Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

1990-aisiais valstybę atkūrė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai

1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje pirmą kartą per 50 šalies okupacijos metų įvyko daugiapartiniai demokratiški Aukščiausiosios Tarybos, kuri 1996 m. buvo pavadinta Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu (AT-AS), rinkimai. Istorikų ir politologų vertinimu, jie faktiškai prilygo referendumui dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo, nes dainuojamajai Lietuvos revoliucijai dirigavusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) rinkimuose pasiekta pergalė (LPS kandidatams atiteko 96 deputatų vietos iš 141) išreiškė tautos valią nedelsiant, parlamentiniu būdu atkurti Lietuvos valstybingumą.

 

 

Priėmę aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai atsistoję sugiedojo „Tautišką giesmę“, ir salę užliejo plojimai (kraštietis P. Vaitiekūnas pirmoje eilėje antras iš dešinės).

Priėmę aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai atsistoję sugiedojo „Tautišką giesmę“, ir salę užliejo plojimai (kraštietis P. Vaitiekūnas pirmoje eilėje antras iš dešinės).

Valstybė buvo atkurta de facto
Tad po gerų dviejų savaičių, Kovo 11-ąją, vykusiame istoriniame AT-AS posėdyje, kuriame dalyvavo 130 tuomet jau išrinktų deputatų, 124 tautos atstovai paskelbė ir pasirašė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Jis skelbė, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva vėl tampa nepriklausoma valstybė. AT-AS darbą tyrinėjančių bei vertinančių politikų ir istorikų nuomone, nuo 1990 m. kovo 10-osios iki 1992-ųjų lapkričio 11 d. dirbusios šios institucijos reikšmingiausias darbas buvo tas, kad ji ne tik deklaravo, bet ir iš tiesų de facto atkūrė valstybę.

 

Mūsų krašto rinkėjai į AT-AS delegavo septynis deputatus
1990 m. vasario rinkimuose mūsų krašto rinkėjai į AT-AS išrinko septynis deputatus. Marijampolės gyventojai į aukščiausią Lietuvos įstatymus priimančią instituciją delegavo sovietų diplomato ir partinio bei politinio veikėjo šeimoje gimusį Justą Vincą Paleckį (g. 1942 m.) ir iš Šakių kilusį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narį Virgilijų Juozą Čepaitį (g. 1937 m.). Deja, pastarasis 1992 m. kilus skandalui dėl bendradarbiavimo su KGB pats atsisakė deputato mandato.
Kazlų Rūdos rinkėjai savo balsus atidavė už mūsų kraštietį rašytoją Romą Gudaitį (g. 1941 m.), kuris buvo LPS Seimo tarybos narys. Kalvarijiečiai nubalsavo už pedagogą, žurnalistą, disidentą Gintautą Iešmantą (1930–2016), kilusį iš Vilkaviškio rajono, o vilkaviškiečiai – už rašytoją Vidmantę Jasukaitytę (g.1948), gimusią Šiaulių r. Tuo tarpu Kybartų rinkėjai savo balsus atidavė už tuometinį Vilkaviškio LPS ir Žemdirbių sąjūdžio lyderį, mūsų kraštietį Joną Mačį (1938–2012), kuris gimė ir augo Igliškėlių kaime, Marijampolės rajone. Šakiečiai išrinko Kaune gimusį Algirdą Endriukaitį (g. 1936 m.), kuris į rinkimus irgi ėjo su Sąjūdžio vėliava.
AT-AS taip pat dirbo dar vienas mūsų kraštietis – iš Kantališkių kaimo (Marijampolės r.) kilęs LPS Jonavos iniciatyvinės grupės narys, istorikas, politikas, rezistentas Stanislovas Gediminas Ilgūnas (1936–2010). Be to, į AT-AS buvo išrinkti dar du taip pat iš mūsų krašto kilę deputatai: Kalvarijoje gimęs istorikas, LPS Klaipėdos iniciatyvinės grupės narys, vėliau diplomatas Vytautas Petras Plečkaitis (g. 1950 m.) ir fizikas, mokslininkas, tuomet Vilniaus LPS narys, o vėliau diplomatas ir užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas (g. 1953 m.), kilęs iš Liudvinavo miestelio.

 

Iš visos Lietuvos prie AT-AS rūmų suvažiavę žmonės laukė, kada bus priimtas aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.

Iš visos Lietuvos prie AT-AS rūmų suvažiavę žmonės laukė, kada bus priimtas aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.

Istorinė Kovo 11-oji
AT-AS 1990 m. kovo 11 d. priimtame akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ istoriškai ir teisiškai pagrindė Lietuvos valstybingumo tęstinumą, pabrėždama, kad 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas.
Kovo 11 d. vykusiame posėdyje, be to, buvo išrinktas AT-AS pirmininkas. Juo tapo LPS lyderis Vytautas Landsbergis. Siekdama patvirtinti deputatų įgaliojimus išreikšti tautos valią ir juos teisiškai atriboti nuo tarybinės jurisdikcijos, kovo 11-osios vakariniame posėdyje, dar prieš priimdama Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, AT-AS priėmė „Deklaraciją dėl LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“, kurioje buvo konstatuota, kad vasario 24 d. rinkimuose Lietuvos gyventojai savo valia suteikė išrinktiems deputatams tautos atstovų mandatą ir prievolę atstatyti Lietuvos valstybę ir reikšti tautos suvereninę galią.
Tame pačiame posėdyje taip pat buvo priimtas įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, kuriuo AT įteisino grąžintą valstybės pavadinimą Lietuvos Respublika ir oficialiu valstybės herbu bei ženklu pripažino Vytį. Priėmus šį įstatymą AT-AS plenarinių posėdžių salėje buvo uždengtas LTSR herbas, o vietoje LTSR herbo, kuris buvo pritvirtintas virš pagrindinio įėjimo į parlamento pastatą, buvo pakabintas Vytis.
Priėmusi aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ AT-AS, siekdama, kad Lietuvos Respublika nebūtų laikoma ir vadinama pseudovalstybe, dar priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“.
2006 m. kovo 30 d. įvertinant 1990 m. kovo 11 d. akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ istorinę reikšmę, šis valstybės naujajame archyve saugomas dokumentas buvo įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Priėmė apie 320 įstatymų
Po kovo 11-osios AT-AS priėmė dokumentus, kuriais kreipėsi į pasaulio tautas ir TSRS, informuodama apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą ir tuo pačiu išsakydama viltį sulaukti pasaulio solidarumo bei paramos.
Siekdami realiai įgyvendinti valstybės suverenitetą AT-AS deputatai ėmėsi įstatymų leidybos ir priėmė kitus įstatymus, reglamentuojančius Lietuvos valstybės atkūrimą, taip pat įtvirtinančius atstatytos Lietuvos Respublikos valstybingumą ir konstitucinę santvarką. Buvo sudaryta pirmoji atkurtos valstybės vyriausybė, valstybė į savo jurisdikciją perėmė buvusias sąjunginio pavaldumo įmones, įstaigas ir organizacijas, nutraukė ir paskelbė neteisėta SSRS karinių komisariatų, kaip svetimos valstybės įstaigų, veiklą.
AT-AS nutarimu buvo sudaryta ir iki 1991 m. lapkričio 21 d. veikė Valstybės atkūrimo komisija, o nuo minėtos datos – Valstybės atkūrimo ir Konstitucijos komisija, kurioje dirbo ir jau minėtas mūsų kraštietis P. Vaitiekūnas. Jis, taip pat Kazlų Rūdos rinkėjų į AT-AS išrinktas R. Gudaitis ir jau minėtas V. P. Plečkaitis buvo paskirti dirbti į Užsienio reikalų komisiją. O štai Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos pirmininku 1990 m. kovo 17 d. buvo paskirtas mūsų kraštietis S. G. Ilgūnas. Šioje komisijoje dirbo ir kalvarijiečių išrinktas deputatas G. V. Iešmantas. Tuo tarpu kitas mūsų kraštietis, Kybartų rinkėjų į AT-AS deleguotas J. Mačys dirbo Agrarinėje komisijoje, kuri rengė agrarinės reformos programą.
Iki 1991 m. AT-AS priėmė nepriklausomai valstybei svarbiausius valstybės sienų demarkavimo, krašto apsaugos ir karo tarnybos, policijos ir pasienio apsaugos, muitinės, taip pat kitus įstatymus. Skelbiama, kad nuo 1990 m. kovo 10 d. iki 1992 lapkričio 11 d. AT-AS priėmė apie 320 įstatymų, apie tūkstantį įvairių dokumentų, beveik tūkstantį įvairių nutarimų, apie šimtą deklaracijų, kreipimųsi, pareiškimų.

 

Okupacinei kariuomenei sausio 13-ąją praliejus kraują, AT-AS apsupo ir dieną naktį nuo galimų kariškių atakų saugojo žmonių jūra.

Okupacinei kariuomenei sausio 13-ąją praliejus kraują, AT-AS apsupo ir dieną naktį nuo galimų kariškių atakų saugojo žmonių jūra.

Tarptautinis pripažinimas – tik po kruvinų Sausio įvykių
Atkurtos valstybės nepripažinusi ir atšaukti AT-AS priimtus įstatymus reikalavusi SSSR 1990 m. balandį pradėjo Lietuvos ekonominę blokadą, kuri pristabdė šalies ekonominę plėtrą. Tarptautinio atkurtos valstybės pripažinimo Lietuva sulaukė tik išgyvenusi kraupųjį 1991 m. sausį. Vasario 11 d. pirmoji šį žingsnį žengė Islandija, vasario 28-ąją – ir Danija. Kitos valstybės islandų ir danų pavyzdžiu viena po kitos pasekė tik žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui Maskvoje. SSRS tai paskelbė rugsėjo 6 d. ir ji buvo jau šešiasdešimtoji valstybė, pripažinusi mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimą.

Suskilo ir sutarė skelbti priešlaikinius rinkimus
1992 m. liepos 9 d. AT-AS vardiniu balsavimu priėmė sprendimą po trijų mėnesių skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Šį sprendimą parėmė net 98 parlamentarai. Tačiau, anot politologų, AT/AS darbas kone paralyžiuotas buvo jau nuo 1992-ųjų pradžios. Mat nuo vadinamojo Sąjūdžio bloko atsiskyrė nemažai centristinių ir nuosaikių pažiūrų deputatų, sustiprėjo ir netgi kelių balsų persvarą įgijo kairysis AT-AS sparnas. Tuomet dešinieji, vadovaujami AT-AS pirmininko V. Landsbergio, paskelbė pereinantys į parlamentinę rezistenciją ir beveik pusė parlamentarų paliko plenarinių posėdžių salę.
Prisimindamas tą sunkų laikotarpį AT-AS deputatas V. P. Plečkaitis yra spaudoje pasakojęs, kad AT-AS negalėjo tęsti darbo, nes į dvi dalis pasidaliję deputatai posėdžiaudavo skirtingose salėse ir negalėjo priimti jokių sprendimų ir įstatymų. Politiko teigimu, jam labai blogą, net slegiantį įspūdį iš darbo AT-AS paliko „raganų medžioklė“, nukreipta prieš politinius oponentus, ir netolerancija, kuri peraugdavo iki fanatinės neapykantos.
AT-AS deputatai, suvokę, kad parlamentas tapo nedarbingas, nutarė 1992 m. spalio 25 d. skelbti priešlaikinius rinkimus. Tačiau, kaip ten bebūtų, pagrindinį uždavinį AT-AS įgyvendino – nepriklausomos Lietuvos valstybę atkūrė de facto. Be to, kaip yra pažymėjęs istorikas doc. Algirdas Jakubčionis, 1990 m. pasirinktas „Lietuvos kelias buvo bekompromisinis, labai emocionalus ir griovė Sovietų Sąjungą bei padarė poveikį kitoms respublikoms.“

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.