį – savo noru
1921 m. gimęs Rimanto tėtis Anatolijus buvo Lietuvos karininko sūnus. Vėliau pats tapo šauliu, dalyvavo pasipriešinimo kovose. 1948 m. suimtas Utenos apylinkėse ir nuteistas 8 metams kalėjimo. Išvežtas į Intą, paskui perkeltas į Vorkutą, Juršorą, į garsiąją 29-ąją šachtą, kur 1953 m. vasarą įvyko kruvinas susidorojimas su sukilusiais kaliniais.
Po aštuonerių metų kalėjimo grįžti namo jam buvo uždrausta: iš pradžių įvažiuoti į Pabaltijį, vėliau – į Lietuvą, o kai gavo leidimą sugrįžti, neleido apsistoti Vilniuje. Tuos ilgus laukimo metus į Sibirą skriejo Lietuvoje likusios mylimosios Bronislavos laiškai, keliavo siuntiniai su maistu, tabaku, būtiniausiais daiktais. Sužinojusi, kad Anatolijus paliktas tremtyje, mergina į Sibirą, nemokėdama rusų kalbos, išvažiavo pati ir pasiliko iki pat grįžimo namo.

 

Kulikauskų šeima Vorkutos sniegynuose. Rimantas – dešinėje.

Kulikauskų šeima Vorkutos sniegynuose. Rimantas – dešinėje.

Lietuviams kiti pavydėjo draugiškumo
Tremtinių vaikai augo kartu su kitais įvairių tautybių vaikais, bet tautinio piktumo niekas neturėjo, visi draugavo: lakstė po stepę, statė sniego pilis, poliarinėmis naktimis ant laužo kepė bulves, žaidė su tarakonais. Netgi kai sprogo šachta ir žuvo žmonės, vaikai ėjo pasižiūrėti į sumaitotus kūnus, lydėjo į spyg­liuota viela aptvertas kapines, visai prie pat šachtos. Pasak Rimanto, lietuviai su visais stengėsi sutarti, rusai netgi pavydėdavo jiems draugiškumo. Kadangi vaikinas buvo sportiškas, lankė aštuonias sporto šakas, sako jam draugų netrūkę, netgi atrodė, kad pagal jį vietiniai sprendžia apie visus lietuvius. Nors buvę ir taip, kad lietuviai ir su savo vaikais rusiškai kalbėjosi.
– Vaiko akimis nemačiau to siaubo, kurį pergyveno tėvai, atrodė, kad nieko netrūksta. Mums nelabai rūpėjo, iš kur duonytė ar mėsytė. Tik vėliau supratome, ko mama verkia, kai pasakoja, kaip Lietuvoje žydi sodai, ant medžių auga obuoliai, kriaušės. Prisimenu siuntinius iš Lietuvos. Giminės atsiųsdavo ne tik lašinių, dešrų, bet ir kiaušinių, į laikraščius suvyniotų, šiauduose sudėtų. Tėvai bandė auginti kiaules, laikė vištas. Vasaromis grybaudavome, uogaudavome. Nuo uogų, „morožka“ vadinamų, tundra raudonuodavo, mama uogienių privirus ir į Lietuvą siųsdavo.
Labiausiai baugino šaltis. Lauke užšaldavo blakstienos, o prieš vėją reikėdavo eiti atbulomis arba susilenkus, nes žvarba užspausdavo kvėpavimą. Naktimis tėvai vaikus guldydavosi į vidurį, kad savo kūnais sušildytų.

 

Kelias į šachtą.

Kelias į šachtą.

Ir sugrįžę nesijautė laisvi
Kaune ketverius metus mokęsis medicinos, A. Kulikauskas Sibire norėjo tęsti mokslus, bet mokytis jam neleido, vyras turėjo sunkiai dirbti šachtoje. „Buvo nusiteikęs prieš tarybų valdžią, kalbėjo apie Lietuvos nepriklausomybę, vylėsi, kad bent mes, jo vaikai, sugrįšime į Lietuvą. Netikėjo, kad pats parvažiuos ir sulauks Nepriklausomybės, bus reabilituotas.“
Iš Sibiro B. Kulikauskienė atostogų parvažiuodavo į Lietuvą, į savo gimtąją Alantą, Aukštaitijoje, į Kauną pas vyro gimines. Specialiai išsiruošė, kad Kaune ir dukra gimtų.
– Todėl sesuo niekam ir neužkliūdavo, o mano gimimas Vorkutoje visur atkreipdavo dėmesį, netgi su sportininkų rinktine į Lenkiją neišleido, – skriaudą prisimena Rimantas.
Mama su sūnumi ir dukra į Kauną parvažiavo 1971 m. ir vaikus iškart perspėjo niekam nieko nepasakoti, nekalbėti nei apie tėtį, nei gyvenimą Sibire. Nors Kaune moteris savo vardu buvo įsigijusi namą, tačiau jos čia nenorėjo priregistruoti, liepė išsiskirti su vyru. „Tokius tautos priešus mes šaudėme“, – neapykantą liejo pareigūnas. Tačiau Bronislava, žinodama savo teises (ji juk nebuvo tremtinė, o savo noru išvažiavusi), nepasidavė, ir ją su vaikais priregistruoti nurodė Maskva. Po metų į Kauną leido grįžti ir Anatolijui.
Kaune pradėjęs lankyti rusų mokyklą aštuntokas Rimantas sako labiausiai pasigedęs sibirietiško draugiškumo. „Dvejus metus neturėjau draugų. Sibire draugystė buvo be išskaičiavimų, visi buvome lygūs, o Lietuvoje – kitaip. Tikrų draugų suradau tik sporte, lankydamas sambo ir dziudo treniruotes.“

Ne visi norai pildėsi
Viltį apie galimus pasikeitimus pakurstė 1972 m. įvykiai Kaune, Romo Kalantos protestas prieš tarybinį režimą. „Ėjau ne į mokyklą, o į Laisvės alėją. Buvo ir pagavę, bet pagąsdino ir paleido. Žinojome, kad saugumiečiai po mokyklas vaikšto, mokinius tardo.“
Baigęs vidurinę mokyklą Rimantas nutarė studijuoti Kauno kūno kultūros institute (dabar – Lietuvos sporto universitetas). Buvo geras sportininkas, įstoti, atrodė, kliūčių nebus, tačiau pirmas priėmimo komisijos klausimas – kodėl gimei Vorkutoj? – svajonę sudaužė į šipulius. Dėl to, kad tėtis buvo politinis kalinys, vaikino nepriėmė ir į Lietuvos vidaus kariuomenę.
Po karinės tarnybos Leningrade (Sankt Peterburge) Rimantas pasirinko medicinos studijas, įstojo į arčiausiai Kauno esantį Gardino medicinos institutą. Pasirinkimą lėmė ir neįgyvendinta tėčio svajonė, ir pavyzdžiu buvęs Vorkutoje dirbęs gydytojas Stonys.
Jaunas gydytojas chirurgas, metus padirbęs Gomelio greitosios pagalbos ligoninėje, po Černobylio katastrofos sugrįžo į Lietuvą, įsidarbino Ukmergėje.

 

Sukilimo aukos palaidotos čia pat, prie 29-os šachtos.

Sukilimo aukos palaidotos čia pat, prie 29-os šachtos.

Lieka tik prisiminimai…
Į Marijampolę Rimantą atviliojo meilė. „Ištekėjau už suvalkietės“, – juokiasi gydytojas, su žmona gydytoja Daivute, kurios šeimos kelias taip pat pažymėtas tremties, užauginęs keturis vaikus.
– Visada mano svajonėse buvo nepriklausoma Lietuva. Visada domėjausi Lietuvos istorija, visada kalbėjau lietuviškai, šiek tiek aukštaitišku, iš mamos paveldėtu, akcentu. Kai mokiausi Gardine, kiti net stebėjosi, kad lietuviai kalba lietuviškai, sakydavo: juk yra rusų kalba, – sako Rimantas.
Nuo pirmų dienų gydytojas R. Kulikauskas įsijungė į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąjūdį, buvo Marijampolės ligoninės iniciatyvinės grupės narys, įstojo į Lietuvos kariuomenę, kaip karo gydytojas dalyvavo tarptautinėse pagalbos misijose.
Ir Sibirą Rimantas prisimena dažnai. „Norėjau nuvažiuoti ir suaugusio vyro akimis pamatyti, įvertinti. Tačiau iš buvusių klasiokų sužinojau, kad uždarius šachtą sunaikinta ir gyvenvietė“. Liko tik vaikystės prisiminimai. Apie tai jis kalbasi su savo vaikais, atsiminimais dalijosi ir su Amerikos lietuviais.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...