Nuo 1995 m. J. Mačys dvi kadencijas vadovavo Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybai, buvo išrinktas meru.

Igliškėlių kaimo (Marijampolės sav.) ūkininkų šeimoje gimęs ir drauge su keturiais broliais bei seserimi augęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) Kovo 11-osios akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras Jonas Mačys jį pažinojusių mūsų krašto žmonių, signatarų ir artimųjų atmintyje išliko kaip labai darbštus, atkaklus ir veržlus, optimistiškos prigimties žmogus. Šie, matyt, su tėvų kraujo genais paveldėti ir dėl gana sunkios vaikystės bei jaunystės įgyti bruožai J. Mačiui padėjo siekti žinių, išsilavinimo, o paskui tapti vienu iš tų, kurie Lietuvoje prasidėjus Atgimimui net nesvarstydami apie gresiančius pavojus, atsidurti kokiame nors Rusijos pakraštyje esančiame lageryje ar psichiatrijos ligoninėje, telkė apie save tuos, kurie, kaip ir jis, svajojo apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir stovėjo priešakinėse dainuojančios revoliucijos mitinguotojų gretose. Atkaklumo šiam didžiam žmogui gyvenime turbūt netrūko niekada – nei rengiantis rinkimams į AT-AS ir vietos savivaldą, nei dirbant Parlamente ar vadovaujant Vilkaviškio rajono savivaldybei, išskyrus vieną, tačiau lemtingą kartą – kai 2012-ųjų spalį, staiga pakirstas ūmaus sepsio, neįstengė pasipriešinti infekcijai ir iškeliavo Anapus. Todėl tai, ką jam pavyko nuveikti nepriklausomą valstybę atkūrusios Lietuvos ir gimtojo savo krašto labui, ir šiandien vertina buvę jo kolegos, AT-AS signatarai, eiliniai vilkaviškiečiai, bičiuliai ir, žinoma, artimieji.

1990-aisiais signataras J. Mačys JAV, Vašingtone, susitiko su Lietuvos Respublikos atstovu Vašingtone ir prie Šventojo Sosto Stasiu Lozoraičiu.

Sovietai laikė nelojaliu piliečiu
Vilkaviškio priemiestyje, Giedrių kaime, tebegyvenanti signataro žmona, beje, buvusi matematikos mokytoja Roma Mačienė, aplankyta „Suvalkiečio“ ir sužinojusi, kokia tema norėtume ją pakalbinti, trumpai reziumavo, kad dar iki 1990-ųjų Jonas Mačys sovietų valdžios buvo laikomas nepatikimu žmogumi ir dėl to buvo nukentėjęs. Viena iš priežasčių buvo ta, kad II Pasaulinio karo metais nacių priverstiniams darbams į Vokietiją išvežtas jo tėvas į sovietų okupuotą Lietuvą nebegrįžo, o pasitraukė į JAV. Tačiau pagrindinė priežastis vis dėlto buvo ta, kad agronomo specialybę įgijęs ir kolūkiuose žemės ūkį kėlęs suvalkietis nesistengė slėpti savo minčių ir požiūrio į tuometinę santvarką. R. Mačienės teigimu, labiausiai jos žmogus sovietams „nusidėjo“, kai šiek tiek atšilus Sovietų Sąjungos ir JAV santykiams 1978 m. į Lietuvą aplankyti šeimos buvo leista atvykti J. Mačio tėvui.
„Tėvo apsilankymo proga buvo surengtas visos didelės giminės susitikimas, – pasakojo R. Mačienė. – Ir, Jonas, žinoma, nepraleido progos išrėžti patriotinę kalbą. Be to, visiems girdint jis tėvui pasakė nepatariantis visam laikui grįžti gyventi į okupuotą Lietuvą. To užteko, kad nuvykęs į darbą Vilkaviškio rajono kolūkyje „Į komunizmą“ sužinotų, kad jis atleistas iš kolūkio pirmininko pavaduotojo gamybai pareigų. Gerokai vėliau sužinojome, kad tarp susitikime dalyvavusių giminaičių buvo infiltruotas KGB agentas, vienos giminės moters sutuoktinis. Tiesa, ta giminaitė vėliau su juo išsiskyrė. Tuo tarpu Jonui pasisekė, kad ir tais laikais Lietuvoje buvo gerų, padorių žmonių. Rumokų bandymų stočiai tuo metu vadovavo agronomas Mindaugas Šalčius. Jis mano vyrą ir priėmė ten dirbti vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu. Būtent dirbdamas Rumokuose, taip pat padedamas gerų žmonių, Jonas apsigynė disertaciją. 1980 metais jam buvo suteiktas agrarinių mokslų daktaro laipsnis.“

Signataras J. Mačys vis lankydavo Jono Basanavičiaus tėviškėje, Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne, paties pasodintą ąžuoliuką.

Į Lietuvą sugrąžino Atgimimas
R. Mačienė pasakojo, kad padedamas vieno brolio, kuris bendravo su įtakingu tuomečio CK veikėju, Jonas, taip pat ir jo mama dar sovietmečiu buvo išvažiavę į JAV, pas tėvą. Signataro mama Ona Mačienė ten netgi kurį laiką buvo likusi gyventi. Tuo tarpu kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje prasidėjo Atgimimas, JAV viešėjęs Jonas Mačys, anot jo žmonos, sužinojęs, kokie įvykiai prasidėjo Lietuvoje, kaip mat pardūmė atgal ir jau 1988-aisiais įsijungė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) veik-lą, buvo vienas iš Vilkaviškio LPS iniciatyvinės grupės narių, o paskui buvo išrinktas LPS Vilkaviškio rajono tarybos pirmininku.
R. Mačienė pasakojo, kad kiek vėliau J. Mačys LPS šiek tiek nusivylė, nes pamatė, kad prie šios jėgos prisišliejo ir nemažai patriotais apsimetusių karjeristų, netgi KGB agentų. Tuomet jis pats įkūrė Lietuvos žemdirbių sąjūdį, o būdamas AT-AS deputatu įsiliejo į Tautininkų frakcijos darbą.

R. Mačienės teigimu, savo rinkėjus ir kitus įstatymų leidyba besidomėjusius žmones J. Mačys priiminėdavo tiesiog šeimos namuose.

Tokios įvykių eigos nesitikėjo
Pats J. Mačys, rašydamas apie darbą AT-AS, teigė, kad „čia kiek-vieną dieną norėjosi padaryti kiek galima daugiau įtvirtinant Lietuvos Nepriklausomybę, pateisinant rinkėjų lūkesčius“.
AT-AS J. Mačys dirbo Agrarinės komisijos pirmininko pavaduotoju ir, anot R. Mačienės, pritarė toli gražu ne visiems Agrarinės reformos matmenims. Signataro žmona pasakojo, kad J. Mačys visiškai nepritarė skubotam kolūkių griovimui, nes tai atvėrė kelią kolūkių turtui išgrobstyti. Todėl jam, tokiam, kaip teigia jo sutuoktinė, kietakakčiui, tai buvo itin sunkus metas. Signatarui teko savyje ieškoti kompromisų, nes pagrindinis siekis buvo valstybingumą atkūrusiai Lietuvai pastatyti bent pamatus. Tačiau po kelerių metų viešai skelbiamoje savo biografijoje jis išsakė nusivylimą dėl nutraukto AT-AS darbo ir paskelbtų priešlaikinių rinkimų. „Gaila, kad dėl kai kurių mūsų kolegų intrigų ir nepelnytos garbės troškimo negalėjome dirbti iki kadencijos pabaigos, – rašė signataras. – Gerai pradėtas darbas po mūsų buvo sužlugdytas, Lietuvos turtas išvogtas, Lietuva praskolinta. Žmonės tarpusavyje sukiršinti, nuskurdinti, begėdiškai sumenkinta Lietuvos Nepriklausomybė. Tokios įvykių eigos nei aš, nei dauguma Lietuvos žmonių nesitikėjome.“

Norėjo gyventi sostinėje, atgulė Signatarų kalnely
Prisimindama tą laiką, kai J. Mačys dirbo AT-AS, R. Mačienė pasakojo, kad signataras iš sostinės kiekvieną savaitgalį grįždavo traukiniu, o paskui lygiai taip pat traukiniu vėl važiuodavo į Vilnių. „Dažniausiai jis grįždavo šeštadieniais, – sakė R. Mačienė. – Jau tą pačią dieną į mūsų namus prigužėdavo daugybė žmonių. Atvykdavo ir kiti signatarai, žemdirbiai, rinkėjai. Pavyzdžiui, dažnai atvažiuodavo signataras Balys Gajauskas. Jiedu buvo ne tik bendraminčiai, bet ir draugai. Jonas visus priimdavo mūsų namuose, nes tuomet deputatams niekas neskirdavo patalpų biurams įsirengti.“
R. Mačienė taip pat pasakojo, kad jos sutuoktinis, jau nebūdamas AT-AS deputatu, nuolat bendravo su kolegomis signatarais, dalyvaudavo Signatarų namuose vykusiuose susitikimuose. Signataro sutuoktinės teigimu, iki pat gyvenimo pabaigos šilti ryšiai jį siejo su Rūta Gajauskaite, Romu Gudaičiu, Klemu Inta, Stanislovu Ilgūnu, Leonu Milčiumi, Jonu Pangoniu, Alfonsu Svarinsku ir kitais signatarais. Pati R. Mačienė sako turėdavusi ką aptarti su signatare Romualda Hofertiene, kuri, kaip ir ji, buvo matematikos mokytoja.
J. Mačys, jos sutuoktinės teigimu, gyvenimo saulėlydį norėjo praleisti Vilniuje. Sostinės priemiestyje lengvatine, kaip signataras, tvarka už 20 tūkst. įsigytame sklype įsirenginėjo namą. Deja, staigi mirtis sužlugdė daugybę jo planų.
Amžinojo poilsio signataras atgulė Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Signatarų kalnelyje.