Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“ – bendruomenės gyvenimo šerdis

Jauno žmogaus pasaulėžiūros kūrimas prasideda nuo pagarbos šeimai ir savo valstybei. Ir klysta tie, kurie mano, kad meilė Tėvynei, jos tradicijų puoselėjimas – tik gražūs žodžiai švenčių metu iš tribūnų. Patriotinius jausmus puoselėjantis jaunimas buriasi į klubus, vienija bendraminčius, rašo projektus ir ne garsiais lozungais apie patriotizmą ir pilietiškumą, o aktyvia veikla formuoja jaunų žmonių pagarbą valstybei. Tokią veiklą jau antras dešimtmetis vykdo ir Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“. „Esame patriotai, savo krašto puoselėtojai ir saugotojai“, – akcentuoja jo nariai.

 

Evelina Didvalienė – viena iš Kalvarijos jaunimo ir vaikų klubo kūrimo iniciatorių.

Evelina Didvalienė – viena iš Kalvarijos jaunimo ir vaikų klubo kūrimo iniciatorių.

„Esame patriotai, savo krašto puoselėtojai ir saugotojai“, – apie klubo „Arka“ narius kalba vadovas Robertas Degutis.

„Esame patriotai, savo krašto puoselėtojai ir saugotojai“, – apie klubo „Arka“ narius kalba vadovas Robertas Degutis.

Jaunimą vienijo didžiulis entuziazmas
Klubo susikūrimo pradžia – 2003 metai. Idėja suburti jaunus žmones kilo dviem entuziastingoms studentėms Evelinai Didvalienei ir Jolitai Cimermonaitei.
– Pamatėme, kad Kalvarijoje nėra jokių jaunimo organizacijų, ir užsibrėžėme tikslą įsteigti organizaciją, buriančią miesto jaunimą, į veiklas įtraukiančią ir vaikus, – prisimena Evelina.
Susibūrusią aštuonių žmonių komandą, pasivadinusią vaikų ir jaunimo klubu „Arka“, tuometis Kalvarijos bažnyčios klebonas Raimundas Žukauskas įsileido į parapijos pastatą.
– Rinkdavomės 2–3 kartus per savaitę, organizuodavome diskotekas, teatro popietes, padėdavome vaikams pasiruošti pamokoms, dalyvaudavome bažnytinėse apeigose. Tapome neoficialiu vaikų dienos centru. Norinčių prisijungti ir dalyvauti mūsų veikloje buvo daug, kaskart susirinkdavo apie 20 vaikų, sudarėme dvi grupes – jaunesniųjų ir vyresniųjų.
Tai buvo dabartinės klubo veik-los pamatai. Turėjome mažai patirties ir galimybių, bet buvo didžiulis entuziazmas. Mus remdavo vietiniai žmonės, klebonas, vienas verslininkas. 2005–2006 metais vykdėme pirmą projektą, mums skyrė lėšų, ir tai buvo pradžia savarankiškų renginių ir projektų, – pasakoja klubo vadovas Robertas Degutis.
Nutrūkusi klubo veikla atgaivinta po kelerių metų
Deja, po trejų metų klubas savo veiklą pristabdė.
– Išsisėmėme, – prisipažįsta Robertas. – Likome su Evelina dviese. Be to, atsirado kitokių tikslų, norų. Sudalyvavęs viename skautų renginyje, užsidegiau skautų idėjomis ir veikla. Skautų organizaciją įkūrėme ir Kalvarijoje. Viena didžiausių organizacijų priėmė mus į savo būrį – tai mus pakylėjo, gavome kitokios patirties.
2012 metais klubo senbuviai kartu su entuziastais Linu, Tomu, Martynu, Žygimantu atgaivino klubo veiklą.
– Dabar klube – dešimt narių, tai – optimaliausias skaičius gerai komandai. Nenorime labai išsiplėsti, nes tada sunku susikalbėti, – atviras Robertas.
Kasmet komanda vis atsinaujina: išvykstantys sustabdo savo veiklą klube, sugrįžtantys ir vėl prisijungia.
– Naujų narių ieškoma asmeniškai, kviečiami norintys ir turintys idėjų. Vasarą būna mokymai, išvažiuojame į mišką ir sprendžiame užduotis. Smagu žiūrėti, kaip išsiskiria lyderiai, gebantys organizuoti komandinį darbą.

 

Bunkeris-muziejus iš tolo šviečia spalvomis.

Bunkeris-muziejus iš tolo šviečia spalvomis.

Karo laikų bunkeris tapo neoficialiu muziejumi
Kūrybą skatina įvairios projektinės veiklos. „Pirmas projektas – internetinis radijas! Per dieną po dvi valandas tiesioginio „Arka FM“ eterio: muzika, reportažai apie Kalvariją“, – džiugias akimirkas prisimena Karolis.
Tomo Rašimo idėja atkurti Antrojo pasaulinio karo bunkerį subrandino mintį dalyvauti ES programoje „Veiklus jaunimas“.
– Parašėme projektą ir gavome 18 tūkst. litų paramą. Visi labai skeptiškai žiūrėjo, manė, kad mums nepavyks, ištaškysime pinigus, ir viskas tuo baigsis. O mes kibome į darbus, – pasakoja „Arka“ vadovas.
Iš trisdešimties Kalvarijos savivaldybėje esančių bunkerių pasirinktas Raudeniškių kaime – labiausiai apšnerkštas… Pradėtas statyti 1940 metais, bet nepabaigtas, nepritaikytas gynybai bunkeris buvo tapęs sąvartynu, viduje ir aplink jį visokio „gėrio“ buvo sulig viršumi. Jaunieji entuziastai visus metus kuopė šiukšles, tvarkė aplinką, dailino išorę, remontavo vidų, kur išdėstė karinę-istorinę ekspoziciją „Molotovo linijos takais“, ant bunkerio stogo įrengė apžvalgos aikštelę, pastatė informacinį stendą su bunkerių istorija, parengė ir išleido žemėlapį su sužymėtais savivaldybėje esančiais bunkeriais.
2015 metais klubo narių – karo istorijos entuziastų – dėka Raudeniškių bunkeris tapo neoficialiu muziejumi, vieninteliu tokiu Lietuvoje.

 

Tarp Antrojo pasaulinio karo karių asmeninių daiktų ir stiklinė gertuvė, išlikusi nuo Pirmojo pasaulinio karo.

Tarp Antrojo pasaulinio karo karių asmeninių daiktų ir stiklinė gertuvė, išlikusi nuo Pirmojo pasaulinio karo.

Kiekvienas eksponatas turi savo istoriją
– Darėme taip, kad būtų įdomu čia apsilankyti, kvietėme žmones, organizavome naktinius žygius, vedėme edukacines programas. Kiekvienas eksponatas, rastas pačių ar padovanotas, išmainytas, turi savo istoriją. Vertingiausi tie, kurie rasti Kalvarijos apylinkėse, atskleidžiantys istorines paslaptis. Štai atsitiktinai miške rastas veidrodėlis su užrašu metaliniame korpuse – Antrojo pasaulinio karo kareivio identifikavimo raštas. Pasirodo, karo metais informaciją apie save kariai rašė ant asmeninių daiktų. Mums pavyko išsiaiškinti, kad veidrodėlį pametęs kareivis baigė karą, gavo apdovanojimų. Rastos prancūzų karių sagos tik įrodo, kad Kalvarijoje buvo apsistojusi Napoleono armija. O tokias stiklines gertuves turėjo Pirmojo pasaulinio karo kareiviai, – eksponatų istorijas pasakoja Robertas ir atkreipia dėmesį į nišoje sukrautas Šrapnelio artilerijos sviedinių gilzes. – Tai buvo klastingas ginklas, pripildytas rutulinių alavo kulkų su juoduoju paraku, sviediniui sprogus, kulkos išlakstydavo į visas puses ir sužeisdavo daug žmonių.
Prie bunkerio atvykstančias ekskursijas klubo nariai pasitinka apsirengę rusų kareivių uniformomis, „Pabėgimo kambaryje“ kabo Stalino portretas, Rusijos vėliava…
– Keista, kai mano, kad taip mes garbiname sovietų laikus. Esame patriotai, savo krašto puoselėtojai ir saugotojai ir mes neskleidžiame ideologijos, bet atpasakojame istoriją, – akcentuoja klubo vadovas. – Mes nepasakojame karo žiaurumų, istoriją pateikiame žaismingai. Todėl ir bunkerio išorę nudažėme šviesiomis spalvomis – ne tik, kad jis išsiskirtų iš kitų, bet kad čia ateinantiems vaikams nebūtų baugu. Pasakodami įtraukiame juos į žaidimus.

Lauko ekspozicija.

Lauko ekspozicija.

Pagerbtas kraštietis signataras P. Klimas
Ieškantiems kraštui naudingos veiklos klubo nariams gimė idėja sutvarkyti Nepriklausomybės akto signataro Petro Klimo tėviškę Kušliškių kaime, padaryti šią vietą patrauklią, prisiminti garsų kraštietį.
– Signataro tėviškė dabar privačioje žemėje. Savivaldybė daug metų nieko nedarė, nes nesugebėjo jo surasti. Mes per dvi dienas išsiaiškinome, kieno ta žemė, susitikome su savininku, susisiekėme su kultūros paveldo direktore, ir visi susidomėjo šia iniciatyva. Pernai Vasario 16-ąją pirmą kartą P. Klimo tėviškėje iškėlėme Trispalvę, giedojome himną. Šiemet Nepriklausomybės dieną iš Kalvarijos į tėviškę žygiavome visas būrys. O vasario 17-ąją netikėtai atvyko Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis. Pamatęs ant stacionaraus stiebo plevėsuojančią vėliavą, sutvarkytą parkelį, pagyrė. Tada ir Savivaldybė susidomėjo, perėmė tvarkymą. Atgabeno ir netoli Kušliškių sąvartyno rastą paminklą – perkelti jį į Klimo tėviškę taip pat buvo mūsų idėja. Mes liekame stebėtojai – jei viskas tik dėl akių, bus negražu, – pastebi klubo vadovas.
Dabar klubas siekia, kad visų Nepriklausomybės akto signatarų tėviškėse Vasario 16-ąją iškiltų Trispalvės. „Taip ne tik išreikštume jiems pagarbą, prisimintume, bet ir atkreiptume dėmesį į tų vietų išsaugojimą, įamžinimą“, – sako Robertas.

 

Ervinas Daukšys (kairėje) klube veiklą atnaujino po tarnybos armijoje, o Marius Lastauskas prie, pasak jo, aktyviausios Kalvarijos organizacijos prisijungė prieš dvejus metus.

Ervinas Daukšys (kairėje) klube veiklą atnaujino po tarnybos armijoje, o Marius Lastauskas prie, pasak jo, aktyviausios Kalvarijos organizacijos prisijungė prieš dvejus metus.

Įtraukia ir kaimo jaunimą
Kad į savo veiklą įtrauktų kuo daugiau bendruomenės, klubas dalyvauja įvairiuose Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Vietos veiklos grupės projektuose.
– Vykdydami projektą „Komandos dvasia“ surinkome komandas iš gimnazijos, globos namų, „Sonantem“ ir į veiklą įtraukėme savivaldybės kaimų jaunimą. Prie bunkerio vyko netradiciniai užsiėmimai, pareikalavę ištvermės ir kūrybiškumo: įveikti pelkę, statyti bokštą, susirungti dėlionių estafetėje, išeiti iš labirinto ir „Pabėgimo kambario“. Paskui visi aptardavome filmuotą medžiagą, rekomenduodavome kaip stiprinti komandą. Beje, filmavimo įrangą įsigijome gavę lėšų iš projekto „Media akademia“. Ja taip pat kaimo jaunimą mokome filmuoti: kviečiame profesionalius lektorius, vedame praktinius užsiėmimus.
Šios vasaros tikslas – užimti Raudeniškių jaunimą. Pastebėjome, kad čia yra daug vaikų, o veiklos – jokios. Jie ateina prie bunkerio, nori padėti. Nutarėme įrengti pavėsinę, atvešime knygų, lankstinukų, kitos literatūros karo tema, užduočių vykdymo priemonių, įtrauksime jaunimą į veiklą. Ir taip bus visus metus, – klubo ateities planus rikiuoja vadovas.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...
  • Buvo ryškus…

    2016-09-26
    Vytautas VILIŪNAS, ilgametis Marijampolės kolegijos darbuotojas: Pedagogas, kūrėjas, vokalo meistras – K. Knoro asmenybė buvo daugialypė. Gana reiklus ir griežtas pedagogas, tačiau tuometinių pedagoginės mokyklos dėstytojų ir auklėtinių kontekste – išskirtinė asmenybė. Buvo darbštus, reiklus, šiek tiek žemaitiškai užsispyręs. Moksleiviai jo griežtumo gal kiek ir prisibijojo, tačiau jis pats buvo labai ryškus visuomenėje, gabumų nestokojantis žmogus – tai, be abejo, imponavo studentams ir tarsi kompensavo pedagogo griežtumą. Įsimintinas vokalistas, atlikdavęs ir boso, ir baritono partijas (kaip solo atlikėjas mėgėjas yra pelnęs net prizinių vietų konkursuose). Vyrų choro „Garsas“ vadovas. Kūrėjas, intensyviai rašęs dainas bei didesnės apimties kūrinius, taip pat ir sakralinius. ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.