1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vasario 16-osios Aktą pasirašė dvidešimt Nepriklausomybės Akto signatarų. Tarp jų ir iš Šakių rajono kilęs Saliamonas Banaitis, kurio parašas antras, po daktaro Jono Basanavičiaus. Signataro veikla daugiausia buvo siejama su jo įkurta lietuviška spaustuve Kaune, įsteigta pirmąja lietuviška gimnazija Kaune, lietuvybės puoselėjimu, knygnešio dalia. Šio žmogaus, paskyrusio savo gyvenimą modernios ir kultūringos Lietuvos kūrimui, vardas ilgus dešimtmečius buvo pamirštas.
Gyva lietuviška dvasia
Daug medžiagos apie šį signatarą galima rasti dr. Viliaus Užtupo išleistose knygose „Saliamono Banaičio spaustuvė“, „Saliamonas Banaitis: spaustuvininkas, kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras“, taip pat Povilo Baršio knygoje „Vasario 16-osios akto signataras Saliamonas Banaitis“.
Kaip rašoma šioje knygoje, signataras gimė 1866 m. liepos 15 d. ūkininkų Ievos Liover ir Simono Banaičio šeimoje, Šakių apskrities Sintautų valsčiaus Vaitiekupių kaime. Saliamono motina Ieva Liover dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo Sintautų parapijos sukilėlių būrio narė. Tėvas – suvalkietis ūkininkas. Deja, anksti miręs. S. Banaičiui tuomet tebuvo treji metai, našlaičiai liko keturi vaikai: dvi seserys ir du broliai.
Pirmieji Saliamono mokslai buvo pas kaimo daraktorių, iš senų elementorių ir maldaknygių. Trejus metus vaikas mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, o 1879 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, kuri buvo įkurta 1867 metais.
Gimnazijoje mokėsi daug Lietuvos kultūrininkų ir šviesuolių – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Kazys Grinius, Pranas Mašiotas, Pranas Vaičaitis, Justinas Staugaitis, Pranas Dovydaitis ir daugelis kitų įžymių žmonių. Kaip rašo Povilas Baršys, nors tuometinė gimnazijos aplinka lietuvybei plisti nebuvo palanki, tačiau lietuviška dvasia joje buvo gyva. Prie lietuviškos veiklos gimnazijoje svariai prisidėjo ir S. Banaitis, raginęs moksleivius domėtis Lietuvos istorija, priešintis brukamai kirilicai. Beje, S. Banaitis mokėsi vienoje klasėje ir net sėdėjo viename suole su būsimuoju Lietuvos prezidentu K. Griniumi.
1883 m. baigęs trečią gimnazijos klasę, Saliamonas buvo priverstas nutraukti mokslus, nes mirus broliui reikėjo motinai padėti ūkio darbuose. Be to, jam pačiam buvo diagnozuota džiova, mama tikėjosi, kad kaimo aplinka padės sūnui greičiau pasveikti.
Aktyvus knygnešys
S. Banaitis priskirtinas prie vienų aktyviausių knygnešių Šakių apylinkėse. Būdamas vos septyniolikos, jau platino pirmą lietuvišką laikraštį „Aušra“ (beje, „Aušrą“ užsisakinėdavo ir skaitydavo jo motina) ir knygnešių atgabentas lietuviškas knygas, kurias išvežiodavo po gretimus kaimus. S. Banaičio namai Vaitiekupiuose vienu metu buvo tapę tarpine stotimi į Prūsiją ir iš Prūsijos keliaujantiems knygnešiams ir žymiems lietuvių visuomenės veikėjams. 1886 m. jis susipažino su žymiu aušrininku ir spaustuvininku Martynu Jankumi, priklausė jo vadovaujamai Mažojoje Lietuvoje veikusiai „Birutės“ draugijai. Nuo 1888 m. S. Banaičiui didelę įtaką darė V. Kudirka ir skatino dar aktyviau darbuotis skleidžiant lietuvybės idėjas.
S. Banaitis dalyvavo 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje vykusiame Didžiajame Seime, su J. Basanavičiumi ir kitais lietuvių visuomenės veikėjais įkūrė Draugiją lietuvių kalbos teisėms Lietuvos bažnyčiose ginti, buvo jos valdybos narys.
Įkūrė pirmą lietuvišką spaustuvę
Bene pati reikšmingiausia S. Banaičio veiklos sritis buvo jo įkurta pirma lietuviška spaustuvė Kaune. 1905 m. vasarą jis kreipėsi į carinės Rusijos švietimo ministrą su prašymu leisti Kaune atidaryti lietuvišką spaustuvę. Leidimas buvo gautas, ir tų pačių metų rudenį spaustuvė pradėjo darbą, o 1906 m. pradžioje išėjo pirmosios knygos. Kad išlaikytų spaustuvę ir jos darbuotojams sumokėtų algas, S. Banaitis užstatė savo ūkį Vaitiekupiuose. Dar mokydamasis Peterburge, jis susipažino su poligrafijos technika, tad pats dažnai ėjo ir raidžių rinkėjo, ir korektoriaus pareigas.
„…Pirmąją plokščią, ranka sukamą su dideliu smagračiu spausdinimo mašiną „Konig und Bauer“, S. Banaitis parsigabeno iš Peterburgo, iš to paties pavadinimo firmos. Iš kitos Peterburgo firmos „Franz Mark und Co“ buvo nupirkta įvairių šriftų“, – pasakojama Viliaus Užtupo knygoje. 1914 m. spaustuvė jau turėjo keturias spausdinimo mašinas ir vieną linotipą, joje dirbo daugiau nei 30 darbininkų, buvo spausdinama dešimties pavadinimų laikraščių ir daug knygų. Per dešimt metų nuo lietuviškos spaudos atgavimo buvo išleista 300 knygų, kurių tiražas siekė 1 mln. 300 tūkst. egzempliorių, ir daugiau kaip 1 mln. 700 tūkst. egzempliorių laikraščių. Norėdamas šviesti kaimo žmones, kad jiems būtų prieinamas rašytas žodis, S. Banaitis savo lėšomis 75 tūkst. egzempliorių tiražu išleido sodiečiams skirtą kalendorių, kuris kainavo vos tris kapeikas. Spaustuvėje buvo spausdinama tiems laikams daug vertingų leidinių: „Lietuvos balsas“, „Nedėldienio skaitymas“, „Ateitis“, „Vienybė“, „Pavasaris“, „Viensėdis“, „Garnys“, „Lietuvaitė“, išleista kun. Antano Aleknos „Lietuvos istorija“, „Trumpas lietuvių kalbos vadovėlis“ ir kt. Daug vietos buvo skiriama religinės ir blaivybės literatūros leidybai.
Atviras kultūrai, savišvietai, mokslui
S. Banaičio namuose vykdavo lietuvių susibūrimai. Jis organizuodavo teatro vaidinimus, su spaustuvės darbininkais įkūrė kanklininkų ansamblį, rengė koncertus.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, spaustuvės darbą reikėjo priderinti prie naujų, gerokai pasunkėjusių sąlygų. Okupacinei vokiečių valdžiai davus leidimą, 1915 m. vasarą S. Banaitis ėmė leisti laikraštį „Kauno žinios“ trimis – lietuvių, lenkų ir vokiečių – kalbomis, tačiau išėjo tik keli jo numeriai.
S. Banaičio rūpesčiu 1915 m. rudenį Kaune buvo įsteigtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius, taip pat buhalterijos kursai. Rugsėjį mieste pradėjo veikti pirmoji lietuviška gimnazija. Taip pat jo dėka buvo organizuojami gimnazijos vakariniai kursai suaugusiems. Signataro iniciatyva Kaune dar buvo įsteigta 12 pradžios mokyklų, kurias inspektavo pats Saliamonas Banaitis.
Įvairiapusė veikla
S. Banaitis dalyvavo 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusioje Vilniaus lietuvių konferencijoje ir iš 222 delegatų buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Pasirašant 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą, pagal abėcėlę turėjęs teisę pasirašyti pirmas, užleido šią garbingą vietą tautos patriarchui J. Basanavičiui.
Vykstant Nepriklausomybės kovoms, S. Banaitis, ėjęs Šakių apskrities viršininko pareigas, suorganizavo 120 savanorių būrį ir pasiuntė į Kauną, lėšomis rėmė Lietuvos kariuomenę.
1919 m. S. Banaičio iniciatyva buvo įkurta Ekonominė ir politinė Lietuvos žemdirbių sąjunga. Jos laikraštį „Žemdirbių balsas“ jis pats redagavo ir leido.
Pablogėjus sveikatai, 1932 m. pradžioje S. Banaitis perėjo į ramesnį darbą – Kauno savivaldybės buvo paskirtas Kauno užmiesčio autobusų stoties viršininku. Signataro pastangomis autobusų stočiai buvo išrūpinta patogi vieta Vytauto prospekte. S. Banaitis daug prisidėjo kuriant Lietuvos garlaivių bendrovę.
S. Banaitis mirė 1933 m. gegužės 4 d. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Saliamono Banaičio nuopelnus Lietuvai labai vertino jo amžininkai. 1928 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Iš tiesų šio žmogaus indėlis į Lietuvos kultūrinį, visuomeninį gyvenimą, mokslą, pramonę, laivininkystę, žemės ūkį – didžiulis. S. Banaičio atminimui 1996 metais sodybos vietoje Vaitiekupių kaime atidengtas koplytstulpis, pastatytas paminklinis akmuo. Prie namo Kaune (Rotušės a. 23), kuriame leidėjas gyveno, yra memorialinė lenta. Jo vardu pavadintos gatvės Romainiuose ir Šakiuose. Atminimo lenta Saliamonui Banaičiui yra ir Kauno autobusų stotyje.
Nuotraukos iš Povilo Baršio knygos „Vasario 16-osios akto signataras Saliamonas Banaitis“