Agnė Zienienė gimtąją Marijampolę į Airijos sostinę Dubliną buvo išmainiusi net porą kartų. Emigravusi ir sugrįžusi, tačiau čia taip ir neradusi, ko tikėjusis, į svetimą šalį laimės ieškoti vyko iš naujo. Ir nors ten susikūrė patogias gyvenimo sąlygas, žinojo, kad vieną dieną į Lietuvą vis tiek sugrįš.
Išvyko neradę darbo
Pirmą kartą į Airiją Agnė išvyko 2008 metais. Tuomet dar su vaikinu Almantu, kuris dabar yra jos vyras, emigruoti nusprendė Lietuvoje taip ir nesuradę tinkamai apmokamo ir mėgiamo darbo. Nuvykusi į Dubliną pora apsistojo pas jau ten gyvenančius vyro artimuosius. Nors kalbos gerai nemokėjo, darbą Agnė susirado greitai. Vienoje iš Dublino degalinių mergina kepė bandeles, tepė sumuštinius. Jos vaikinui su darbo paieškomis sekėsi sunkiau – tik po kažkiek laiko pavyko rasti darbą šiltnamiuose, kur buvo auginamos gėlės. Darbo sąlygos buvo geros, uždarbis tenkino, todėl pora gyvenimą ir toliau vystė svetimoje šalyje. Praėjus metams pora susituokė, dar po metų Agnė pradėjo lauktis vaikelio.
– Nėštumas buvo sudėtingas, todėl būdama nėščia beveik visą laiką turėjau nedarbingumo lapelį. Buvau prisiklausiusi daugybės kalbų apie neva prastą vietinę sveikatos sistemą, tačiau mano patirtis buvo kitokia. Viso nėštumo metu buvau atidžiai prižiūrima, gydytojams neturėjau jokių priekaištų. Priešingai, galiu tik pagirti. Tarkime, kad ir dėl piniginių dovanų. Airijoje tokie dalykai neegzistuoja, tai yra tiesiog nesuprantama, tuo tarpu Lietuvoje, nors su tuo yra smarkiai kovojama, piniginės dovanėlės gydytojams yra vis dar priimtina praktika, – sakė Agnė.
Grįžo ir vėl išvyko
Paaugus dukrelei Agnė ir Almantas nusprendė grįžti atgal į Lietuvą. Sako, tikslo pasilikti ten niekada neturėjo, todėl ir susikrovė daiktus. Gimtojoje Marijampolėje Agnė toliau augino dar mažą duk-relę, o jos vyras pradėjo ieškoti darbo. Tačiau per metus taip ir nepavykus jo surasti, šeima nusprendė grįžti atgal į Dubliną, kur gyvenimą pradėjo iš naujo. Agnė vis dar augino dukrą, o jos vyras įsidarbino degalinėje, tapo jos operatoriumi. Paaugus dukrelei Agnė taip pat pradėjo dirbti. Šį kartą – krepšinio arenoje. Prieš prasidedant renginiams sustatydavo kėdes, jų metu prekiaudavo kava ir užkandžiais, o renginiui pasibaigus tvarkydavo arenos teritoriją. Sako, darbas sunkus nebuvo, be to, turėjo nemažai pliusų – galėjo matyti įvairius koncertus, sporto varžybas. O kaip didžiausias darbo privalumas – lankstus darbo grafikas. „Per savaitę turėdavau išdirbti 30 valandų, o jas susidėlioti galėjau taip, kaip norėdavau. Auginant dukrą tai buvo vertinga galimybė“, – sakė Agnė.
Šitaip Airijoje prabuvusi trejus metus šeima ir vėl susikrovė lagaminus kelionei į Lietuvą.
– Niekada neturėjome tikslo likti. Tiesiog nerasdavę tinkamo užsiėmimo Lietuvoje, grįždavome, nes žinojome, kad Airijoje darbą rasti ir pragyventi bus lengviau. Galbūt būtume ten užsibuvę ir ilgiau, tačiau auganti dukra skatino grįžti. Norėjome, kad ji lankytų lietuvišką mokyklą, kad augtų Lietuvoje. Dar būdami Airijoje Marijampolėje įsigijome butą, todėl norėjosi kurtis savo namuose. Be to, pragyvenimas Dubline buvo nepigus – būsto nuoma, automobilio išlaikymas surydavo nemažai pinigų, taigi ten galėjome tik pragyventi. Jei būtume gyvenę dviese su vyru ir nuomojęsi vieną kambarį, neturėję automobilio galbūt būtume sutaupę, tačiau su vaikais taip gyventi būtų sudėtinga, – paaiškino Agnė.
Auginti vaikus užsienyje lengviau
Eina antri metai nuo tada, kai Zieniai grįžo į Lietuvą. Šiandien jie augina jau dvi dukreles. Viena gimusi Airijoje, kita – Lietuvoje, todėl Agnė dažnai lygina vaikų auginimo sąlygas čia ir ten.
– Kas dėl gimdyvės priežiūros, nei vieniems, nei kitiems didelių priekaištų neturiu. Daugiau skirtumų įžvelgiu kainose – aprengti, pamaitinti ir prižiūrėti kūdikį Airijoje kainuoja kur kas mažiau. Drabužėliai, sauskelnės ir kūdikių mišiniai kainuoja kone perpus pigiau. Taip pat labai skiriasi vaikų ugdymo sąlygos. Kai dirbau arenoje, vyresnioji dukra lankė darželį, kuris buvo orientuotas į žemės ūkį. Ten vaikai maitindavo tame pačiame darželyje auginamas antis, vištas, augindavo įvairias daržoves. Pas mus irgi yra tokių švietimo įstaigų, tačiau jos eiliniams piliečiams, be pažinčių, nėra paprastai prieinamos, – skirtumus vardijo A. Zienienė.
Lietuviai – šiltesni ir artimesni
Vis dėlto Agnė džiaugiasi galinti gyventi Lietuvoje. Labiausiai ji vertina lietuvišką gamtą ir santykius su artimaisiais, draugais, pažįstamais.
– Viso to gyvenant Dubline man labai trūko. Pasiilgdavau gamtos, žalumos, artimųjų. Nors buvome ne vieni, pasiilgdavau pasibuvimų su giminėmis, draugais. Mes bendraujame daug šilčiau ir artimiau vieni su kitais. Lankomės vieni kitų namuose – airiai vieni pas kitus nevaikšto. Pagrindinės jų susitikimo vietos – barai, kur geriama daug alaus. Nors man toks vietinių bendravimas ne visada būdavo priimtinas, prieš šventes net ir nepažįstamiems kaimynams dovanojamą vyno butelį ir mažas dovanėles vaikams vertindavau kaip labai gražų gestą. Mes taip pat jiems visada atsidėkodavome tuo pačiu, – sakė Agnė.