Kur begyveno, V. Kudirka visą laiką buvo žandarų akiratyje, kratos jo namuose buvo nuolatinės – net ir tada, kai jau sunkiai sirgo. Stasys Ankevičius knygelėje „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ (2000 m.) aprašo daug tokių atsitikimų. „Idealia knygneše“ jis vadina Marcelę Barzdaitytę, kuri „sugebėjo visus Kudirkos rankraščius pernešti per Širvintą, ir nė karto žandarai nesučiupo jos, benešančios tokią jiems vertingą literatūrą. Ji svarbiausia knygnešių knygnešė. Jeigu mes šiandien turime dr. Kudirkos kūrybą-raštus, tai tik šios varguolės, beraštės kaimo moterėlės dėka. Jeigu ne jos pavojingi žingsniai į Širvintą, mes šiandien negiedotume himno.“ Marcelė neapleido Kudirkos iki mirties.
…O jei ne mokytojo Ankevičiaus patriotizmas, atkaklumas, meilė savo kraštui ir begalinė energija, kažin ar būtų buvęs įkurtas Paežeriuose V. Kudirkos muziejus, kuriame, be kitų vertingų eksponatų, buvo ir daktaro smuikas – juo mokytojas lankytojams pagrodavo „Tautišką giesmę“, o nuo nedraugiškos akies saugomas jos tekstas būdavo čia pat, tik paslėptas…
…Ir kažin, ar šiandien tiek žinotume ne tik apie V. Kudirką, bet ir apie laikmetį, kai buvo dar tik tiesiami takeliai ir vos matomas kelias nepriklausomybės link, apie sudėtingą situaciją XIX a. baigiantis pasienio mieste Naumiestyje, anksčiau vadintame Vladislavovu, jei ne Natalija Manikienė. Mokytoja, 1958-aisiais, jubiliejiniais V. Kudirkos metais, ėmusi rūpintis muziejaus, iš pradžių kuklaus, vėliau peraugusio į solidų, kūrimu. Daug kam nepatiko jos darbai ir pažiūros (tai galėtų būti atskira istorija), daug kas trukdė, tačiau tai, ką ji nuveikė, sunku pervertinti, o Stasį Ankevičių ji vadino savo Mokytoju…
(dar Kapsuke) atidengiama Vincui Kudirkai skirta lenta – vėliau nuimta, bijant metalo vagių… Ypatinga proga
Zita Lenkutytė-Ruočkuvienė įsiamžino su savo mama
…Ar mes su jumis būtume išgirdę tiek naujo ir gražaus apie Vincą Kudirką ir jo darbus, jei šalia kitų Atgimimo atneštų gaivių renginių nebūtume turėję progos dalyvauti tuose, kuriuos rengė Zita Lenkutytė-Ruočkuvienė? Ji – V. Kudirkos brolio Motiejaus anūkė. Kudirkų giminė išsisklaidė po pasaulį, o ponia Zita gyvena Marijampolėje (artimuosius užjūriuose yra lankiusi, gavusi be galo brangių dovanų – kad ir pirmuosius V. Kudirkos raštus…) Manau, kad nėra pas mus kito tokio žmogaus, kuris būtų tiek įsigilinęs, tiek žinotų apie garbų savo giminaitį. Ne tik konkretieji dalykai, dokumentai ar faktai, kokie iškalbūs bebūtų, bet ir tai, ką apie V. Kudirką, jo kūrybą rašė kiti, grožiniai kūriniai (tokie, kaip suomių rašytojos Mailos Talvio, kuriai buvo tekę bendrauti su Kudirkos aplinkos žmonėmis ir juo pačiu) jai buvo svarbūs rašant scenarijus renginiams. Jie poetiški ir patriotiški, tekstai perpinti eilėmis ir muzika… Daug tokių renginių su bendraminčiais ponia Zita yra surengusi įvairiose Lietuvos vietose, daug metų aktyviai dalyvavo kudirkaičių veikloje.
Apsilankius namuose (beje, V. Kudirkos gatvėje) nustebina literatūros gausa – kai ką pašnekovė mielai paskolino, dauguma citatų ir yra iš šių leidinių. Jų daug: ir apie patį V. Kudirką, ir apie jo literatūrinę bei muzikinę kūrybą. „Jis juk nesimokė muzikos, o griežė smuiku ir violončele, skambino pianinu, komponavo įvairius kūrinėlius… Turint omenyje, koks tai buvo laikas, literatūriniai gabumai irgi stebina. Iš kur jie? Dievo duota. Dukterėčia Kotryna Grigaitytė (jos motina Jonieška buvo V. Kudirkos sesuo) – rašytoja, pratęsia šią liniją“, – sako Z. Ruočkuvienė. Ir apgailestauja, kad dabar pernelyg atsainiai ar net abejingai žiūrime į tai, ką nuveikė tokie žmonės kaip Stasys Ankevičius ar mokytoja Manikienė, neprisimename ir kūrėjų, palikusių gražų pėdsaką, vardų…