Tai akcentavo Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus vedėjas Martynas Vasiliauskas, paklaustas apie istorinės atminties išsaugojimo problemas mūsų regione. Ir ne tik. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras prieš kurį laiką perspėjo, kad ima nykti paminklai, įamžinę kovotojus už laisvę, jų žūties vietas, rezistentus. Nemažai paminklų, kryžių statė visuomenininkai, vienminčiai, daug kas vyko stichiškai, tad dabar daug tų atminimo ženklų nebeprižiūrima, nes ir tų žmonių nebėra… Nors po nepriklausomybės atkūrimo praėjo daug metų, ne visada deramai rūpinamasi ir Lietuvos kūrėjų, signatarų atminimu.
Pasak M. Vasiliausko, daug problemų saugant kultūros paveldą kyla todėl, kad vis dar vyrauja griovimo nuotaikos, jos ypač ryškios Marijampolėje – apskritai, skiriasi savivaldybių vadovų ar jų tarnybų požiūriai. Yra manančių, kad paveldas – tik kliūtis. „Tačiau didėja ir sąmoningumas, o mes visas geras iniciatyvas sveikiname ir palaikysime. Svarbiausia, kad būtų išlaikyta tai, kas autentiška. Teisinė bazė iš tiesų pernelyg sudėtinga, paprastesni objektai turėtų būti paprasčiau ir tvarkomi: žmonės išsigąsta, kad daug dokumentų, iš to kyla ir nuostata, kad „paveldas nieko neleidžia“. Manyčiau, kad biurokratinių kliūčių turėtų būti mažiau. Lengviau rasti sprendimą, kai objektas yra valstybinėje žemėje, o dėl esančių privačiose valdose kyla įvairių problemų“. Kaip vieną tokių pašnekovas paminėjo Nepriklausomybės akto signataro Petro Klimo tėviškę: aplink privati žemė, privažiavimas prastas. Nors pastaruoju metu jau daugiau iniciatyvos reiškia Kalvarijos savivaldybė, ypač jaunimo klubas. Prano Dovydaičio tėviškės vieta Kazlų Rūdos savivaldybėje irgi privačioje žemėje.
M. Vasiliauskas pasidžiaugė, kad ši savivaldybė atsakingai pažiūrėjo į Lietuvos prezidento Kazio Griniaus kapo ir paminklo aplinkos problemas. Jis mano, kad 2018 metai neturėtų nuskambėti kaip koks vienkartinis renginys Vasario 16-ąją: norėtųsi, kad savivaldybės bendradarbiautų, kad „susipintų“ signatarų keliai, nes tai, kas susiję su valstybės šimtmečiu, galima pateikti labai įvairiai – ir vaikams, ir suaugusiems. Praktika rodo, kad dėmesys, naujovių paieškos atsiperka: štai atgimusiuose dvaruose žmonės lankosi, ten gyva.
Objektų, kurie laukia dėmesio ir tvarkymo, yra daug. Dalis jų net neįtraukta į registrą – dabar tai daroma. Tai ne tik Atgimimo laikotarpiu spontaniškai išdygę nauji ar tuo metu atstatyti seni kryžiai (neretai dėl jų atnaujinimo kreipiasi kaimų bendruomenės) ar paminklai. Minint Lietuvos nepriklausomybės 20-metį 1938 metais irgi buvo statomi paminklai, jiems taip pat jau reikia ypatingo dėmesio.