Apie „moksliuko“ kelią kalbamės su buvusiu marijampoliečiu Roku Valančiumi, kuris šiandien yra Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Pastatų energinių sistemų katedros lektorius, mokslų daktaras.
– Kas paskatino rinktis mokslininko kelią?
– Apie mokslininko ir dėstytojo kelią tikrai negalvojau nei vaikystėje, nei pradėjęs studijas universitete. Pirmieji paskatinimai stoti į doktorantūros studijas buvo iš tuomečio baigiamojo magistro darbo vadovo prof. A. Jurelionio. Vėliau, kai jau turėjau oficialų kvietimą studijuoti doktorantūroje, labai skatino artimieji. Jeigu atvirai, ilgai pats dvejojau, ar verta eiti šiuo keliu, nes žinojau, kad jis nebus lengvas ir pareikalaus daug laiko ir kantrybės.
Studijuojant doktorantūroje buvo tikrai nelengvų periodų, kai strigo tyrimai, straipsnių ir disertacijos ruošimas, netgi buvo minčių studijas mesti. Dėkoju šeimos nariams ir tuomečiam katedros vedėjui prof. Andriui Jurelioniui, kad atkalbėjo nuo šio žingsnio. Dabar tikrai nesigailiu, kad baigiau doktorantūros studijas. Galvojantiems studijuoti doktorantūroje labai rekomenduočiau pasirinkti patinkančią darbo temą ir disertacijos vadovą. Geri santykiai su vadovu, mano nuomone, yra 50 proc. disertacijos sėkmės.
– Kaip sekėsi mokykloje, ar buvote aktyvus visuomeniškai?
– Mokykloje sekėsi vidutiniškai. Tikrai nebuvau pirmūnas, nors kaip mokytojai sakydavo kartais „sužibėdavau“. Esu labai dėkingas daugumai Rygiškių Jono gimnazijos mokytojų, kurie mus mokė. Dabar dirbdamas Kauno technologijos universitete dažnai prisimenu juos kaip pavyzdinius mokytojus. Jeigu ne mokytojai ir tėvai, galbūt jau po 9 klasių būčiau pasirinkęs lengvesnį profesinį kelią. Visuomeninėje veikloje ir mokyklos gyvenime dalyvaudavau gana aktyviai, nors gal ir nebuvau pats aktyviausias mūsų laidoje.
– Kokioje srityje dabar dirbate?
– Šiuo metu dirbu Kauno technologijos universitete, dėstau atsinaujinančių energijos šaltinių pastatuose ir statinių inžinerinių sistemų modulius. Taip pat dirbu su baigiamaisiais studentų darbais. Stengiuosi per metus parašyti bent du straipsnius, dalyvauti tarptautinėse konferencijose, stažuotėse.
Mano disertacijos tema buvo „Administracinių pastatų mikroklimato ir energinio efektyvumo tyrimai“. Disertaciją rengiau 2008–2013 metais Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto tuometėje Geoinžinerijos katedroje (dabar tai Pastatų energinių sistemų katedra). Disertaciją apsigyniau 2013 metų gruodžio pabaigoje.
Pagrindiniai ginami disertacijos teiginiai buvo tokie: žmonių darbingumą įtakojančių veiksnių naudojimas administracinių pastatų atnaujinimo sprendiniams optimizuoti sudaro sąlygas sukurti geresnes patalpų mikroklimato sąlygas ir padidinti administracinį darbą dirbančių įmonių veiklos efektyvumą; administracinių pastatų patalpų oro temperatūros sumažinimas nuo +22 ºC iki +18 ºC darbo dienos pabaigoje nesumažina biuruose dirbančių žmonių darbingumo ir sudaro sąlygas mažinti patalpų šildymo energines sąnaudas taikant lanksčias patalpų mikroklimato sąlygas užtikrinančių inžinerinių sistemų valdymo schemas.
Šiuolaikinių pastatų paskirtis – ne tik apsaugoti žmogų nuo išorinių poveikių, bet ir sudaryti jam kuo geresnes gyvenimo, darbo ar poilsio sąlygas. Išsivysčiusiose šalyse žmonės daugiau kaip 90 proc. savo gyvenimo praleidžia uždarose erdvėse: namuose, transporte, darbe. Taigi vidaus patalpų aplinka tampa daug svarbesnė žmonių sveikatai ir komfortui, nei išorės aplinka. Tobulėjant technologijoms, kylant automatizacijos lygiui, vis daugiau žmonių dirba administracinį darbą, todėl jiems turi būti sudarytos geros darbo aplinkos sąlygos.
Nors jau daugiau kaip prieš 10 metų buvo nustatyta, kad optimali temperatūra darbui biure yra +22 ºC, tačiau nebuvo aišku, kaip trumpalaikiai temperatūros svyravimai veikia žmonių darbingumą. Disertacijos rengimo metu atlikome natūrinius tyrimus, kurie parodė, kad trumpalaikis temperatūros sumažėjimas nuo +22 ºC iki +18 ºC teigiamai veikia protinį darbą atliekančių žmonių darbingumą. Tai pastebima ir buitinėmis sąlygomis, kai namuose atvėrus langą ir į patalpą įleidus šviežio oro bei sumažėjus patalpos temperatūrai žmonės pasijunta geriau.
– Kokių savybių reikia norint tapti mokslininku?
– Savybių norint studijuoti doktorantūroje ir užsiimti moksline veikla reikia tokių pačių, kaip ir kitoje profesinėje veikloje: kruopštumo, užsispyrimo, užsibrėžto tikslo siekimo. Nors su studentais dirbu tik apie 8 metus, tačiau galiu teigti, kad daugumai šiais laikais trūksta užsispyrimo kažką pasiekti – užbaigti pradėtus darbus. Galbūt teisingai sakydavo mano disertacijos vadovas prof. Narimantas Ždankus, kad žmogus iš prigimties yra tingus ir visada ieško lengvesnio gyvenimo kelio.
Baigęs doktorantūros studijas dirbu ne tik universitete, bet ir gamyboje su pastatų inžinerinėmis sistemomis, atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Kartais juokiuosi iš savęs, kad darbas universitete yra mano labai brangus hobis. Draugai laisvalaikiu medžioja, žvejoja, bėgioja, o aš ruošiuosi paskaitoms, rašau straipsnius. Mano dėstomi dalykai – statinių inžinerinės sistemos, atsinaujinantys energijos šaltiniai pastatuose – reikalauja paskaitų medžiagą atnaujinti kiekvienais metais, nes technologijos labai greitai tobulėja. Taip pat reikia išbandyti naujas modeliavimo, simuliavimo programas, prieš supažindinant su jomis studentus.
– Ačiū už pokalbį ir linkiu sėkmės ateityje.